Rašyk
Eilės (78122)
Fantastika (2308)
Esė (1556)
Proza (10913)
Vaikams (2717)
Slam (74)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







VEIKĖJAI
• FRIDRICHAS – vyresnysis Vaikšnio sūnus, Teutonų ordino riteris
• VAIKŠNYS – lietuvių bajoras
• DOVAINIS – jaunesnysis Vaikšnio sūnus
• AUDA – Vaikšnio duktė
• VILKŠYS – Vaikšnio šimtininkas
• UTENIS – sargybinis
• UGNIETA –Audos auklė
• RAGINIS – žynys, dvasininkas, kulto tarnas
• ORDINO MAGISTRAS
• RAGAINĖS KOMTŪRAS
• I SARGYBINIS
• II SARGYBINIS
• III SARGYBINIS
• ŽVALGAS
• MOTERIS
• PILĖNAI


I VEIKSMAS

I SCENA





    XIV a. Ragainės pilis. Celėje -  altorius su kryžiumi, pasieniuose -  suolai. Patalpą apšviečia aukštose žalvario žvakidėse įtaisytos žvakės. Į celę įeina Ragainės komtūras. Jaunasis vadas Fridrichas paskendęs maldoje.

KOMTŪRAS: Atleiskit, kad nutraukiu jūsų maldą, riteri,  bet turiu jums pranešti, kad  kariai jau pasiruošę ir laukia jūsų įsakymų.
FRIDRICHAS: Viešpats palaimins šį žygį į pagonių kraštą ir vargas tiems, kurie stos mums skersai kelią.
KOMTŪRAS: Drįstu priminti, Fridrichai, kad po paskutinio žygio į Lietuvą mes turėjome trauktis, o  pagonys lietuviai pelenais paleido vieną mūsų pilių ir į nelaisvę paėmė daug  kilnių  riterių.
FRIDRICHAS: Kad taip neatsitiktų, pats popiežius laimina šį žygį į nekrikštų kraštą ir šventuoju kryžiumi ženklina tuos, kurie prie jo prisideda. Brolis Hendigas ir aš jau turime indulgencijas, tad esame pasiruošę vykdyti ordino misiją - jei ne geruoju, tai ugnimi ir kalaviju nešti krikštą į tą Dievo apleistą kraštą.
KOMTŪRAS:  Bet ar nekamuoja jaunojo vado mintis, kad jis prieš savo tautą ir galbūt  net prieš  tikrą  tėvą žygį rengia?
FRIDRICHAS: (persižegnodamas) Ką čia šnekate, komtūre? Tik pikta dvasia galėjo  šitai jums pakuždėti.
KOMTŪRAS:  Ne paslaptis, ir jūs tai žinot, kad jus mažą grįždami iš mūšio  leisgyvį pelkėj radom.
FRIDRICHAS: Aš  - vokietės sūnus. Ar tamsta netikit magistro žodžiais, kuris mane kaip sūnų užaugino?
KOMTŪRAS: Tiesa! Ordino magistro liepimu jus kilniu riteriu ir garbingu krikščionimi išauklėjo. Bet kraujas tavo ar nekaista, ar neabejoja širdis apie Lietuvą galvojant?
FRIDRICHAS: Jus, dievaži, pikta dvasia apsėdo! Tai paistalai, ir aš neketinu jų klausytis! Kaip galite galvoti, kad aš tų nekrikštų sūnus, kurie gali nemirtingą krikščionio sielą pražudyti ir ją  amžinoms pragaro kančioms pasmerkti?
KOMTŪRAS: O jei pasakyčiau jums, kad tai tiesa ir jus kaip priešą  tavo tautai išauginom, kad Dievo rykštė atsisuktų prieš tuos, kurie tėvais jūsų tebesivadina? Ar nepuola abejonės žinant, kad daug bajorų vaikų magistro įsaku iš jų tėvų buvo pagrobta ir klusniais krikščionimis išauklėta, kad po to į savo kraštą šventą krikštą neštų?
FRIDRICHAS: Aš teisumu magistro nedvejoju. Ir atsakysiu jums, kad iki šiol man nerūpėjo tai, iš kur aš kilęs ir ar lietuvės aš sūnus. O jei taip būtų, tai šventa pareiga laikyčiau į savo kraštą krikštą nešti ir nuodėmingas savo tautiečių sielas gelbėti.
KOMTŪRAS  Tuomet gerai. Matau, kad neklydo magistras jus šiam žygiui vadovauti skirdamas. Telaimina jus visagalis Dievas ir teapsaugo nuo piktų pagonių, kad eidami ir tikrąjį tikėjimą skleisdami į jų piktas pinkles nepakliūtumėte ir savo nemirtingų sielų nepražudytumėte!
FRIDRICHAS: (Ironiškai) Telaimina ir jus, komtūre, kad sveiko proto neprarastumėt ir mūsų iš žygio su gausiu karo grobiu grįžtant sulauktumėt!
KOMTŪRAS: Amen.

                                Į celę įeina ordino magistras.

FRIDRICHAS: (Priklaupęs ir pabučiavęs ranką) Jūsų kilnybe, mano vyrai pasirengę ir laukia leidimo išvykti.
MAGISTRAS: O ar tu pats pasiruošęs Dievui ir ordinui ištikimai tarnauti ir už šventą tikslą gyvybę aukoti?
FRIDRICHAS: Kitaip ir būti negali! Lai pasitiki magistras manim ir mano kilniais siekiais.
MAGISTRAS: Gerai. Šio žygio tikslą tu žinai, ir ordinas pasitiki tavim šią užduotį paskirdamas. Lai pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus ir Dievas mūsų Tėvas, padrąsina jūsų širdis ir te sustiprina visokiam geram darbui ir žodžiui! Telydi jus Viešpaties teisinga ranka ir teapsaugo kely ir kovoj su pagonimis! Daug riterių taip jau pelnė garbę žemėje ir amžinąjį gyvenimą danguje.
FRIDRICHAS: Amen. (nusilenkia ir išeina)
KOMTŪRAS: Aš vis dėlto manau, kad žygiui šiam jis dar nepasirengęs ir kad į Romą jį pirma išsiųst reikėjo, kad tik šventuosius mokslus baigęs  Lietuvon žygiuotų.
MAGISTRAS: Ir iš mažo vėjelio, komtūre, kyla didelės audros! Į kraštą tą jį veda apmaudas ir baimė, bet tai gerai: kova jį užgrūdins, o plienas grūdintas kur kas patikimesnis. Šis vaikis visiškai subrendo, kad į tą gyvačių lizdą pasiųsti jį  galėtume. Pats laikas pamatyti, kaip pačių pagonių sūnūs prieš tėvus stos su kardu vienoje ir su kryžiumi kitoje rankoje.
KOMTŪRAS: Nedrįsiu prieštaraut. Ilgai šio meto laukėm ir daug pagonių mes klusniais vergais išauklėjom. Bet kas gi bus, jei ten sugrįžęs jaunasis vadas savo praeitį atmins?
MAGISTRAS: Ar abejojote juo tada, kai šį pavasarį drauge su juo ir dviem  kitais lietuviais į  Veliuonos sritį įsiveržę buvot? Kieno kaltė tad buvo, komtūre, kad žygis nepavyko, ir ar ne pats Fridrichas tuomkart jus sužeistą  mūšio lauke išgelbėjo?
KOMTŪRAS: Pagonys tada kovėsi kaip žvėrys,  lyg būtų su pačiom nelabosiom dvasiom sandėrį sudarę…
MAGISTRAS: Tylėk, ir piktųjų dvasių čia man  nepainiok! Tie riteriai galėjo daug kuo pasitarnauti ordinui. Aš Fridrichu pasitikiu ir nesvarbu, ar jis atsimins, iš kur yra kilęs. Doru krikščionimi išauklėtas, jis nuo tikėjimo nenusigręš. Aš noriu pamatyti  tą kraštą pavergtą, o pagonių karalių šliaužiantį po mano kojom. Jei ne Šventasis Tėvas ir kilmingi Teutonų riteriai,  tai patys pagonių vaikai, tokie, kaip Fridrichas, padės man šį tikslą įgyvendinti. Manau, kad supranti, jog pasirinkimo jis neturi ir kelio jam atgal nėra, nes medis, komtūre, kuris neduoda gero vaisiaus, yra nukertamas ir metamas į ugnį. Tu pats šį želmenį stebėsi, ir jei jo vaisiai bus menki, suteiksiu garbę pačiam jį nukirsti ir sunaikinti.

          Magistras išeina iš celės. Ragainės komtūras atsiklaupia ir meldžiasi.


II SCENA


XIV amžiaus lietuvių pilis, sargybos bokštas, jame  Utenis – jaunas, poilgių šviesių plaukų sargybinis ir šimtininkas Vilkšys – senas, bet dar  tvirtas lietuvių karys. Nuo sargybos bokšto per rūką vos matyti kiti bokšteliai. Pilies kiemas apšviestas deglų šviesos.



UTENIS: Kokia naktis, baigia kaulai nuo žvarbos sustingti, gi  per miglą nieko nesimato.
VILKŠYS: Na jau? Dar jaunas toks, o jau dantim kaleni, kas bebus, kai žiemą šalčiai spustels?
UTENIS: Ne šalčių aš bijau… Motriškos kalbėjo, kad tokią naktį biesai su raganom peilius galanda.
VILKŠYS: Cha… Jei tik biesų bijai, tai niekis. Maža ko kvailos bobos prišneka. Ne biesų šiuo metu mums bijoti reikia. Aure, seniai neprašytų svečių iš Vakarų sulaukę buvom.
UTENIS: Tokiu oru nei šuo nosies lauk nekiša, ką bepamatytum, kai viskas migloj paskendę…
VILKŠYS: Budri akis ir pro tirščiausią rūką mato. Antai bajoras žvalgų ir slapukų į miškus išsiuntinėjo, sargybas išstatė, kad slapta užpulti nebūtume.
UTENIS: Kur gi… Iš Vakarų nežinia ko laukti. Ar atmeni, Vilkšy, kai šį pavasarį senis Raginis mums marą išpranašavo? Ne tik lietuvių, bet ir daug kryžiuočių  tuomkart ši baisi liga išguldė, betgi Ragainės komtūras žygį į mūsus surengė. Ot, puikiai kirto tada jiems bajoras ir jo sūnus!
VILKŠYS: Taip, vis dažniau senasis Vaikšnys savo sūnų vietoj savęs į žygį siunčia.  Gi ankščiau po kelis kryžiuočius vienu kirčiu paguldydavo. O ir Dovainis jau kovom su priešu pasirengęs, bet gaila, kad vieną sūnų Vaikšnys teturįs.
UTENIS: O kaip gi Auda? Daili kaip liepa merga užaugo.
VILKŠYS: Dukters į karę nepasiųsi… Girdėjau, kaip žynys Raginis ir jai vargus žadėjo, o Raginiu tikėti verta. Tai jis mus apie marą įspėjo, gi  tave dar visai mažą  sergantį iš mirties išvadavo.
UTENIS: Kur neišvaduos! Ir žvaigždės, ir tos antai su juo šnekasi. Tik tą šneką jis vienas ir supranta.
VILKŠYS: Nepiktžodžiauk! Tai iš žvaigždžių angis žynys išskaitė, kad mus nelaimės aplankys. Tuomet dar visai jaunas buvai, kai  tais metais dvikojai vilkai su kryžiais ant krūtinių buvo mūsų pilį sugriovę, o bajoro pačią su sūnumi, kurį čia visi Daujotu vadino, į nelaisvę išsivarė. Drąsiai tuomet kovėsi bajoras, sūnų ir pačią gindamas, bet jėgos buvo nelygios. Sunkiai sužeidė jį priešo smaigas, o ir aš nuo to karto ilgai dar raišas likau. Nuo tada nieko Vaikšnys apie saviškius nebežino.
UTENIS: Girdėjau šią istoriją, kai Audai auklė pasakojo.
VIKŠYS: Auda tuomet dar lopšy gulėjo. Kai kryžiuočiai pilį apsupo,  Ugnieta abu vaikus – Audutę ir Dovainį - į kailius susukus kūlgrindomis išnešė ir miške paslėpė. Daujotas vyresnis buvo, padėjo vyrams kieme ugnį kūrenti ir vandenį kaitinti.
UTENIS: Tai štai kodėl senasis bajoras  savo pačios niekad nemini. Apie ją net Audai nepasakoja.
VILKŠYS: Gerai žinai, apie ką bajoraitė su Vaikšniu šnekasi. Kaip gi, juk akių nuo jos nuleisti negali, vis aplink, vis šalia sukiojies.
UTENIS: Pro tavo buklią akį nei pelė nepastebėta neprasmuks. Ne veltui žmonės lapinu vadina!
VILKŠYS: Dėl to  bajorui šimtininku tarnauju. Dabar sunkiau ir akys nebe tos, o koks diktas buvau! Lokį, ir tą plikom pankom pargriaudavau ir dar lenkčių su Audos tėtušiu eidavom, kuris tik greičiau, tik mikliau... Geros buvo dienos.
UTENIS: O kad taip visus priešus, kaip tuos lokius išguldžius: nutvėrei gerai už sprando ir prie grandinių... Žinai, kartais  aš mintiju, kad ir mus Prūsijos likimas ištiks.
VILKŠYS: Taip nekalbėk! Drąsius vadus ir budrius kunigaikščius turime. Su jais nei pats krikščioniškas velnias mums nieko padaryti negali.
UTENIS: Mirties aš nebijau ir už tėvynės laisvę mirti pasirengęs, bet retkartėmis man rodos, kad senųjų prūsų vėlės klaidžioja tarp mūsų ir vis taikosi man už gerklės nutvert. Štai taip (čiumpa Vilkšiui už gerklės).
VILKŠYS: Gana kvailiot, nes ne vėlės, o aš tave nustversiu. Visai, vaiki, pablūdai. Kokių monų čia prasimanai?
UTENIS: Anokie čia monai, Vilkšį. Aure, veizėk, pats aitvaras su ugnine uodega čionai lekia. O dabar tai bus...
VILKŠYS: Koks dar aitvaras, Uteni? Griebk tave šunys, tai žvalgas nuo upės lekia, žirgą zovada varo pats sau kelią pašviesdamas.
Prie pilies vartų prijoja žvalgas.

