Kamatozinas

Svajonės ima kamatozintis širdy.
Krebžda krebžda.
Ir spaudžia spaudžia.
Lyg tyčia dar labiau erzindamos,
Juk ir taip puikiai žinau, kad jos niekad iš TEN neišlys.
Taip ir liks savo rūsy giliai spurdėt.
O svajonių vis daugės.
Kol galiausiai jos nebetilps savo kamūrkėj.
Ir tada visos sprogs.
Būm. Nebėra.
Nė vienos nebeliko.
Bet pamaina vis keičiasi.
Ir jų vietas užima nauji marozai.
Tos svajonės vėl spaudžia, vėl kaišioja liežuvius,
Ir erzina mane.
Velniop jas.
Kad ir kokios jos kartais gali būt tobulos.