Eli vasara 1

  Kartą gyveno mergaitė vardu Eli. Ji buvo tikra padykėlė: lakstydavo kieme su neklaužadom berniukais, laidydavo timpa akmenukus ir vielos gabaliukus į medžiuose karksinčias varnas, šaudydavo vamzdeliu šermukšnių uogas į pravažiuojančias mašinas ir dar daug kitokių kvailysčių prisigalvodavo.
  Kai prasidėjo vasara, Eli išvažiavo pas močiutę į kaimą. Mergaitė labai džiaugėsi, pabėgusi nuo tėvų akių. Mat kaime ji galėdavo daryti ką tik nori, nes jos močiutė buvo labai sena, viską jai leisdavo ir net nenutuokdavo kokius dyvus išdarinėja iš akiračio vis dingstanti anūkė.
  Vieną dieną sugalvojo Eli su draugais į mišką patraukti: jau įkyrėjo kiauras dienas tupėti krūmuose iškirstoj slėptuvėj ir lošti kortom “kvailį” ar “asilą”. Pasiėmė jie su savim mažą aprūdijusį katiliuką su nudaužytom rankenom, butelį vandens, dėžutę degtukų, keletą bulvių, kurias vogčiomis išsikasė gale daržo, ir pasipustę padus, išdūmė linksmybių ieškoti. Žarstydami smėlį ant pakelėse augančių miežių, draugai pasiekė mišką ir tuojau pat, nieko nelaukdami puolė laužavietę daryti: mažais kaulėtais pirštukais išrovė glėbį smilgų ir varpučių, šalia kelio radę daugybę aptrupėjusių ir aprūkusių plytgalių, sukonstravo nedidelį kaminą, į kurį prigrūdo sudžiūvusių medžių lapų ir šakelių, o ant jo viršaus užkėlė katiliuką ir prikliukino į jį vandens. Vaikai buvo baisiai patenkinti savo nuostabiu statiniu. Staiga jų džiaugsmo akimirką nutraukė dulkėtu miško keliu švilpiantis sunkvežimis. Eli krūptelėjo ir suriko:
- Pavojus! Visi į krūmus!
Vaikai pakluso duotai komandai ir, nuskuodę į medžių tankmę, sugriuvo į ievų krūmus, o Eli beskubėdama trenkėsi į spygliuotą aviečių brūzgyną. Pasigirdo tylus aiktelėjimas. Eli draugai atsisuko pažiūrėti, kas jai atsitiko ir tyliai paklausė:
- Eli, kas tau?
Mergaitė įniršusi pakėlė susitaršiusią galvą ir kaip patranka išpyškino:
- Kas, kas! Spyglys įsmigo į nosį, va kas!
Pasigirdo griausmingas vaikų juokas. Bet kuri mergaitė būtų supykusi, bet Eli nesupyko, ji pati pradėjo juoktis: mat jai į galvą atėjo mintis, kad ji dabar atrodo kaip mažas raganosis. Draugai padėjo ištraukti mažą spygliuką ir visi kvatodami grįžo prie laužavietės.
- Žinot ką, - sušuko Eli.- Einam rinkti grybų!
- O kam tie grybai, juk bulves virsim, - suabejojo berniukai.
- Jo, negi sumesim viską į vieną puodą, - pritarė mergaitės.
- Tai mes iš pradžių išvirsim grybus, juos suvalgysim, o vėliau bulves virsim, - paaiškino Eli.
- Mmm…na gerai, eime grybauti, - susiviliojo vaikai pasiūlymu ir pasuko takeliu link liaunų berželių ir eglaičių.
- Žiūrėkit, baravykas pūpso, - apsidžiaugė vienas berniukas.
- Eik tu, šungrybis ten peraugęs, - pasakė kitas ir pribėgęs smagiai nuspyrė jo kepurę.
Mergaitės susijuokė ir su pasitenkinimu išrėžė :
- Ei, berniukai, grybų nepažįstat? O mes ką tik tris kazlėkus radom, vat !
- Na ir kas, mes irgi rasim ir dar daugiau, - įsižeidė berniukai.
- Ša, - pertraukė ginčą Eli.- Nesipykit! Užteks mums tų trijų kazlėkų, juk nesiruošiam čia vakarienės virti! Šį kartą mergaitėms pasisekė, o kitą sykį berniukams pasiseks.