ŽVALGAS: Užkelkite vartus ir skelbkite pavojų. Kryžiuočiai į pilį traukia, ratuose smūgrąsčius velka.
VILKŠYS: Velniai juos griebtų! Štai tau ir aitvarai ir monai... Na, ko gi lauki, vaiki, trimituok pavojų! (Utenis pučia ragą) Ar daug jų ten?
ŽVALGAS: Kokie trys šimtai, gal kiek mažiau ties raguvomis slenka.

    Pilies kieme kyla bruzdesys, renkasi  žmonės,  klausinėja, kas atsitiko, buriasi sargyba. Pas Vilkšį  atskuba bajoras  Vaikšnys su sūnumi  Dovainiu.

VAIKŠNYS: Kas pūtė ragą? Kas nutiko, vyrai?
VILKŠYS: Kryžiuočiai link  mūsų pilies traukia, ratais svaidykles ir muštokus tempiasi. Tiesiai į pilį, kur dar...
VAIKŠNYS: (Žvalgui) Kiek jų?
ŽVALGAS: Per tris šimtus, valdove! Visi iki dantų ginkluoti, baltais kryžiais apsitaisę, žirgus apšarvavę. Kaip šmėklos per moglą plaukia. Žiburio nedega, aure, saugos.
VAIKŠNYS: Sakai, per tris šimtus… Ar jau arti?
ŽVALGAS: Dėkui Kovui, dar ne. Anksti juos Kručių broliai pastebėjo. Dabar ties raguvom kaip vilkai sliūkina, į šalis dairosi, matyt kelio neranda.
DOVAINIS: Tai ko pavojaus laužai dar neįžiebti? Gretimas pilis perspėti reikia ir žmones iš papilio į pilį sušaukti.
VAIKŠNYS: Palauk. Ties raguvom – vadinasi, pakankamai toli. Jei laužus įžiebsim, tai patys kelią jiems į savo pilį parodysim ar besuspėsim jų sutikimui pasiruošt.
VILKŠYS: Jūs teisus, bajore. Tokią naktį ir pats velnias rūke pasiklystų, nedera jam kelio nušviesti.
DOVAINIS: Tuomet mes ginsimės. Tokias vaišes suruošim, kad ilgai dar žiaukčios. Pily pakankamai ir ginklų ir vyrų.
VAIKŠNYS: Ne ginsimės, o patys pulsim. Kol jie iki mūsų atsibels, spėsime pasalą parengti. Tuos tris šimtus galėtume į pelkes nuvilioti ir ten šuns mirtimi pribaigti. Liepk, Vilkšy, visiems, kas tik pajėgia kovoti, imtis ginklų ir į mūšį stoti. Greičiau visi ant žirgų, ir lai Kovas mums būna gailestingas!

    Vyrai palieka sargybos bokštą. Pilies kieme būriuojasi gynėjai, iš pilies išjoja pirmieji raiteliai.

III SCENA


Trimituojant karo ragams ir pergalingai šaukiant miniai į pilį sugrįžta bajoras Vaikšnys, Dovainis ir šimtininkas. Paskui juos parjoja kiti raiteliai. Vidiniame pilies kieme pilėnai sukuria didelį laužą, į jį sumeta priešo herbus ir vėliavas. Vyrai atitempia kryžiuočių gurguoles ir krauna iš jų lauk visą mantą. Pasitikti tėvo ir pasveikinti jo su pergale išeina Auda ir jos auklė.

AUDA: (apkabindama) Tėtuši, taip dėl tavęs nerimavau, ir dėl tavęs, broleli mano! Ar sveiki namolio parvykot, ar nesužeidė jūsų priešas?
VAIKŠNYS: Sveiki, Audut! Dievai mums buvo gailestingi – ne tik nuo priešų apsigynėm, juos sumušėm, į pelkes įvijom, iš kurių jau nei vienas nesugrįš, o kas ir išbris, tai dar ilguoju blogu minės.
DOVAINIS: Sočiai pagirdėm žemę jų krauju, sese. Lai žinos, nelabieji, kad į mūsų kraštą nedera brautis. Būtum mačius, kaip jie persigandę nuo mūs spruko. Tad būk rami, nes kol kovot galėsim, tol moteris ir vaikus nuo priešo apginsim, o jų šunaują atgal išvysim.
AUDA: Tiktai dabar, kai vėl jus matau, galiu būti rami.
UGNIETA: Džiaugiuosi kartu, valdove. Likę pilyje visi labai nerimavom.
VAIKŠNYS: Veltui nerimavot ir veltui mažai tesilinksminat! Lai atneša vyrai visas  vyno statines, kurias kryžiuočiai gurguolėse vežėsi savo pergalei atšvęsti ir lai negaili šokių ir dainų. Jaunas būčiau, pats su visais šokčiau. Tokį priešo pralaimėjimą reikia tinkamai paminėti ir dosniai dievams už tai padėkoti.

Pilies kieme linksminasi jaunimas: žaidžia, eina rateliu, imituoja dainos žodžius. Auda įsimaišo į minią.

JAUNIMAS: Stovi žirgelis kiemi pabalnotas
                      Kamanėlėm pažabotas.

                      Rengias bernelis, tėvelio sūnelis
                      Joti didžion  karūmenėn.

                      Verkė mergelė balta lelijėlė
                      Savo mylimo bernelio.

                      Neverk, neverki, mano mergužėle,
                      Aš išjosiu, vėl parjosiu.

      Nuo vartų pusės pasigirsta šurmulys, sargybiniai atveda į nelaisvę paimtą, surištą  kryžiuočių vadą.

MOTERIS: (puldama prie jo) Kraugeriai, jūs pražudėt mano sūnų!
Sargybiniai vos išlaiko minią.

PILĖNAI: Dievams jų vadus! Mirtis krikščionims!
VAIKŠNYS: Tylos! Nevirskite tokiais pat kraugeriais, kaip ir jūsų priešas. Mes kovojame už savo laisvę, papročius ir tėvų žemę, o ne prieš krikščionybę. Jų vadas gaus, ko nusipelnė, bet tai nebus mirtis.
DOVAINIS: Atleiskit man už įžūlumą, tėve, bet aš pritariu žmonėms. Krikščionių vadas turi mirti ir geriausia – kuo skubiau.
VAIKŠNYS: Aš pasakiau, kad to nebus. Kol aš vadas, tol ir mano įsakymų turėsite paisyti. Jį į lietuvių belaisvius galėsime iškeisti ar kitokios naudos išpešti. Gyvas jis kur kas mums naudingesnis, nei jo lavonas.
DOVAINIS: Tuomet gerai, bet aš vis tiek manau, kad šį krikščionių šunį nukankint reikėtų taip, kaip kad jie mūsų belaisvius kankina, akis išdegina ir aklus namo paleidžia, kad alkani žvėrys sudraskytų ar žiemos speiguos patys galą gautų. Arba gyviems žarnas paleidžia ir jas apie stulpą apvynioja. (Fridrichui vokiškai) Klaupkis, šunie, ir maldauk valdovo, kad šis tavęs pasigailėtų.
FRIDRICHAS: (lietuviškai) To nebus. Aš klaupiuosi tik prieš dievą, kurio jūs neišpažįstat!
DOVAINIS: Cha, ar girdite? Teutonų šuo loja lietuviškai!
VILKŠYS: Šios grandinės kaip tik jo veislei.
VAIKŠNYS: Ar šios kalbos išmokai kankindamas mūsų brolius?
FRIDRICHAS: Jūsų broliai mirė tokia mirtimi, kokios nusipelnė laukiniai nekrikštai. Su  laiku tai atsitiks jums visiems. Kristus yra čia – pripažinsite jį arba mirsite!
DOVAINIS: Ne, tai tu mirsi ir net tavo dievas tau nepagelbės.
FRIDRICHAS: Mirti nebijau ir jau geriau pats nusižudysiu, negu jums likusį gyvenimą vergausiu .
VAIKŠNYS: Drąsiai kalbi, bet aš norėčiau tavo drąsą pamatyti, kuomet atsidurtumei tarp tų, kurių sūnus ir vyrus tavo kariai ir tu pats nužudėte.
FRIDRICHAS: Tokios mirties geisčiau labiau, negu leisčiau sau tikėtis, kad vergijoje iš senatvės nugaišiu ir savo sielą pražudysiu.
VAIKŠNYS: Ką gi, gal tau ir pasiseks, bet pirma aš norėčiau pamatyti, koks žmogaus  atvyko išžudyti moterų ir vaikų.

      Vaikšnys prieina prie belaisvio, sargybiniai nuplėšia nuo Fridricho šalmą su antveidžiu.

FRIDRICHAS: Už mano ir Hendrigo mirtį bus atkeršyta!
VAIKŠNYS: (susvyruodamas ir suimdamas už rankos šimtininką) Negali būt… Pažvelk į jį, į šitą vokiečių riterį…
VILKŠYS: Kad mane kur…Tas randas virš kairios akies ir žvilgsnis... Jo…
VAIKŠNYS: Nedrįsk to vardo paminėti!
UGNIETA: Bet juk tai jis.
VAIKŠNYS: Akis savo rankomis išsiplėščiau, kad tik tai būtų netiesa. Išveskit jį ir nedrįskit nei pirštu paliest. Jei kas blogo šitam riteriui nutiks, pats savo rankomis kaltininką nubausiu! Ką su juo daryti, vėliau nuspręsiu.

