Egzamino belaukiant

„Auksinis gėrimas iš Ceilono arbatos sodų. Ši Ceilono arbata buvo surinkta rankiniu būdu geriausiose plantacijose aukštai kalnuose Bogawantalawa lygumoje, vadinamoje Šri Lankos „auksine lyguma“. Kiekvienas puodelis šios arbatos, kurį Jūs gersite šiandien, rytoj, poryt, šiais ir kitais metais, Jums suteiks žvalumo, Jus atgaivins, nes tai tikroji Ceilono arbata iš geriausių Šri Lankos sodų... “ O, Dieve, Alache, Buda (dar neišsiaiškinau, kuris geresnis, tad apsidrausiu kreipdamasi į visus), duokite, kad šitas „čefyras“ suveiktų pagal instrukciją, ir tada patikėsiu visomis jūsų šiuolaikinės komunikacijos priemonėmis siųstomis gerosiomis žiniomis apie amfetaminiškos energijos užkratą teikiantį gėrimą.
Nors pasimatymui metas vėlyvas, 23: 42, prie stebuklingosios arbatos puodelio susitinku su Aleksandru II ir įnykstu į jo taip pamėgtą „Rusiškųjų pradų atkūrimo“ programą. Šiuo metu ponia Pr. (ne, ne Prunskienė – ji - ne mokytoja ir net ne Violeta, na ir kas, kad įžymesnė) galėtų pavydėti: per istorijos pamokas nė vienas vyras nesusilaukė tiek komplimentų, kiek Jis – aukštas juodaplaukis caras mėlynomis akimis. O ir humanistas buvo: baudžiavą naikino, miestų savivaldą stiprino, net policinę kontrolę sumažino! Jam nužengus iš vadovėlių, „Tvarkos ir teisingumo“ partija Aleksandrą II kaip mat pirmu numeriu į sąrašą įsirašytų, gal dar pilietybę parūpintų kaip kokiam didžiai gerb. draugui J. Borisovui.
Deja, iki XXI a. Lietuvos politikos batalijų dar liko pora šimtmečių, o iki (ne tik Lietuvos) istorijos egzamino –  47 paros. Nors Ceilono žolelės tonizuoja ir pernakt neužmiegu, ryte, sukaupusi paskutinius žvalumo likučius, pasinaudoju paslauga „skambutis draugui“, o kiek vėliau – dar ir brangiau apmokama korepetitorės pagalba. Keturiasdešimčia litų įkainojamas pasakojimas apie Napoleono ir Marijos Walewskos romaniūkštį, kitądien tiek pat sumoku už žydus, visą Senovės Graikijos civilizaciją, o kaip „bonusą“ už tą pačią kainą gaunu dzenbudistinių kvėpavimo patarimų, kaip įveikti stresą, nerimą ir baimę.
Toks neįtikėtinas mano guru minčių šuolis nuo graikų karių prie žmogiškųjų fobijų priverčia susimąstyti. „Baimė ir asmeniniai interesai – tai du botagai, kurie skatina veikti“, - mintyse grūmoja Napoleonas Bonapartas. Tikrai įdomus pasakymas, nes teoriškai aš labai bijau istorijos egzamino (tėvai, giminės, kaimynai, kolegos, draugai – visi jaučia pareigą „morališkai palaikyti abiturientę Linutę“) ir dėl to mokausi, pasitelkdama tai šventųjų Šri Lankos sodų arbatžoles, tai brangininkes korepetitores. Šiuo atveju lieka vienintelis „asmeninis interesas“ – įveikti baimę įgyjamomis žiniomis.
Kita vertus, „įtemptas“ egzamino laukimas tėra pigus kinietiškas, bet garsiai reklamuojamas cirkas. Taip, cirkas! Su butaforiniais imperatorių, karalių ir carų pasirodymais, žvangančiais kalavijais kur nors prie tariamos Poltavos. Akivaizdu (bent jau man pačiai), jog vienintelis nemigos šaltinis – infantiliškas noras iššniukštinėti pasaulį: suprasti, kodėl jame kyla karai ar revoliucijos, kokios santvarkos išlieka ilgiausiai, kaip gyveno praėjusių epochų herojai... Didžiausias egzaminas – tai nepasiduoti masinei psichozei ir nepradėti bijoti baimės. Tiesiog mokytis, nes tikrasis interesas – pažinimas.
Po tokių kiekybiškai ir kokybiškai neišsemiamų apmąstymų (kol panelė Gasiūnaitė įnirtingai aiškina nusiraminimo metodus), mandagiai atsisveikinu ir patraukiu namų link. Šiąnakt reikėtų pasiaiškinti, kodėl nulėkė Liudviko XVI galva. Įtariu, kad prieš kokius trejus metus jau praleidau bemiegę naktį Prancūzijos revoliucijos įkarštyje. Tada galbūt gėriau „magiškąją kavą iš Etiopijos garsiojo Kafos regiono“, o rytojaus dieną viešėjau pas kokią nors „-ienę“, kuri prieš akis švaistėsi egzaminų programomis, taip ir nesuprasdama, kad ne egzaminų laukiu ir bijau, o kad toks yra mano gyvenimo būdas: nemiegoti naktį, lankyti žmones ir klausytis skirtingų pasakojimų apie tuos pačius to paties pasaulio įvykius.