Ulavas. Aš esu pieva

- Ulavai!

            Aidas nusirita pieva. Turbūt iki ežero. Ten įlenda į poilsiautojų ausis ir, žinau, naktį jie negalės miegoti – spėlios, kas išleido Ulavą iš plaučių, kad tas galėtų sklęsti virš laukų, lenkti mašinas autostradoj ir tapti niekam tikusia lopšine saujelei vaikų, kurie nelaiku atsidūrė paežerėj. Lopšinė sėdės vaikų ausyse, o jie manys, kad tai palovy įsitaisęs Šiaubaš nemokšiškai bando užmigdyti auką prieš nukirpdamas sruogelę plaukų ir purvinu, dvokiančiu pirštu iškrapštydamas truputį sieros iš ausies. Vaikai blaškysis, o Ulavas atsimušinės į lempų gaubtus ir vis bandys patekti į jų galvas – per akis, nosis, burnas -, kad galėtų ten apsigyventi ir niekada niekada daugiau neleisti miegoti. Išsigandę vaikai bėgs pas tėvus ir apsikloję jų šiluma saugiai miegos. Ulavui teks laukti kitos nakties.

            Aš jau seniai nebemiegu. Nuo tada, kai Ulavas išėjo maudytis ir negrįžo. Sakė einąs tik nusiplauti dulkių, prilipusių dirbant su mediena. Sakė, grįš dar pienui neužvirus.

            Sėdėjau ant verandos laiptelių ir laukiau. Įsivaizdavau savo vyrą – šlapiais plaukais, su šlepetėm rankoj – grįžtantį, apkabinantį mane per liemenį ir vedantį verandon pasiimti pieno nuo viryklės.

            Pienas spėjo išgaruoti, puodas neblogai apsvilo, o aš tegirdėjau spengimą ausyse. Tą, kuris iš pradžių, tik persikrausčius iš miesto, mane nervino ir baisiai vargindavo. Ulavas sakydavo, kad girdžiu tylą.

-        Jei reikėtų rinktis – miesto ar kaimo –, rinkčiausi miestietišką, - dažnai bambėdavau.

-                    Ir liktum tuščiom rankom – mieste nėra tylos, - atsakydavo Ulavas ir šypteldavo tokiu šypsniu, kokiu nesišypsodavo joks kitas žmogus jokiu kitu laiku. Ulavo veidas šitaip persikreipdavo tik tada, kai kalbėdavomės apie tylą. Tai buvo liūdnas lūpų krustelėjimas, nevykęs bandymas nuoširdžiai nusišypsoti žinant, kad nekas teišeis, bet tikintis, VILIANTIS, kad akys, į kurias žiūri, nepamatys to didžiulio šašo, kuris vis nusilupa, sukeldamas kaskart didesnį skausmą.

Ulavas beveik visą gyvenimą buvo kurčias. Jis mėgo tylą.



*



- Ulavai! Ulavai! U-la-vai! - aš spygauju pievoj. Kartais man dingojasi, kad pasauly daugiau nieko nebeliko – tik aš ir šita begalinė pieva. Tada tylos spengime nebegirdžiu Ulavo. Todėl bandau jį prisišaukti.

Aš sėdėjau ant verandos laiptelių ir laukiau Ulavo. Pavakarė buvo šilta ir aš, atsukusi veidą į saulę, glosčiau savo pilvą, kuriame, žinojau, kada nors apsigyvens tas, kurio nebereikės mokyti klausytis tylos. Ir man neteks prašyti jo įsileisti mane savo sielon, nes pati būsiu jį įsileidusi. Ir mes visi trys klausysimės tylos ir jausim, kaip laikas sprūsta pro šalį bijodamas mus užkliudyti, ir tylutėliai juoksimės, jausdami silpną kutenimą giliai krūtinėj. Taip kutena laikas, jei išmoksti jį jausti.

- Aš nieko nejaučiu. Niekada nesuprasiu, ko tu mane mokai, - naktimis verkdavau, įsikniaubusi į jo petį. Ulavas niekada nieko neatsakydavo – tik tylėdamas glostydavo mano plaukus.

Tą pavakarę pajutau kutenimą krūtinėj.



*



Nebegaliu daugiau rėkti. Aš nebegaliu šnibždėti ir esu maža ir bejėgė šitoj milžiniškoj pievoj, kuri puola mane savo begalybe, norėdama išvyti, nes man čia ne vieta. Pieva liepia man stotis ir eiti.

Manimi ropinėja skruzdės. Aš esu pieva.

Aš sėdėjau ant verandos laiptelių gramdydama puodą, kuriame jau seniai nebebuvo pieno. Tyla nustojo grėsmingai pulsavusi ir pasislėpė už miško, susprogdinusio saulę.

Virtuvėj metališku šaltumu plyšavo telefonas.



*-*-*



- Eva, Ulavas nuskendo.

Tylėdama laikiau prispaudusi prie ausies telefono ragelį. Klausiausi tylos, besiblaškančios kabeliuose. Ji buvo kitokia. Ji buvo… mirusi.

- Eva, aš suprantu, tau dabar sunku, aš viską sutvarkysiu, tu tik nesijaudink, viskas bus gerai, aš paskambinsiu kam reikia…

Aš klausiausi žodžių, o girdėjau formalinu dvelkiančią tylą.

Vakar šildžiausi pavakario saulėj sėdėdama ant verandos laiptelių, laukdama kol užvirs pienas ir grįš Ulavas. Žiogai jau tada nebegirdėjo jo plaukų šnaresio.

Pienas neturėjo užvirti.



*



Aš sėdėjau ant verandos laiptelių ir laukiau Ulavo. Norėjau, kad grįžęs jis, kaip ir kasvakar, apkabintų mane per liemenį ir nusivestų į mūsų namus. Mes turėjom gerti šiltą pieną ir justi švelnų brizą, dvelkiantį nuo mūsų blakstienų.

Ulavas grįžo kitaip.



*



Sėdžiu ant laiptelių, vedančių į verandą. Švelni rugpjūčio saulė šildo mano skruostus ir akių vokus. Glostau savo pilvą, kuriame, žinau, gyvena tas, kurio turėjom laukti kartu su Ulavu. Pirštų galiukais jaučiu jo kvėpavimą.

Kai sūnus gims, leisiu Ulavui patekti į jo galvą ir mes naktimis stebėsim ežero bangavimą. “Ten tavo tėtis”, - sakysiu aš ir leisiu vaikui bučiuoti ir glostyti vandens paviršių.

Sūnau, tik neskubėk gimti.