    Sargybiniai išveda Fridrichą. Minia nepatenkimamai suošia.

VAIKŠNYS: Negali būti… Bet, bet…  bet tas  nepaprastas panašumas… Tas žvilgsnis, randas… Ne, tai tiesiog negali būti tiesa…
DOVAINIS: Kas sieja jus su tuo riteriu, tėve, kad įsakei jį saugoti, užuot nubaudęs?
VAIKŠNYS: Neklausinėk to, ko pats tau dar negaliu paaiškinti.
VILKŠYS: Derėtų gerai iškvosti šį riterį, šeimininke. Tai tik spėlionės…
VAIKŠNYS: Tada taip ir padaryk, bet būk su juo kantrus . Šis vaikis išdidus, nors ir išsigandęs. Jei likimas man antrą kartą dovanos sūnų, tai bus  didžiausia pergalė, kokią gali laimėti tėvas

Prie bajoro pro minią ateina žynys Raginis.

RAGINIS: Dievų valia šį žygį laimėjai, Vaikšny, tad ir dievams teks pasitarnauti. Nutrauk linksmybes, valdove. Šventa ugnis žynyčioje užgeso, tokiu laiku nedera linksmintis. Dievai ir vėlės mūsų protėvių apie baisias nelaimes mus įspėja ir susimąstyti kviečia.
VAIKŠNYS: Nelaimės praeity, o pergalę kariai pelnytai švenčia.
RAGINIS: Nerūstink tų, kurie Anapilin anksčiau už tave išėjo ir mums visokias negandas pasiųsti gali! Baisios kančios sulauksi tu ir tavo žmonės.
VAIKŠNYS: Tiek to... Tebūnie taip, kaip to nori dievai. Tik jų pagalba dar gyvi ir sveiki esame.  Nutraukit linksmybes! Nors pergalė saldi ir ją pelnytai švenčiat,  Raginio turime klausyti ir dievų kantrybės nebandyti.
VILKŠYS: Aš pasirūpinsiu jūsų įsaku. (išeina)
RAGINIS: Būk atsargus, valdove, kad pikti kėslai ir mintys gobšios tau kelio į tikslą nepastotų, nes laisvas ir laimingas būna tas, kurio dvasia laisva ir nesukaustyta pavydo pančiais it laukinis sakalas skrieja bei jokių suvaržymų nepaiso. Tokių minčių tūloj galvoj  surasi, bet atsispirt galėsi tik tada, kai paties jos nepalies ir nebegąsdins.
  Šventa ugnis žynyčioje ne šiaip užgeso. Mums negandas ji žada . Aš kaltininką nubausiu, bet net neverta pabandyti mums apgauti to, kurs dalią mums paskyrė. Šiandien tu žmogų sutikai, kurį kadais manai esąs praradęs, bet gerai pamąstyk ir būk budrus, kad tavo paties kilnūs norai tau nesutrukdytų. Laimingas turi būti tas, kuriam likimas antrą kartą sūnų dovanoja.

Žynys palieka bajorą ir jo sūnų.

DOVAINIS: Visa tai  gali baigtis maištu. Jei tai tiesa, kils vaidai. Mes turime to riterio greičiau atsikratyti. Jei nenori jo nubausti, išsiųsk atgal į Ragainę su mainų žinia nuo mūsų. Taip nesantaikos ir vaidų išvengsim.
VAIKŠNYS: Bus taip, kaip aš nuspręsiu, ir nei tu, nei kas kitas manęs neperkalbės, o jei kas nori, tegul maištauja. Su maištininkais aš susitvarkysiu.
Vaikšnys nueina. Prie  Dovainio prisiartina du sargybiniai.
DOVAINIS: Stebėkit juos abu – ir mano tėvą, ir tą teutonų šunį . Su saule  senis negyvens. Jei dabar man padėsit, gal vėliau ir aš jus atsiminsiu.

                          Sargybiniai linkteli ir išsiskirsto. Dovainis lieka pamąstyti.


IV SCENA


Tos pačios lietuvių pilies užkampis. Utenis sėdi ant žemės, tuo tarpu jam iš už nugaros prisėlina Auda ir rankomis uždengia akis. Utenis pašoka ir apsuka Audą aplink save.

AUDA: Išklausė dievai mano maldą ir gyvą man tave sugrąžino!
UTENIS: Ką jie su manim beveiktų.
AUDA: Nejuokauk taip! Tu dar man žemėje reikalingas.
UTENIS: Niekai. Manęs kryžiuočiai neįveiks, o jei ir tektų mirti, tai mirčiau tik apie tave galvodamas.
AUDA: Ne apie mane, o apie Lietuvą tuomet turėtumei galvoti.
UTENIS: Kas man Lietuva be tavęs, Audute? Ar jos ežerai gilesni už tavo akis, aguonos raudonesnės už tavo lūpas, ir ar yra Lietuvoje švelnesnis daiktas už tavo plaukus?
AUDA: Tu tik apsidairyk, ir pamatysi daug gražesnių daiktų už mane. Kad ir giria. Ar matei, kokios žalios pušų viršūnės, ir ar įsiklausei, kaip jose dejuoja vėjas?
UTENIS: Žinoma. Jam skaudu lygiai taip pat, kaip ir man tave į Pieštvę už jos šeimininko sūnaus išleisti.
AUDA: Neskaudink man širdies, Uteni! Ji ir taip plyšta pagalvojus, kad tiek nedaug laiko liko, ir aš turėsiu iš čia išeiti…
UTENIS: Ir aš tau liksiu tik gražus jaunystės sapnas…
AUDA: Tavęs aš niekada neužmiršiu. Ir kaip galėčiau, juk tai tu man suteiki stiprybės gyventi. Aš taip bijau, Uteni… O kas, jei vyras manęs nemylės, kas, jei aš jam visada liksiu tik gražus daiktas prie pasogos?
UTENIS: Tavęs neįmanoma nemylėti. Jam be galo pasisekė. Kaip aš norėčiau būti jo vietoje ir kiekvieną rytą nubudęs pajusti tavo plaukus prie savo veido, o vakare užmigti tavo švelniose glamonėse…
AUDA: Kodėl mes tokie nelaimingi, Uteni?
UTENIS: Tu – kilmingojo  duktė, o aš tik paprastas kaimietis, neturintis net savos pastogės. Tokie žmonės kartu negali būti laimingi.
AUDA: Bet kodėl mums gera kartu? Ar mes ne tokie pat žmonės, ir ar jie nemoka mylėti?
UTENIS: Myli širdis, o širdys visų žmonių vienodos.
AUDA: Mano tėvo širdis akmeninė, kad dukrą už nemylimo žmogaus išleidžia.
UTENIS: (apkabindamas Audą per pečius) Nusiramink, taip turi būti. Kiekvienas, pasak Raginio, mes sekame savo žvaigždę, nors ji nubloškia nežinia kur
AUDA: Negi tau manęs visai negaila?
UTENIS: Auda, juk žinai, kad mano širdis plyšta iš skausmo pagalvojus, kad būsi ne mano, bet ką gi aš galiu padaryti? Jei būčiau kilmingas, sumokėčiau už tave išpirką ir vesčiau, o dabar tegaliu grožėtis tavimi iš tolo, vildamasis, kad apie mano jausmus tau taip niekas ir nesužinos. Tik stebėti tave iš tolo kaip tekančią Aušrinę grožėtis tuo dieviškumu ir net negalėti prisiliest, pajusti kvapo, šilumos, virpulio...
AUDA: Tu net nenutuoki, kaip norėčiau būti paprasta papilio mergaitė.
UTENIS: Tu nesutverta liūdėti ir skausmas tau netinka.
AUDA: (užsimerkus) Įsiklausyk…
UTENIS: Klausais žmonių balsų?
AUDA: Ne! (juokiasi) Vėjo.
UTENIS: Vėjo… Ir ką gi jis tau sako?
AUDA: Jis sako, kad norėtų mus matyti laimingus.
UTENIS: Jo norai gražūs, bet jis kvailas.
AUDA: Kvailas? Kodėl?
UTENIS: Jis nesupranta, ką gali. Jei aš būčiau vėjas, tai kasdien kedenčiau tavo plaukus ir bučiuočiau skruostus ir niekas manęs nematytų. Aš pagrobčiau tave ir nusineščiau toli nuo čia, kur nėra jokių karų ir maro, uždaryčiau aukštame akmeniniame bokšte, iš kurio kiekvieną rytą išleistume Saulę ir kartu stebėtume, kaip ji savo aukso vežimu keliauja per dangų, o vakare nusileidžia į jūrą. Tada mes užgesintume visas žvakes ir liktume tik vienu du…
AUDA: Ir aš būčiau tavo belaisvė.
UTENIS: Ne, tu būtum mano valdovė, o aš tavo vergas.
AUDA: Aš nekenčiu vergystės.
UTENIS: Bet pavergei ne tik mano protą, podraug ir širdį. Aš iki šiol stebiuosi, iš kur tu semiesi tiek švelnumo.
AUDA: Nežinau. Gal iš motinos, kurios niekada nepažinojau, bet visada jaučiau šalia. Šis jausmas užpildė mano dvasios tuštumą.
UTENIS: Nežinau, kaip galima mylėti žmogų, kurio nepažinai.
AUDA: Aš taip norėjau ją pažinti. Tėvas man niekada apie ją nepasakojo, o aš jaučiau, kad manyje visuomet matė ją. Štai kodėl jo širdyje neatsirado vietos man ir Dovainiui.
UTENIS: Dovainis paveldės titulą ir turtus.
AUDA: Taip, tačiau jis nepaveldės tėvo meilės. Ji visuomet priklausė žuvusiam broliui.
UTENIS: Ir tu manai, kad Daujotas žuvo?
AUDA: Taip mano tėvas, o man rodos, kad jis gyvas, tik nerimsta  širdis, kur jis, gal jį kankina…
UTENIS: Prakeikti kryžiuočių šunys! Ateis laikas, kai jie gaus, ko nusipelnę. Jei ne ligos ir badas, tai mūsų lietuvių bartos ir smaigai juos išguldys už tai, ką jie Lietuvai padarė. Gana žudyti žmones, deginti pilis ir naikinti derlių! Šį mūšį mes laimėjom, dievų pagalba laimėsim ir kitus. Išnaikinsim visą jų priedermę, o vadus jų nukankinsim taip, kaip jie kad mūsų vadus kankina.
AUDA: Tu toks pat žiaurus, kaip ir Dovainis.
UTENIS: Žiaurus?! Ką tu kalbi? Jei šiandien priešo pagailėsim, ar jis rytoj mūsų pasigailės?.. Ar pasigailėjo jis tavo motinos ir Daujoto, kai į nelaisvę paėmė? Tavo gera širdis, Auda, pernelyg gera. Tu net tą krikščionių riterį užstotum, kuris pas mus su visa šunauja žygiavo, o dabar pats į mūsų nelaisvę papuolė.
AUDA: Aš nesityčioju iš drąsaus žmogaus taip, kaip tai mėgsta daryti kiti, ir gerbiu tėvo apsisprendimą jį apsaugoti. Dovainis norėtų matyti jį mirusį, bet vieno žmogaus kraujas nenuplaus dešimčių skausmo. Ar girdėjai, ką žynys tėvui kalbėjo?
UTENIS: Rodos, tuos žodžius vienas šeimininkas ir tesuprato. Jaučiu, ne veltui Vaikšnys tą riterį užstojo.
AUDA: Jis iš Ragainės… Kaip manai, ar gali apie Daujotą ką nors žinoti, juk kalba lietuviškai?
UTENIS: Vargu. Tas riteris kone jo metų. O jei ir žinotų, tai vargu ar prasitartų. Verčiau mirs, negu ordino paslaptis išduos.
AUDA: Ak, kad galėčiau su juo pakalbėti, gal nors ką apie motiną ir brolį išgirsčiau.