  Vaikai nutilo ir visi pasuko atgalios.
  Vienas berniukas nedrąsiai paklausė:
- O kaip mes grybus nuvalysim ir supjaustysim, juk peilio tai neturim?
- O gi labai paprastai, - pralinksmėjusi tarė Eli.- Butelio kamšteliu nuvalysim, o dėl supjaustymo tai nesirūpink, kaip nors sulaužysim.
  Kaip tarė, taip ir padarė. Netrukus sušnypštė uždegtas degtukas ir beįsidegantis laužas visus pakerėjo: karšta ugnies liepsna triauškė sausus medžių lapus ir laižė apkerpėjusias šakeles. Po kurio laiko ilgi ugnies liežuviai juodai apseilėjo katiliuko šonus, o papilkėjusiame vandenyje pradėjo kilti murzini burbuliukai. Po kelių minučių lauželis užgeso. Link medžių viršūnių nutyso balzganas dūmų siūlas. Vaikams atrodė, kad grybai jau išvirė, bet netikėtai jie pasimetė ir visi vos ne vienu metu tyliai paklausė:
- Gal kas norit paragauti?
Akimirką visi tylėjo. Staiga jie pradėjo prunkšti, supratę, kad persistengė su tais grybais.
- Žinot, - ištarė Eli apgailestaujančiu balsu, - gal ir nereikėjo mums tų grybų virti. Juk iš tikrųjų gal čia visai ne kazlėkai, o kokie nors nuodingi grybai.
- Tikrai, geriau nevalgykim jų, dar apsinuodysim, - išlemeno viena iš mergaičių.
- Aha, o kas čia ką tik sakė, kad grybus pažįsta, - pašaipiai suriko berniukai.
- Tai…tai mes truputį pamelavom, - susigėdusios pasiaiškino mergaitės.- Mes tik norėjom jus paerzinti…
- Gerai jau gerai. Tikim. Vis tiek įdomiausia buvo virti, valgyti nebūtina.
- Na va, - pratarė Eli.- Nors kartą nepavirtot ožiukais ir patys susitaikėt. Šaunuoliai!
Vaikai išardė laužavietę, išpylė pažliugusius grybus su gleivėtu tąsiu vandeniu ir nukulniavo namų link. Staiga, Eli vėl šovė mintis:
- Klausykit, matot tą gluosnį prie mokyklos, šluojantį šakom šaligatvį?
- Aha ir ką, - paklausė draugai.
- O gi sukurkim lauželį po juo ir išvirkim bulves.
- Ehehei! Ar ne perdaug įsismaginai, - paprieštaravo mergaitės.
- Juk mūsų niekas nepamatys, o jei ką, tai mikliai užpilsim ugnį smėliu ir pabėgsim.
- Na…gal ir galim pabandyti. Turėtų būti visai smagu…
Netrukus visi jau tupėjo po palinkusiu medžiu ir dėliojo į krūvelę šakeles. Vos tik jie sudėjo bulves į puodą, išvydo link jų skuodžiantį mokyklos direktorių. Jo išsprogusios ir paraudusios akys svaičiojo žaibus, o kumščiai buvo smarkiai suspausti. Vaikams atrodė, kad jie tuoj gaus į uodegas. Tad jie staigiai pašoko ir drebančiom kinkom spruko iš po gluosnio kaip pabaidyti zuikiai. Pakilo didžiulis dulkių debesis, o dangų atakavo išsigandusios varnos.
- Žinot, gal šiandienai užteks nuotykių, - pridususiu balsu sušvokštė Eli.- Vos neįkliuvom. Pažadėkit, kad niekam nepapasakosit kokių mes šiandien eibių prikrėtėm.
- Aišku, kad nepapasakosim, - pažadėjo vaikai.- Visai netrokštam pasijusti karšiama vilna.
Eli skardžiai nusijuokė ir smagiai sukuždėjo:
- O mes tikri vilkiukai ėriukų kailiuose.
- Taip taip, - krykštavo vaikai.
Eli ir jos draugai dar ilgai kvatojosi ir eidami namo dalijosi neišdildomais tą dieną patirtais įspūdžiais.