Žinai, šiąnakt mane bučiavo Afroditė.
Žinai, gražiai bolavo marmurinė jos odytė.
Kvėpavimas, žinai, jos, aišku, buvo tankus.
Bet rankos! Kurgi, kurgi josios baltos rankos?
Žinai, kažkas labai suspaudęs jąsias laiko
Tarp esamo, žinai, ir to, kuris jau buvo, laiko.
(Alfonsas Andriuškevičius, eilėraštis iš rinkinio,, Eilėraščiai‘‘, Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 68.)
1. Būk pasveikintas aistringasis Pigmalionai arba garbusis Ovidijau.
2. Jums pavydi visa moteriška giminė, nes jų Dzeusai, Apolonai ir Herakliai visada ir liks stovėti Prados ir Luvro muziejų aptvaruose.
4. O jūsiškės Afroditės, Atėnės, Veneros turi daug galimybių kvėpuoti.
5. Taip kaip Pigmalionas bučiuoja Galatėją (Pagal Ovidijų:,, Kūnas tikrai: pirštu suspaustos tvinkčioja gyslos‘‘).
6. Taip kaip Afroditė elgėsi su A. A. lyriniu aš.
7. Taip kaip poezija įgalina matyti.
8. Taip šis eilėraštis suspaudęs laiko Antikines mįsles.