Iš vaikystės aidų (juodraštis)

Sapnuose nuolat bėgu maža
Per rasotą atvėsusią žolę,
Vėl atklydus vaikystė basa
Vingiuojas daina be žodžių.

Tie takeliai vilčių kupini
Atboluoja iš vakaro tolių
Ir nugrimzta lyg vandenin
Vaizdinys seno sodžiaus.

Atminty glosto rūko vėsa
Nušalnojusius motinos plaukus,
Obelis su žvaigždynų rasa
Jos pareinančios vieškeliu laukia.

Užsiskliaudžia mintis ir jausmai
Gimto namo jaukioj palaimoj.
Laksto stogu lietaus lašai,
Veja tolin šiurpstančią baimę.

Prie vartelių seniai užvertų
Išdejuota giesmė suspengia,
Kai takelyje žingsnių šiltų
Aidą skausmas gėla aprengia.

Gegute suvaitoja miškuos
Baltas laikas paklydęs, saulėtas
Vėl skrajoju vaikystės sapnuos
Debesim virš nasturtų ir mėtų.