GRĮŽTI KELIŲ ATGAL NEBĖRA.
Kai sustojo plakti mano tėvo širdis, laikas sustojo baltų hrizentemų puokštėje. Aš gedėjau tėvo, norėdama pajausti kažkur klajojančią jo sielą, bet negalėjau pakilti lyg to lygmens---- (kada nors tai atsitiks) ir jaučiausi tokia bejėgė žemės keleivė prieš didingą mirtį. Prisiminimai..... tą akimirką gyvenau jais. Jie vis dar nepaleido tėvo.
Mąstydama, jaučiau savo tėvo tvirtas rankas, kai jis mane supuodavo ir saugodavo mažą nuo visų negandų, rytais lydėdavo i mokyklą, kai
būdavo šalta ir tamsu. Jį regėjau dirbantį laukuose, mokantį mane skaityti, sergantį, bet nepasiduodantį, bejuokaujantį, kad mus paguostų verkiančius. Tėvai--mūsų gyvenimų pradžia. Deja, tik šią akimirką supratau kad aš (gal būt ir kiti) per anksti skubame išeiti iš savo tėvų namų net nenutuokdami, kad kažkada kelių grįžti atgal nebebus pas savo brangius žmones, kurių taip pat nebebus.