Verksmas

Aš krentu, nes neturiu sparnų.
Tu skrendi, nors netikri tavo sparnai.
Ar galiu? Nuvalyti suru vandeni nuo tavo veido.
Jos tartum juodo stiklo ašara.
Kurių šukės braukia,
man per rankas
palikdamos kruvina pėdsaka
neišnykstama laike.
Tokia tyra ir nesutepta,
džiaugsmo ašara veide.
Atsimer ir pažvelk i akis
Ir pranyk jose,
Kaip nematomas ir nepasiekiamas
Paukštis, sklęsk,
Kaip angeliukas.
Jai galėčiau paliesti ranka,
Bet tavęs nėra šale
Tai tyk iliuzija keista.
Neišnykstantis laikas daužė siela.
Ji kruvina, ir palikta laike.
Esi tu šale, bet ir tavęs nėra,
Tarsi kitas pasaulio atspindys veidrodyje.
Tai niekeno tyla,
Tušti žodžiai, nė trupynėlio meilės nebėra.
Jai manęs nėra.
Liks tik tuščia
Tarsi negyva ir bedvasė jūra.
Jai galėtum pasmerktum užmaršty.
Kur triukšmas užmigdo tyla amžiams.