Pasirodo Audos auklė Ugnieta. Auda pasitraukia nuo Utenio, bet moteris tai pastebi.

UGNIETA: Kur tu pradingai, mergyt? Baigiu visus užkaborius išlakstyti tavęs beieškodama. Ar pamiršai, kad tau nedera vienai be priežiūros vaikštinėti?
AUDA: Nesirūpink, Ugnieta, man nieko pikta nenutiko. Utenis būtų mane apgynęs.
UGNIETA: Utenis… Ar Utenis ir tavo tėvui paaiškins, kur tu buvai? Kvietė Vaikšnys tave ir tavo brolį greičiau pas jį ateiti. Paskubėk, mergaite, ir taip užtrukau, kol čia tave radau.

Auda ir Ugnieta nueina.

V SCENA

Vėlokas vakaras.  Lietuvių pilies bajoro menė. Pasieniuose suolai ir stalas, ant sienų sukabinti ginklai ir medžioklės trofėjai. Prie vakarinio lango nišos aukšta žvakidė su žvakėmis. Vaikšnys nerimastingai žingsniuoja po menę. Nešinas žibintu įeina šimtininkas .

VAIKŠNYS: Na, ar kalbėjaisi su juo? Ką jis pasakė?
VILKŠYS: Kalbėjausi, nors ir nenoriai jis savas mintis išdėstė. Nekalbus jis, oi nekalbus. Medinį stabą greičiau prakalbintum negu jį.
VAIKŠNYS: Tai ko kantrybę mano bandai? Sakyk, Vilkšy, ar tai jis, mano sūnus?
VIKŠYS: Aš tuo neabejoju, bet Fridrichas to nepripažįsta.
VAIKŠNYS: Fridrichas… Tai štai kaip jį vadina… Dievų bausmės, matyt, užsitarnavau, kad mano paties sūnų man priešu užaugino ir su kardu prieš tikrą tėvą pasiuntė. Sūnus, kuris man buvo miręs…  Ar gali būti taip, kad mano kraujas manęs nekenčia ir mano mirties geidžia? Sūnus, kuriam aukojau visus tuos sielvarto metus, sugrįžo gyvas… Vilkšy, ar supranti, kad savo rankomis tikrą sūnų galėjau nužudyti?
VILKŠYS: Nepamirškit, šeimininke, kad šis riteris taip nemano. Nors sakosi menąs namus, bet elgiasi jis kaip krikščionis ir į jokias kalbas nesileidžia.
VAIKŠNYS: Atvesk jį pas mane. Nors jis kaip priešas čia prieš tėvą stojo, aš neatleisčiau sau, jei jo sūnumi nepripažinčiau. Aš sugrąžinsiu jam jo vaikystės prisiminimus, net jei jie būtų visai išdilę.

Vilkšys atveda Fridrichą, o pats po ženklo išeina.

VAIKŠNYS: Taigi, jau viską žinai… (Vaikšnys nori apkabinti sūnų, bet šis nusisuka į lango nišą ir nieko neatsako)
VAIKŠNYS: Ar atleisi savo tėvui, kad kadais tavęs mažo neišsaugojo ir į priešo rankas gyvą atidavė?
FRIDRICHAS: Aš neturiu tėvo, todėl nėra ir kam atleisti. Tu mano priešas, o aš tavo imtinys, todėl nubausk mane arba paleisk.
VAIKŠNYS: O ne... Aš nekalinsiu sūnaus, net jeigu jis ir mano priešas. Bet išklausyk manęs, Daujotai, seno tėvo, kuris pražilo iš skausmo apie tave ir tavo motiną naktimis galvodamas. Aš dėkoju dievams, kad tave man gyvą sugrąžino.
FRIDRICHAS: Tavo dievai – gamtos jėgos ir  bjaurūs gyviai.
VAIKŠNYS: Tai ir tavo dievai, kuriuos tu mažas būdamas mylėjai. Vieta tavoji čia – šalia manęs, šalia tautos, kuriai tu reikalingas.
FRIDRICHAS: Tai netiesa, ir ši tauta ne mano! Geriau pats sau užsimausiu grandines, negu pripažinsiu tave savo tėvu!
VAIKŠNYS: Manęs tu nekenti… Kodėl? Ar neturėtumei nekęsti tų, kurie tave mažą iš manęs atėmė ir mano priešu išauklėjo? Ar neapykantos šešėlis neturėtų kristi ant tų galvų, kurie išmokė savųjų neapkęsti ir prieš tėvą į žygį pasiuntė? Aš atleidau tau, kad ir savo kilmę atminęs tu ginklo prieš mane nenuleidai, atleisk ir man, kad  savo sūnumi neišauklėjau.
    (Po pauzės) Nuo šiol tu laisvas ir gali pasirinkti – liksi čia, kur tavo broliai ir visa tauta, ar grįši į Ragainę ir vėl žygiuosi čionai, ir drįsi ranką prieš tėvą pakelti. Tu – lietuvio sūnus, tavo gyslomis teka kilmingo lietuvio kraujas.
FRIDRICHAS: Mano gyslomis teka krikščionio kraujas, ir tu tai žinai!
VAIKŠNYS: Ar jis ne toks pat raudonas, kaip mūsų, ir ar jis nereikalauja keršto už motiną? Kur ji, Daujotai, kur tavo motina? Ar pameni, vaiki, kai jus abu iš mūsų atėmė? Kodėl tyli? Ar tavo širdyje neliko vietos kerštui už moterį, kuri tau gyvastį dovanojo? Sakyk, kodėl tyli, o gal aš tik veltui bandau pažadinti tavyje savo sūnaus dvasią, gal tu tik kraupus kunkėtasis, atėjęs išsiurbti paskutinės mano gyvasties? Tavęs aš nelaikysiu. Jei manęs nekenti, geriau grįžk į Ragainę, kur tave mano vyrai palydės, bet pirma gerai pagalvok, ar tavo krikščionio širdis pakels išdaviko naštą ir ar kitą kartą sutikęs mane mūšyje galėsi man į širdį įbesti durklą.
Po ilgos pauzės.
FRIDRICHAS: (tyliai, užsikniaubęs) Aš  nežinau, kas esu. Jau nebežinau…
VAIKŠNYS: Tu – mano sūnus Daujotas ir visa tai, ką matai aplinkui, tavo. Jei panorėsi, niekas, net ir tavasis brolis, neužims tavo vietos šalia manęs.
FRIDRICHAS: Aš ne tik pralaimėjau mūšį, bet dar ir pražudysiu savo sielą! Dieve, atleisk man! Verčiau garbingai mūšyje būčiau žuvęs, nei čia koją įkėlęs.
VAIKŠNYS: Tau gėda mane savo tėvu pripažinti?.. Lai amžinai bus prakeikti tie, kurie tave iš manęs atėmė. Aš duosiu tau laiko apsispręsti ir nieko neversiu prieš savo valią daryti. Nusiviltų mūsų protėviai iš pilkapių pakilę, jei antrą kartą sūnų prarasčiau. Daug drąsių vyrų padėjo galvas šiame mūšyje… Lai jų kruvinos  aukos nenueina veltui!
FRIDRICHAS: Tikėdami  gamtos dvasiom, jūs visi savo sielas pražudysite. Ar tokią ateitį žadi man duoti, ar to linki savo žmonėms?
VAIKŠNYS: Nesuprantu, ko tu labiau nekenti: manęs ar mano tikėjimo.
FRIDRICHAS: Užuot išpažinę tikrąjį dievą, jūs garbinate gamtą. Tai atneš pražūtį jums visiems.
VAIKŠNYS: Ir kas gi ją atneš? Ar ne tie patys krikščionys, kurie sakosi skleidžią tikrąjį tikėjimą, bet juo prisidengdami  niokoja mūsų kraštą?! Kodėl tad tavo garbinamo dievo pasekėjai nepakrikštijo tų kraštų, kuriuos užėmė, o jų žmones pavertė vergais? Ar ne jie tampa garbėtroškomis riteriais, rengiančiais žygius į Lietuvą taip, kaip kad mes rengiamės medžioti laukinį žvėrį? Ar ne pramogą sau surengiate, kai prisikvietę riterių iš Vakarų išvykstate naikinti taikių kaimų?
FRIDRICHAS: Jūs tokie išdidūs, kad net žiūrėdami mirčiai į akis nesugebate išsižadėti stabų, nors žinote, kad tai kruvinas kovas nutrauktų.
VAIKŠNYS: Mūsų stabai globoja mus nuo tokių, kaip jūs!
FRIDRICHAS: Jūs kentėsite amžinas pragaro kančias užuot įtikėję tikrąjį dievą.
VAIKŠNYS: Tikrąjį dievą, sakai… Ką reiškia tas tavo tikrasis dievas? Jei jau jis toks visagalis, net galingesnis už visus mūsų dievus, tai kodėl tu čia, kodėl jis tavęs neapsaugojo?
FRIDRICHAS: Dievo keliai nežinomi! Jei aš čia, reiškia, taip turi būti. Aš čia tam, kad neščiau krikštą. Suprask, bajore, tai vienintelė išeitis išlaikyti šį kraštą laisvą ir klestintį.
VAIKŠNYS: Šis kraštas klestės ir be jūsų viešpaties. Mūsų tauta yra stipri, tad neišsigąs nusilpusio ordino, ir pakankamai išdidi, kad pati sau užsimautų vergo grandines ar savojo tikėjimo išsižadėtų. Didžiojo kunigaikščio valia  apie jokį krikštą negali būti nė kalbos, kol ordinas nepasitrauks į Rusijos tyrus ginti Europos nuo totorių, o Kuršas, kairysis Dotnuvos krantas nuo Aiviekstės intako, visos žemės anapus Nemuno iki Priegliaus ir Alnos bei Latgala nebus grąžintos Lietuvai.
FRIDRICHAS: Kęstutis nori neįmanomo.
VAIKŠNYS: Tuomet jokio krikšto nebus, ir net tu manęs neperkalbėsi!
FRIDRICHAS: Tad  mums nėra apie ką kalbėtis.
VAIKŠNYS: Klysti, Daujotai! Mes dar turime daug ką aptarti. Aš tiek metų maniau, kad esi žuvęs, neatimk iš manęs vilties vėl tave susigrąžinti.
FRIDRICHAS: Sūnaus tu neturi ir neturėsi, o tavo norai man nė kiek nerūpi. Mane išauklėjo ordino vienuolis, jis mano tėvas ir motina.
VAIKŠNYS: Ar tai jis tave tuo įtikino? Sakei, kad atsimeni namus, bet ar meni, kaip tau mažam pasakojau apie ginklus, kaip tu pirmą kartą į rankas paėmei kilpinį? Tada dar buvai visai mažas, kai liepiau pilies kieme įrengti taikinį, kad galėtum mokytis laidyti strėles. Tu  buvai taikliausias vaikis. Mudu su motina  didžiavomės tavimi, o Vilkšys kalbėjo, kad užaugęs tu versi drebėti savo priešus. Ar meni, kai pirmą kartą  užsėdai ant arklio, o motina išsigando, kad gali susižeisti? Ji pernelyg tave mylėjo, perdaug lepino, todėl geru kariu nebūtų išauklėjusi.
FRIDRICHAS: Nedrįsk man apie motiną kalbėti! Kaip  gali tasai, kuris ją šitaip engė? Tau įdomu, ką aš prisimenu? Gerai, aš tau pasakysiu! Ar meni, bajore, kai po medžioklės mėgdavai puotas iškelti, o po to prisilėbavęs mušti tuos, kurie tave mylėjo?
VAIKŠNYS: Nedrįsk! Dar pyplys buvai ir nieko apie tai nežinai.
FRIDRICHAS: Ne, klausykis, Vaikšny, kad jau prakalbai apie tai! Mano atmintis gera, to niekad neužmiršiu, kai vieną rytą nubudęs radau tave menėje apkvaitusį nuo midaus. Mano motina raudojo sukniubusi, o kai priėjau prie jos, tu taip man tvojai, kad krisdamas aš prasiskėliau galvą, o po to dar ilgai gulėjau apmiręs. Tai štai iš kur tas randas virš manos akies! Ar ne kraupu pažvelgti į tikrąjį savo veidą? Ar meni, kaip mušdavai mane ir motiną. Tai kaip drįsti reikalauti keršto už moterį, kuriai pats suteikei tik skausmą ir kančias? Kaip gali dabar reikalauti, kad tave tėvu pripažinčiau ir už viską tau atleisčiau?
VAIKŠNYS: Tu vaikis, po perkūnais, dar buvai! Aš deramai išauklėti  tave norėjau, kad mane seną užvaduotum. Tad kaip galėjai tu, žinodamas, kieno sūnus esi ir viską puikiai atmindamas, čionai su ginklu sugrįžti?
FRIDRICHAS: Tau buvo įdomu, kodėl tavęs taip nekenčiu. Dabar žinai: už praeitį, už prarastą vaikystę, už motiną, kurios tu net neketinai apsaugoti. Kodėl tada per apgultį neleidai jai su visom moterim miške pasislėpti?
VAIKŠNYS: Pily turėjo būti saugiau. Tą žiemą pelkės jau buvo užšalę, bijojau, kad jos su šunimis pėdsekiais nerastų.
FRIDRICHAS: Ar žinai, kaip elgiasi teutonų ordino riteriai su lietuvių belaisvėm?..
VAIKŠNYS: Nekaltink manęs, kai pats čia kaip angis atsliūkinai!
FRIDRICHAS: Ar įsivaizduoji, bajore, kokia sunki buvo mano vaikystė ir, kaip skaudu buvo nusižeminti ordino riteriams? O dabar... Kodėl, kodėl sulaikei mane nuo žūties? Kodėl leidai papulti tau į rankas, ko nepribaigei kaip šuns, juk mes, riteriai, visi šunys!
VAIKŠNYS: Tau negera, vaike... Niekada netroškau garbingo ir drąsaus žmogaus žūties, net jei jis ir mano priešas. Ne visos žūtbūtinės kovos išsprendžiamos ginklu ir ugnimi, tu, geriau, nei kas kitas, turėtumei apie tai žinoti. Aš ne kraugerys, o tik kenčiantis žmogus, ar tu to nematai?
FRIDRICHAS: Tuščia man tavo kančios! Netikra ji. Apgaulė, migla į akis, štai kas tavo kančia!
    Išleisk mane, patrauk šalin savo prietelius, vyk juos, jei tavo žodžiuose yra bent truputis tiesos, ženk su manimi. Pažiūrėk į juos... aure nėra čia man vietos... Ko žudai mane, jei tariesi esąs mano tėvas, ko drąskai širdį, ar ne lengviau būtų mane pribaigti?
    Plėnim, štai kuo reikėjo paleisti šią pilį kartu su visa tavo priederme, visais prieteliais! Nepalikti nei akmens ant akmens iki pat jūsų dievų beveinės.
VAIKŠNYS: Yra man sūnus, bet nebėr jo dvasios. Išplėšė ją iš tavęs ir iš abiejų mūsų pavogė. Man neprieteliu padarė... (Sėdasi ir užsiima galvą) Užnuodinai tu man dūšią, Daujotai, kaip nuodinga angis įgėlei... Niekas taip nežeidžia senos širdies, kaip artimųjų išdavystė. Nebėr man daugiau kuo tikėt. Oi, Laima, Laimuže...
FRIDRICHAS: (Piktai) Argi tai tikėjimas?.. Ar tai religija?.. Laimos, žemėpačiai, kaukai, vaidulai.... Kokiais monais jūs save nuodijate, kokius biesus garbinat? Meninis stabas – ar tai dievas? Pliauska ugniai įsikurti, štai, kas tai! Tikėjimas – tai kas yra dievas. Tai jėga, prieš kurią visi jūs bejėgiai. Eik su manim, tėve... Leisk man išgelbėti tavo dvasią, leisk ištraukti iš šio tamsybių liūno!
VAIKŠNYS: Tylėk! Ne dievų tad kaltė, kad mus išskyrė. Pats geriau viską sunaikintum, užmuštum tėvą, bet vistiek nepripažintum to, kas iš prigimties tau šventa...
FRIDRICHAS: Ar šiaip, ar taip aš – žuvęs. Neturiu, ko prarasti...

