Keturios sienos
atspindi nerimu
apsemtą širdį.
Atveriu langus
duris-išeiti
maldauju.
Jis limpa
prie stiklo
rangos prie rėmų
gličiai.
Grįžta
kilimu šliaužia
kyla glosto man
veidą
šnabžda be žodžių
neišvaryki.
Prakeiktas amžiais
nerime žvarbus!
kodėl taip pamilai
mane mano namus?
Tavuose gniaužtuose
dūstu
išsivaduot nėra
jėgų... vilčių...