Laiškas senelei

Sveika...
Seniai senele, pas Tave buvau,
Net nežinau, kaip Tu dabar laikais?
Kas žydi po gimtais langais?
Deja, tokia dalia
Aš vieniša, o nėr Tavęs šalia.
Nėra namų, gimtinės sodžiaus
Nėra dainos Tavos gimtuos laukuos,
Kurią dainuodavai pavargusi dienos keliuos.
Tyla...
Nėra Tavęs mieloji mano jau nėra,
Kėdė tuščia ir langas nepravertas
Nedžiūsta skalbiniai po obelim sode.
Tik vėjas drasko ją – vienišą ir seną,
Ji obelis, čia pasodinta kažkada,
Siūbuoja, dairosi ir laukia, gal?
Gal pareisi, kaip kadais, prisėsi,
O Tavo lūpos tylią maldą jai kuždės...
Deja tyla...
Gyva senelė mano, širdyje gyva:
Švelni, tyli su šypsena veide.
Tu sugrįžti ir glostai galvą žilą
Bučiuoji akeles meili, tyli, švelni.
Ir kryželiu per mano veidą tyliai
Palaiminusi išeini, tyli, rami...