Išgirdęs garsų ginčą  į menę įsiveržia Vilkšys su kitu sargybiniu.
VILKŠYS:  Geriau aš jį išvesiu.
VAIKŠNYS: Ne, palauk! (Fridrichui) Mes dar nebaigėm. Ar žinai, Daujotai, kad pily likti pati motina norėjo, ar žinai, kad visus dvidešimt metų kankinausi, kad jus praradau ir kad nuo tada visiškai pasikeičiau? Ar žinai, kad po to nelemto mūšio kelis metus iš eilės siuntinėjau žvalgus išsiaiškinti, ar jūs gyvi, ar žinai, kad visur regėjau tik jus? Matau, kad tau tai visai nerūpi. Ką gi, gal išties tave seniai praradau ir geriau su ta mintim susitaikyti, nei ir toliau taip gyventi. (Sargybiniams) Paleiskit jį, lai pribaigia kvailą senį, kuris tikėjosi kryžiuotyje žmogų įžiūrėti.
Ilga pauzė.
FRIDRICHAS: (Tyliai) Atleisk, atleisk man, tėve! (Puola Vaikšniui į kojas)
VAIKŠNYS: Stokis, Daujotai, aš neturiu už ką tau atleisti, sūnau!
Vaikšnys tvirtai apkabina Fridrichą, tuo tarpu į menę įeina Dovainis, Auda ir jos auklė.
DOVAINIS: Ką tai reiškia, tėve? Kaip gali kryžiuočių šunį glėbesčiuoti?
VAIKŠNYS: Ar atsimeni, Dovaini, kai apie savo dingusį pirmagimį sūnų Daujotą tau kalbėjau? Štai jis, štai tavo brolis!
AUDA: Daujotai, broli mano!

Auda puola prie Fridricho, bet Dovainis pastoja jai kelią.

DOVAINIS: Nedrįsk jo broliu pripažinti! Gyvatę į užantį įsileidai, tėve! Nepamiršk, kad jis teutonų ordino riteris, kaip manai, ką pasakys pilėnai tokią žinią išgirdę?
VILKŠYS: Žmonės turės su tuo susitaikyti.
VAIKŠNYS: Daujotas laisvas, tad gali pasirinkti, ką daryti. Aš tam netrukdysiu ir leisiu apsispręsti. Ugnieta paruoš jam kambarį ir žiūrės, kad nieko netrūktų.

Visi išeina iš menės, lieka tik Dovainis ir sargybinis.

I SARGYBINIS: Jei reikalai taip klostysis ir toliau, tai greitai sužinosime, kad viską paveldėsite ne jūs, o tas kryžiuočių riteris.
DOVAINIS: Užsičiaupk! Tai bus mano, net jei teks nudėti patį velnią.
I SARGYBINIS: Rodos, tas velnias šį kartą turi vardą ir kūną.
DOVAINIS: Tik laikinai! Greitai apie jį visi čia užmirš. Aš pats tuo pasirūpinsiu. Joks ordino pakalikas nestos man skersai kelio.
I SARGYBINIS: Tėvo rūstybę užsitrauksite, jei tą riterį paniekinsit ar jam ką bloga padarysit.
DOVAINIS: Blogis, mano mielas, kaip ir melas yra reikalingas, tik reikia laiku ir vietoje juo pasinaudoti.
I SARGYBINIS: Geriau, šeimininke, tyliai, kad nei šuva nesulotų, su juo susidoroti. Yra vienas gerai žinomas būdas, kuriuo net moterys sėkmingai naudojasi.
DOVAINIS: Tikrai… Koks gi?
I SARGYBINIS: Visi čia jonekenčia.  Maža kas į taurę galėtų nuodų primaišyti. Jei šis riteris dings iš čia, visiems bus geriau.
DOVAINIS: Cha, o, rodos, į tavo galvą ne vištos kiaušinių pridėjo.
I SARGYBINIS: Žinau žmogų, kuris gali tokį gėrimą paruošti, kad ir arklį iš kanopų išvers. Aš nuodų parūpinsiu.
DOVAINIS: (Numesdamas jam kapšą) Še, ir žiūrėk, kad jie būtų geri!
I SARGYBINIS: O, už tiek ilgųjų sutikčiau ir pats jį savo rankomispasmaugti.
DOVAINIS: Ką gi, liežuviu tu malti moki, pažiūrėsim, kaip man pasitarnausi. Laikas tam palankus, o žmonės tėvo sprendimu pasipiktinę. Pats metas bajorui valdžios atsisakyti ir ją kam kitam užleisti. Pasirūpink, kad šis įvykis Vaikšniui geruoju nesibaigtų. Kol tėviškėnai nežino, kas iš tiesų yra Fridrichas, juos įaudrinti nebus sunku, o kad tėvas tylėtų, aš pats pasirūpinsiu.
I SARGYBINIS: Nesirūpinkit, šeimininke, vaidus sukelti nebus sunku! Vyrai pilies kieme jau dabar patyliukais vieni kitiems už nugarų šnabždasi. Nenusivilsit, kad mane pasirinkot. Kils toks maištas, kokio Vaikšnys nė neįsivaizdavo.
DOVAINIS: Žiū, nepersistenk, kad vėliau pačiam tos putros išsrėbti netektų! Jei suklysi, nesitikėk, kad tau padėsiu.
I SARGYBINIS: Aš nesuklysiu, pone.

Sargybinis nusilenkia ir išeina, Dovainis nuseka paskui.

II VEIKSMAS
VI SCENA


Pilies kambarys. Prie sienos stalas ir suolas, kitoje pusėje lova, užklota žvėrių kailiais. Prie lango stovi Fridrichas, veidas apšviestas žaros. Auda įsitaisiusi ant lovos.

