ČČČČČČ

- Kodėl tu palieki mane vėl? - tariau jei - o ji tik pamojo ranka?
Prisimenu kartą ji man pasakė, kad aš jos turtas, kur dabar ta meilė?
Šiaip ne taip ją pavijau, drąskiau sijona, lyg pakvaišus, ji nesuprato, ką reiškė mano žvilgsnis, baugus, skausmingas.
- Paleisk mane, prakeiktas veike  - trenkė man tiesei į veidą, jis paraudo. Vakaro tamsoj jis keistai veidrodį atrodė.
Niekada nemačiau jos tokios, nejaugi meilė vaikui gali taip greitai išblėsti, o aš kaip kvailė ją myliu. Dar vis jos man reikėjo jos švelnių rankų, šypsenos, ir net paguodžiančių žodžių.
- Mama kodėl?, jos veidas po truputį rimo, dar truputį ir būčiau jei atleidžius, bet tai, ką ji pasakė paskui mano jausmus pavertė gilia nepykanta.
- Nedrįsk manęs taip vadinti, aš neesu ir niekada nebuvau tavo mama, jei manim netiki paklausk to nepraustaburnio tėvo, kuris vakar susirinkęs skudurus trenkė durim.
- Paliksi mane čia? - Kambario sienos keistai braškėjo, kur ne kur šešeliai nedavė ramiai stovėti. Dievas matė, kaip aš klykiau tą baisę naktį, be mėnulio, jau niekada nebebus taip kaip ankščiau.
Jau praėjo penkeri metai, o ji taip ir negrįžo, nors beužmigdama visada svajojau ją išvysti. Tie penkeri metai vaikų namuose, man jie tapo išbandymu, kurį turėjau išlaikyti. O vaikų namų auklėtojai dar vis bando palaušti mane, vakar likau be pietų, vakarienės, vėl vienutėje vienas. Tamsus langas ir pelės kampuose man tapo kasdienybė, nemanykit, jog nebaisu buvo, pirmą naktį šioje skylėje man buvo baisiausia. Jų cipsėjimas - varė iš proto. Kaip dažnai norėdavau numirti, čia ir dabar - vienas.