AUDA: Nejau su manim taip ir nekalbėsi?
FRIDRICHAS: Aš nežinau, ką tau pasakyti. Jūs man svetimi.
AUDA: Ir tu nejauti jokios meilės nei man, nei mano tėvui?
FRIDRICHAS: Aš nieko nejaučiu. Jis tik žmogus, kurio visą gyvenimą nekenčiau. Neprašyk, kad iškart jį pamilčiau. Aš to padaryti negaliu. Nežinau, ar išvis galiu… Turbūt nebemoku… O gal pamiršau kaip… O gal tiesiog nebenoriu!
AUDA: Kodėl? Ar taip sunku jam atleisti?
FRIDRICHAS: Buvau vos šešerių... Mus nusivarė į Ragainę... Ilgą laiką patarnavau vokiečių riteriams. Mano  motiną nužudė tie patys riteriai, bet prieš tai dar ilgai iš jos tyčiojosi ir kankino. Mačiau tai, o akys plūdo ašarom. Nuo tada prisiekiau sau, kad gyvenime daugiau nieko ir niekada nemylėsiu.
AUDA: Vadinasi, mano motina negyva…
FRIDRICHAS: Po to įvykio mane pakrikštijo ir išgabeno į Marienburgą, kur auklėjo kaip tikrą krikščionį. Iš ten šį pavasarį atvykau į Ragainę ruoštis žygin..
AUDA: Kodėl man tai pasakei? …
FRIDRICHAS: Pati manęs to klausei. Jie nužudė beveik visus lietuvių belaisvius, beveik visas moteris ir vaikus.
AUDA: Tu atėmei iš manęs paskutinę viltį… Kodėl jie tokie žiaurūs? Daujotai, kodėl?
FRIDRICHAS: Nežinau, ir nevadink manęs taip! Aš jau ne Daujotas…
AUDA: Kaip tu galėjai tapti vienu iš jų?
FRIDRICHAS: Gana! Aš pakankamai prisikentėjau pats vergas būdamas. O Dieve, tu net neįsivaizduoji, ką tai reiškia! Aš pavargau, Auda, beviltiškai pavargau ir jau nebežinau, ką man daryti.
AUDA: Nemylimas būna tik tas, kuris pats nieko nemyli, o ką sako tau tavo širdis, Daujotai?
FRIDRICHAS: Mano širdis abejoja, o abejonės sėja nepasitikėjimą ir baimę.
AUDA: Šiąnakt aš sapnavau savo motiną. To ankščiau niekada nebuvo. Ji pasitiko mane baltu apdaru ir ištiesusi rankas apkabino. Aš jaučiau, kaip plaka jos širdis, o ant jos apdaro plazdėjo auksiniai atšvaitai... Nuo saulės... Kaip ant tavo veido... Jis lyg netikras, lyg vis dar tam sapne ir, rodos, prisiliesi ir išnyks, ištirps lyg rūkas, ir liks tik šešėlis, tik tuštuma... Mes abi stovėjome ant sumanų kalno ir žiūrėjome, kaip nusileidžia saulė savo spinduliai nutvieksdama dangų. Žinai, jie buvo tokie ryškūs, jog atrodė, kad kalno viršus nutvisko krauju. Ugnieta sakė, kad ten tu žaisdavai… Ant to kalno.
FRIDRICHAS: Išeik, aš nenoriu prisiminti motinos! Girdi, išeik!
Auda nenorom išeina.
FRIDRICHAS: Dieve, už ką, už ką taip mane baudi? Ar aš nebuvau tikras krikščionis, ar nevykdžiau tavo valios? Kodėl man siunti išbandymus, kurių negaliu išlaikyti? Kodėl turėjau atsidurti būtent čia, kur prabėgo pirmosios mano dienos ir kurias labiau už viską norėčiau pamiršti? Kaip būdamas krikščionis aš galiu priimti tėvą, kuris garbina stabus ir ugnį? Bet kaip galiu jį atstumti?.. Kas bus mano sielai, jei nieko nepaisydamas liksiu su tais, kurie tavęs neišpažįsta? Ką aš kalbu? Ar  įmanoma vėl pažvelgti į akis savo motinos  žudikams? Viešpatie, suteik man jėgų ir pripildyk mano sielą gailesčio, kad galėčiau atleisti tiems, kurie nepriėmė brangiausią tavo širdį ir atsilygino paniekinimu ir nuodėmingumu. Suteik man stiprybės neatstumti to, kuris man gyvybę dovanojo. Lai mano siela prisipildo nuoširdžios atgailos už mano ir mano karių nuodėmes ir kraują, kurį praliejome čionai ateidami ir išgelbėk jų sielas nuo amžinos pražūties ir pragaro kančių!
Ką reiškia laisvė, ką reiškia laisvas žmogus, jei jis visiškai priklausomas nuo Dievo?
Po velnių, stengiausi būti stiprus,  stengiausi nepalūžti… Viešpatie, ką dabar man daryti?.. Ar galiu užmiršti, kai merkiantis saulei motina apkaišydavo mane antklode ir pabučiavusi į  kaktą, laukdavo, kol užmigsiu, ir ar galiu užmiršti, kaip ją iš manęs atėmė? Dieve, kaip man pažvelgti tėvui į akis, kai vos jo nenužudžiau?
Fridrichas išsitraukia durklą ir varto  jį rankose.
Štai tau ir kryžkelė, Fridrich Dorthermann. Ragainėj tavęs laukia tavo motinos žudikai, o Lietuvoj – pagonis tėvas ir kraugeriai jo gentainiai. Aš negaliu pasmerkti savo sielos ir likti su žmonėmis, kurie iki šiol man buvo niekas. O gal aš bailys?..
Niekad anksčiau dar taip netroškau mirties, kuri palaužia jauną, dar nenugalėtą širdį, kuomet miršti stiprus ir išdidus. Bet… iš kur tas išdidumas, kai negaliu sau surasti pateisinimo…
Jėzau, gailestingumo Tėve, nužeminta širdimi stoju prieš Tave ir pavedu Tau savo gyvybę. Pasigailėk manęs, kai paskutinę savo gyvasties akimirką merdėdamas stosiu prieš Tave!
Kai su paskutiniu širdies dūžiu siela paliks mano nuodėmingą kūną, priimk tai, kaip šventos nekaltybės ženklą, kad greičiau su Tavimi susijungčiau. Priimk tą mano esybės sunaikinimą kaip privalomą nusilenkimą prieš Tavo dievišką didybę. Neatstumk, kad amžinai giedočiau Tavo garbę! Gailestingasis Jėzau, pasigailėk manęs!

Fridrichas dar kiek pavarto peilį, iškelia jį virš savęs ir stipriai smeigia į stalą.

Viešpatie, juk aš krikščionis!

Akimirką Fridrichas būna užsikniaubęs, po to pakelia galvą ir pastebi tarpduryje Dovainį. Šis sunkiai  nuslepia ironišką šypseną.

DOVAINIS: Matau, spėjai įsikurti.
FRIDRICHAS: Ko tau reikia?
DOVAINIS: Atėjau  tik pasikalbėti. Žinau, kad tau sunku mane priimti, bet aš suklydau. Man reikia brolio. Nors tavo šešėlis man visada gulė skersai kelio, iš tiesų mano vietoje turėtumei būti tu.
Dovainis nusisega makštį su kalaviju ir paduoda Fridrichui.
DOVAINIS: Tai tavo ginklas, kurį po mūšio iš tavęs paėmėme. Viliuosi, priimsi jį kaip susitaikymo ir pasitikėjimo ženklą, bei atleisi už tą  nedidelį akibrokštą bajoro menėje. Suprask, mano kraujas šaukia ginti tautą nuo priešo, aš dar nežinau kaip į tave kreiptis.  Vakar nedvejodamas būčiau tave nužudęs, šiandien ketinu taikytis, kas žino, kas bus rytoj…
Fridrichas paima ginklą, ištraukia iš makšties, apžiūri ir padeda atgal.
FRIDRICHAS: Jei tavo žodžiai nuoširdūs, man ginklo neprireiks.
DOVAINIS: Gali tuo neabejoti, juk nesiūlyčiau savo priešui išgerti į jo sveikatą.
Dovainis prieina prie stalo, paima taures, įpila vyno ir vieną paduoda Fridrichui.
DOVAINIS: Į tavo sveikatą, Fridrich Dorthermann (išgeria).
FRIDRICHAS: (priliečia taurę prie lūpų, bet negeria) Aš negeriu! (padeda taurę ant stalo)
DOVAINIS: Kodėl, gal manai, kad tave nunuodysiu? Tavo nepasitikėjimas mane labai įžeidė!
FRIDRICHAS: Nepasitikėjimas čia niekuo dėtas. Taurės  nekilnoju nei su draugais, nei su priešais.
DOVAINIS: Negerai. Aš nepasitikiu tais, kurie negeria.
FRIDRICHAS: Jei nekeliu tau pasitikėjimo, tai ne mano rūpestis.
DOVAINIS: Matai, Fridrichai, daugelis norėtų matyti tave mirusį. Neslėpsiu, kad neseniai pats to troškau. Deja, sužinoję, kas iš tiesų esi, nemanau, kad papilio gyventojai tave supras. Tu ne kryžeivių auka, tu – pats kryžeivis, o to čia užtenka, kad pasmerktum žmogų myriop. Todėl manau, kad dėl savo paties saugumo turėtum išvykti...
FRIDRICHAS: Žinoma, atgal į Ragainę?
DOVAINIS: Į ją ar į Neuhausą. Galėčiau tau padėti saugiai ištrūkti iš pilies. Čia nesaugu. Vyrai jau dabar kuždasi, kad derėtų tavimi atsikratyti. Keisčiausia, kad net būdamas imtinys keli per daug rūpesčių… Vieno sargybinio prie tavo durų nebeužtenka.
Negi manai, kad tie žmonės tau atleis už nužudytus vaikus ir moteris?.. Kiek galvų nukapojai, Fridrichai?
(Dovainis įsipila dar vieną taurę).
Manai, kad jie priims savo vaikų žudiką?! Niekas nepamiršo, kaip šį pavasarį tu, Ragainės komtūras ir dar keli riteriai nuniokojot Veliuonos sritį. Nemažai taikių kaimų paleidot dūmais, kol pačių neatrėmėm. Širdys mūsų kietos, broli, todėl prieš apsispręsdamas gerai pagalvok, ar galima pamiršti, kaip jūsų kraugeriai persmeigė beginklių vaikų krūtines,  kaip krauju plūdo jų pamėlę veidai, kad naktimis dar tebegirdim jų klaikias dejones. Daugelis mūsų tebegyvena mintimi atkeršyti. Apie ką tada galvojai, kai pirmą kartą prieš saviškius pakėlei ginklą, ir tada, kai suginę it gyvulius į numus, kaimiečius sudeginot gyvus? Į ką panašus tas degančio žmogaus kvapas, Fridrichai, ir ar labai garsiai sprogsta žarnos?
Čia likęs, pats sau prisišauksi mirtį. Man jos nereikia, tik štai, kas man įdomu, kiek kartų įsiveržęs į mūsus užvertei boboms sijoną, ir ar jos geresnės už vokietes?
FRIDRICHAS: Tu niekšas, Dovaini, po velnių, dabar matau, koks tu niekšas… Veltui bandai mane įkalbėti. Nudžiuginsiu tave sakydamas, kad dar neapsisprendžiau, ir galbūt tikrai greitai iš čia išvyksiu.
DOVAINIS: (juokiasi) Ką gi, žinok, kad aš tau padėti pasiryžęs, ir nesvarbu, kokiu būdu  ir koks bus tavo sprendimas.
Dovainis išgeria vyną, padeda taurę ir išeina.
FRIDRICHAS: (sau) Žinoma, į Ragainę… Tiesiai per patį pragarą…


VII SCENA


Tos pačios lietuvių pilies sargybos bokštas. Patogiai įsitaisęs Utenis blizgina kalaviją. Sraigtiniais laiptais į tą patį bokštelį pakyla II sargybinis. Vidiniame pilies kieme būriuojasi maištingai nusiteikę pilėnai, pilies kuoruose sustiprinta sargyba.

II SARGYBINIS: Tokio sujudimo galima buvo tikėtis. Bajoras kaži ką nuo visų slepia, o tai žmonėms visai nepatinka.
UTENIS: Gerai žinai, ką jis slepia. Daugelis pilėnų tam riteriui norėtų gyvam širdį iš krūtinės išplėšti.
II SARGYBINIS: Ir gerai padarytų. Jau buvo bajorui į nelaisvę vokiečių riterių papuolę. Nei su vienu jis taip nesielgė.
UTENIS: Jei taip elgiasi, vadinasi, yra priežastis.
II SARGYBINIS: Ar tik nepersistengė mūsų šeimininkas šį riterį globodamas…

Laiptais pakyla svirduliuojantis I sargybinis.

I SARGYBINIS: Ei, girdžiu aptarinėjat dvokiančius reikalus. Ar girdėjot, ką kieme pilėnai šneka?
II SARGYBINIS: Visi apie tą patį.
I SARGYBINIS: Žinoma. Kam gi patiktų po savo stogu nuodingą gyvatę įsileisti, ar ne taip, Uteni? O gal tau atrodo, kad galima?
UTENIS: Man atrodo, kad tamsta per daug išgėrei.
I SARGYBINIS: Neskaičiuok man lašų, piensnuki! Be bajoraitės sijono, daugiau nieko nematai!
UTENIS: Nedrįsk apie Audą taip kalbėti!
I SARGYBINIS: Toji Auda su vokiečių šunimi vienoj menėj užsidariusi kaži kiek laiko burkavo. Cha,  tai skaistumas mergelės!
UTENIS: Šneki niekus! Auda su vokiečių belaisviu?!
I SARGYBINIS: Begėdė nesikuklina nei akių nuleist. Pats savo akimis mačiau, kai viens kitam meilius žodelius čiulbėjo!
UTENIS: Aš užčiaupsiu tavo priputusią gerklę, jei pats to nepadarysi!

Utenis stumteli I sargybinį. To pakanka, kad jie susikumščiuotų. Galiausiai sargybinis nustumia Utenį sraigtiniais laiptais žemyn, o pats puola paskui. Laiptų apačioje pasirodo šimtininkas.

VILKŠYS: Kas čia vyksta?
UTENIS: (sunkiai keldamasis) Jis įžeidė Audos garbę!
I SARGYBINIS: Garbę? Ta begėdė jos visai neturi!
VILKŠYS: Ką tu čia kalbi? Midus tau visai protą susuko! Už šiuos žodžius bajoras tave gerai pamokys!
I SARGYBINIS: Pats mačiau, kaip ji su tuo riteriu meiliais žodeliais kalbėjosi. Tas vokietis gudresnis už patį velnią. Žiū, ir bajoraitei protą susuko, ir pats tuoj išsisuks! Sakyk, šimtininke, už ką bajoras tą riterį taip saugo?
VILKŠYS: Bus laikas, ir sužinosi! O dabar skirstykitės. Jei išgirsiu šmeižiant bajoro dukrą, pats to kaltininką nubausiu.
I SARGYBINIS: Niekas nesiskirstys! Mes norim teisingumo!

Pilėnai pritaria sargybiniui.

VILKŠYS: Apie kokį teisingumą čia paisote?  Klausot prisilėbavusio kvailio!
II SARGYBINIS: Mes norim to riterio. Lai bajoras mums jį atiduoda, kitaip bus aišku, kad senis išvien su ordinu!

Pilies kieme pasirodo bajoras.

VAIKŠNYS: Kas nutiko? Kodėl čia toks sujudimas?
PILĖNAI: Atiduokit mums krikščionių riterį!
VAIKŠNYS: Tylos! Kas per kvailos užgaidos? Kam jums jo reikia?
PILĖNAI: Išduokit jį, lai gauna tai, ko nusipelnė!
VAIKŠNYS: To riterio jūs nei pirštu nepaliesit! Tai paskutinis mano žodis.
I SARGYBINIS: Jūs išduodate savo žmones, šeimininke! Sulauksite didelės nesantaikos, jei jų nepaklausysit. Žmonės jums nepaklus!
VAIKŠNYS: Kaip drįsti kurstyti nesantaiką! Išveskit iš čia šitą prisilėbavusį kvailį ir gerai jam įkrėskit!
II SARGYBINIS: Šeimininkas mus verčia abejoti savo nuoširdumu. Šie žmonės nenusipelnė būti išduoti.
VAIKŠNYS: Apie kokias čia išdavystes tu paistai?
II SARGYBINIS: Mes atsisakome tarnauti žmogui, kuris globoja mūsų vaikų žudiką!
PILĖNAI: Teisingai! Taip!
I SARGYBINIS: Įdomu, ar ilgai išsilaikytumėt, netekęs pilies gynybos ir duoklės? Jei šis riteris nebus išduotas, su ginklu jos neišreikalausit!
VAIKŠNYS: Jie man dar grasina!.. Pažiūrėčiau, kur pasislėptumėt, šunes, kai priešas prispaustų!

Vaikšnys nusisuka išeiti, bet jį sustabdo šimtininkas.

VILKŠYS: Žmonių įtūžusių palikti nevalia. Manau, nebėra prasmės daugiau tylėti. Tėviškėnai turi sužinoti, kas iš tiesų yra tas riteris.
VAIKŠNYS: (po ilgos pauzės) Tu teisus… Aš išdidžiai tai visiems dabar paskelbsiu.
I SARGYBINIS: Tai paaiškinkite, bajore, kuo tas kryžeivis toks išskirtinis.
VAIKŠNYS: Paklausykit visi, visi, kurie suabejojo manimi ir mano sprendimu, kurio aš nepakeisiu. To riterio, kurio visi nekenčiate ir kurio mirties taip trokštate, gyslomis teka kilmingo lietuvio kraujas, kuris nubunda ir kurio neleisiu pralieti!
I SARGYBINIS: Melas! Norite, kad mes tuo patikėtume? Jo gyslomis teka žudiko vokiečio kraujas!
VAIKŠNYS: Galiu šį vaikį ginti ir net pats dėl jo pasiaukoti. Turiu tam valią. Ir kalbu taip todėl, kad jis – mano sūnus!

Pro pilėnus į priekį prasibrauna Dovainis.

DOVAINIS: Tėve, negali jo pripažinti! Fridrichas to nevertas!
II SARGYBINIS: Šis žmogus negali būti tarp mūsų.

Valandėlę pilėnai  apstulbinti, po to pasigirsta nepasitenkinimo šūksniai.

I SARGYBINIS: Vadasnori mums pakišti apsišaukėlį!
VAIKŠNYS: Užteks! Per daug sau davėt valios! Išveskit jį ir uždarykit. Neleisiu kurstyti nesantaikos!

I sargybinis suimamas.

I SARGYBINIS: (Dovainiui) Žadėjot man padėt! Leisit, kad mane išplaktų? Paleiskit mane, kitaip garsiai šauksiu, ką žinau!

Dovainis dedasi nenugirdęs ir sukasi durų link.

I SARGYBINIS: Pone, liepkit mane paleisti! Po galais, lai sužino visi, kad tai jūs man už sukiršinimą sumokėjot!
VAIKŠNYS: (Dovainiui) Drįsai kelti maištą prieš savo tėvą?!
DOVAINIS: (eidamas link sargybinio) Tai prakeiktas šmeižtas! (Išsitraukia durklą) Drąsus poelgis, bet be galo kvailas! Už tai tu sumokėsi, prakeiktas šmeižike!

Dovainis nuduria sargybinį. Šis suklumpa ant grindinio.

VAIKŠNYS: To jau perdaug! Susmeigti ginklą prisilėbavusiam kvailiui!
DOVAINIS: Šis girtuoklis melagis ir šmeižikas! Kiekvienas apšmeižęs mūsų giminę susilauks tokio galo! Niekam neleisiu teršti savo ir Audos garbės!
VAIKŠNYS: Aš užauginau skerdikus sūnus! Net tu už savo poelgį turėsi man rimtai pasiaiškinti, kitaip neliksi nenubaustas!
DOVAINIS: Aš neturiu kuo pasiaiškinti. To riterio buvimas čia ne tik aptemdė jums akis, bet ir baigia sumaišyti protą. Visiškai suprantate, kad mūsų gentei toks jūsų sprendimas nepriimtinas, bet to visai nepaisote. Greitai prarasite ne tik jos, bet ir sau artimiausių žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Mes net nežinome, ar iš tiesų  tas riteris yra tuo, kuo dedasi. Mano nuomone, jis apsimetėlis, puikiausiai žinantis, ką darąs. Visos nesantaikos ir rietenos kyla tik dėl jo. Tėviškėnai jau pradeda nebeatskirti priešų nuo patikimų žmonių, ir taip yra todėl, kad jie nesupranta, kodėl šis riteris yra globojamas. Nenustebčiau, jei pelnęs jūsų pasitikėjimą, jis paspruks atgal į Ragainę ir ten kvatodamas iš tamstos naivumo pačiam ordino magistrui išklos mūsų paslaptis. Geriau pamąstyk, tėve, ar tas žmogus iš tiesų yra vertas to pasitikėjimo ir pagarbos, kuriais tu jį apipili, ir pamąstyk apie mane, ar tik ne aš lieku išduotas, nors visą laiką nusilenkdavau tavo valiai.
VAIKŠNYS: Kad Fridrichas mano sūnus, aš tuo neabejoju, o mano pasitikėjimą jis jau pelnė.
DOVAINIS: Ar tada, kai įrėmė jums į gerklę durklą? Šis žmogus jus nužudytų pasitaikius pirmai progai, tai kodėl gi visko nesutvarkius tyliai ir greitai? Pagaliau, ką gi pasakys aplinkiniai bajorai? Ketini ištekinti Audą… Pieštvėje jos nepriims nei su dviguba pasoga, jei jos garbė ir skaistumas pasirodys suteršti. Kalbos sklando jau dabar, o nežinodami tiesos žmonės gali prikalbėti dar nežinia ką. Tokios žinios sklinda greitai ir joms kelio neužkirsi. Jei nemąstai apie visa kita, tai pamąstyk bent jau apie savo dukrą.
VAIKŠNYS: Nemokyk manęs, ką turiu daryti. Sprendimą aš priėmiau ir jo nepakeisiu. Daujotas liks pilyje ir visi čia esantys turėsite jį gerbti!
DOVAINIS: Su pagarba jums pasakysiu, kad sūnaus netekote prieš daugel metų, o tas žmogus, pasivadinęs Daujotu, tėra apsimetėlis ir žudikas. Maža iš kur jis galėjo gauti tą randą, o apie dingusį bajoro sūnų žino daugelis. Neįkalbinėsiu atsikratyti jo, bet nereikalaukite iš manęs pagarbos, jei to nepadarysite.

Dovainis mosteli II sargybiniui ir abu išeina. Sumišę ir nepatenkinti pilėnai pamažu pradeda skirstytis. Sargybiniai išneša lavoną.

VAIKŠNYS: (eidamas link durų) Jaučiu, kad šių žmonių greitai nebepajėgsiu suturėti. Kas man iš mano padėties, jei nebegaliu apginti sūnaus…
VILKŠYS: Sustiprinsiu prie jo durų sargybą. Pastatysiu tik patikimus žmones.
VAIKŠNYS: Patikimus? Šioje sumaištyje jau pradedu nebeatskirti, kurie iš jų patikimi, o kurie ne, bet tiek jau to, parink juos savo nuožiūra ir surask ir atgabenk man čia Raginį. Jaučiu, kad be jo galime neišsiversti.
VILKŠYS: Kaip liepsit, mano pone.

Bajoras nueina. Vilkšys išskuba vykdyti nurodymų


VIII SCENA

Ta pati bajoro menė. Vaikšnys nerimastingai žingsniuoja po patalpą. Į menę įeina žynys Raginis.

RAGINIS: Protingo patarimo prireikė, bajore, kad čionai mane pasikvietei? Ir kas gi tokio svarbaus?
VAIKŠNYS: Žinai, kaip dosniai dievams aukojau, kad jie man sūnų gyvą ir sveiką sugrąžintų.
RAGINIS: Tai tiesa. Neužmiršta dievai tų, kurie juos pamasina dosniom aukom ir malda šventa.
VAIKŠNYS: Tai paklausyk, kas man neduoda ramybės. Jis nieko apie savo gentę nei girdėt nenori, o aš jam griežtas nebuvau. O reikėjo. Dabar gailiuosi.
RAGINIS: Tik griežta ranka vaikus klusniais išauklėja, bet ar neatrodo jums, bajore, kad Fridrichas iš vaikiško amžiaus jau seniai išaugo?
VAIKŠNYS: Daviau jam valią pasirinkt: liks čia, ar grįš į Ragainę. Užginti pasilikt nebegalėjau. O čia - vaidai… Pilėnai apie jo buvimą čia ir pamintyti bijo. Visi išvien prieš mano sūnų susimokė. Bet jų valią  aš palaušiu. Niekas iš manęs jo neatims. Suteiksiu Daujotui tai, kas jam priklauso. Jis mano pirmagimis ir po manęs užims mano vietą, o Dovainis lai mano, ką nori.
RAGINIS: Ne kokią ateitį Dalia man pakuždėjo. Turėtum būti atsargesnis, bajore. Nors Daujotas atrodo ir palūžęs, bet jo krūtinėje plaka laukinio sakalo širdis. O apsispręsti laiko jam reikės, tik gaila, kad pilėnai jo visai nežada duoti.
Štai ką pagalvok: vaiką tu seniai praradai, šis riteris tau jo neatstos ir vietos sau čia neras.
VAIKŠNYS: Neras jis vietos ir grįžęs į Ragainę. Pats likimas jį atidavė į mano rankas.
RAGINIS: Tai ko tu nori, Vaikšny, kad jis taptų vienu iš mūsų? Nereikia tau primint, kaip išdidžiai teutonų riteriai šaukia “Drang nach Osten! ”, kai įsiveržia į mūsų kraštą. Šis jausmas jame dar neišnyko. Tu gali pripratinti laukinį žvėrį ėsti iš tavo rankų, bet niekada neatimsi iš jo noro pabėgti atgal į mišką!
VAIKŠNYS: Sūnaus aš neišleisiu, o jei norės išvykti, liepsiu uždaryt! Tikėjausi, kad man padėsi ir įkalbėsi pilėnus.
RAGINIS: Įkalbėsiu pilėnus priimti krikščionį?!
VAIKŠNYS: Tavo rankose galia. Dievai ir dvasios mūsų protėvių padės. Aš prašau išsaugoti ne krikščionį, o savo vaiką, savo kūną ir kraują ir šios genties ateitį.
RAGINIS: Nebus šiai gentei ateities su tavo sūnumi. Prašai manęs apsaugoti jį nuo tų, kurie turėtų jį gerbti ir jo klausyti. Tai didžiausia nesąmonė! Sava valdžia aš nesinaudosiu vien tam, kad įtikčiau tau ar įbrukčiau gentei  tavo sūnų. Žinai, kad tavo sprendimui aš nepritariu.
VAIKŠNYS: Aš nelaukiu niekieno pritarimo, nes žinau, kad daugeliui tai nepatinka. Net Dovainis stojo prieš mane. Ir nors jisai dedasi niekuo dėtas, žinau, kad negaliu, o ir nenoriu juo pasitikėti. Jis nekenčia vieno Daujoto stipriau, nei viso ordino.
RAGINIS: O ko tu tikėjaisi, bajore, kad tavo sūnus sutiks Fridrichą išskėstomis rankomis? Jis geriau nei kas kitas suvokia, kad gali netekti būsimos valdžios, nes Fridrichas taikosi į šitą vietą ir yra kur kas stipresnis priešininkas, turintis dar ir tamstos palaiminimą.
VAIKŠNYS: Dovainis neliks be nieko, bet broliui atiteks tai, kas ir priklauso.
RAGINIS: Darai didžiulę klaidą, bajore.
VAIKŠNYS: Ką tai reiškia, krivi?
RAGINIS: Aš tau sakau, paleisk jį. O jei norės išvykti – patark. Abiem pusėm toks sprendimas bus geriausias.
VAIKŠNYS: Atiduoti atgal į tų žvėrių rankas? O kam, kad vėl su ginklu sugrįžtų? O, ne, to nebus! Aš to neleisiu!
RAGINIS: Kitaip padėt tau negaliu. Norėjai mano patarimo – jį gavai. Tai paskutinis žodis.

Raginis būna beišeinąs, kai į menę įeina Vilkšys.

VILKŠYS: Atleiskit už įžūlumą, mano pone, bet laikau pareiga jums pranešti, kad vidiniame pilies kieme vis dar sujudimas.
VAIKŠNYS: Ilgai jis netruks. Tėviškėnai jau gerokai aprimo. Žinia juos sukrėtė, bet jie turės su tuo susitaikyti.
RAGINIS: Nebūk toks tikras, bajore. Tai tik dar labiau jų liepsnojančias širdis pakurstė. Jei pasiryžai Daujotui padėt, geriau jau paskubėtum. Nežinia, ką įtūžę pilėnai gali jam padaryti.
VAIKŠNYS: Prie jo durų sergima. Neleisiu niekam prisiartinti.
RAGINIS: Tavo vietoje jų galių nenuvertinčiau. Pats su keliais sargybiniais visų jų nesulaikysi.
VILKŠYS: Valia čia jūsų nedidelė. Verčiau gerai jį paslėptumėt, kol tėviškėnų aistros aprims.
RAGINIS: Vilkšys teisus. Gelbėk sau sūnų, kad jau nusprendei.
VAIKŠNYS: Tai padėk man. Paslėpk jį žynyčioje, kol viskas aprims.
RAGINIS: Žynyčioje? Tau protas pasimaišė! Žynyčioje paslėpt krikščionį! Dievai tai pamatę pajuoduos iš pykčio. Ne ne, žynyčioje aš jo neslėpsiu!
VAIKŠNYS: Ar per mažai aukota buvo, kad dievai man bus negailestingi? Žynyčią tą tam ir pastačiau, kad už saviškius kur pasimelst galėčiau. Lai trenkia į mane Perkūnas, jei taip savo dievus ir tikėjimą įžeisiu, bet sūnų man apgink!
RAGINIS: Ne taip jau paprasta, Vaikšny, šventovėn man jį įsileisti. Aš nusileist galiu, bet dievų ranka tvirta.
VAIKŠNYS: Jei dievai atsisako man padėt, tuomet aš jais nebetikiu!
RAGINIS: Neburnok prieš dievus, bajore! Tik jiems panorus sūnų atgavai. O kad taip reikalauji, aš tau padėsiu, bet pirma žinok, bajore, jog už tai turėsi dosniai paaukot.
VAIKŠNYS: Ar iki šiolei mano aukos įžeidė dievus? Imk, ko tau reikia – galvijų, paukščių, javų… Pats auką išsirink.
RAGINIS: Galvijų man nereikia. Savo dukterį išleisk į šventovę. Ugnelės kurstytojos dalią jai paskirsiu. O dievams tai bus dosni auka, kuri apakins juos, kad krikščionies nematytų.
VAIKŠNYS: Tai neįmanoma. Juk pats susitarime dalyvavai, kai ją Pieštvės bajorui pažadėjom. To susitarimo sulaužyti nevalia!
RAGINIS: Galėjai susitarti vienąkart, galėsi dusyk! Tavo iždas toli gražu ne kiauras, o ir javai Pergubrei panorus šiemet dosniai užderėjo. Sumokėsi gausią išpirką, jei reikės, dvigubą ir pažadą galėsi užmiršti.
VAIKŠNYS: Audą į vaidilutes… Ką pasakys duktė?.. Aukoti dukterį už sūnų… Tai tas pat!
RAGINIS: Ką gi, rinktis tau, bajore.

Vaikšnys atsisėda ir užsikniaubia prie stalo. Tuo tarpu į menę įeina už durų pokalbio klausiusi Auda.

AUDA: Tėtuši, gelbėk mano brolį…
VAIKŠNYS: Ar žinai to kainą, dukra?
AUDA: Tegu… Dievams tarnaut man bus garbė. (Puldama į kojas Raginiui) Priglausk Daujotą, seneli, o jei dievai reikalauja aukos, tai priimk mane kaip auką.
VAIKŠNYS: Tokia auka jiems per brangi!
RAGINIS: Turėtum džiūgauti, bajore, kad tavo dukrai tokią dalią parinkau. Toli gražu ne kiekviena merga tuo pasidžiaugti gali.
VAIKŠNYS: Lai Auda žodį taria… Jai nuspręst… Aš  vaikų likimu nedrįstu žaisti.
AUDA: Aš sutinku. Jei brolį tai išgelbės, dievams aš būsiu tinkama auka, ir lai jie bus man gailestingi.

Vaikšnys pritariamai palinguoja galva. Raginis išeina iš menės.

VAIKŠNYS: (šimtininkui) Tu su Uteniu kūlgrindom išveskit Daujotą iš pilies ir pasirūpinkit, kad apie tai niekas nesužinotų. Ten jau pats Raginis juo pasirūpins.
VILKŠYS: Mokam laikyti liežuvį už dantų. Netrukus jį ten nugabensim. Žynyčioje jis bus saugus.
Vilkšys ir Auda išeina.


IX SCENA


Ta pati lietuvių pilis. Erdvi menė. Pasieniuose suolai ir atitrauktas stalas. Ant sienų pakabinti medžioklės trofėjai ir ginklai. Prie lango dvi žvakidės su degančiomis žvakėmis. Dovainis išsitraukia kalaviją ir demonstruodamas gerus kovos įgūdžius nesunkiai vienu metu įveikia du sargybinius.

DOVAINIS: Kaunatės kaip bobos!
III SARGYBINIS: Tai jūs tobulėjate su kiekviena diena.
DOVAINIS: Gana pliaukšti niekus! Nekenčiu padlaižių.
II SARGYBINIS: Bet tai tiesa. Jūs kaunatės puikiai.
DOVAINIS: To apie jus pasakyti negaliu.

Į menę įeina Ugnieta ir atnešusi vakarienę padeda ją ant stalo.

DOVAINIS: (demonstratyviai pasveikina auklę) Ugnieta! Ir kokia vakariene pamasinsi mane šį kartą? (nužvelgia padėklą) Mmmm…. Ši moteris mane lepina!
III SARGYBINIS: Gal ir mums ką nors atnešei?
UGNIETA: Eik ir pasiimk pats!
III SARGYBINIS: Ooo! Ši moteriškė ne iš kelmo spirta…
DOVAINIS: (Ugnietai) Palauk! Ar jau nunešei vakarienę Daujotui?
UGNIETA: Žinoma. Padariau, kaip liepėte. Prie jo durų Vilkšys pastatė tris sargybinius. Tarp jų ir tą snarglių Utenį.
DOVAINIS: Tą patį, kuris slankioja aplink Audą?
UGNIETA: Taigi. Jie manęs net į vidų neįleido, o Utenis pats padėklą nunešė.
III SARGYBINIS: Kažkas čia ne taip, mano pone. Leiskite, aš viską patikrinsiu.
DOVAINIS: Nėra laiko tikrinti! Noriu jau šiąnakt matyti Daujotą  mirusį.
UGNIETA: Mirusį?! Dovaini, tai tu šitaip man atsidėkoji? Tarėmės, kad paliksi jį gyvą!
DOVAINIS: Tikrai taip tarėmės? Kaip galėjau šitai pamiršti?
UGNIETA: Užauginau tave ne tam, kad nužudytum savo brolį! Gerbk šiuos namus ir savo seną tėvą. Jei bent pirštu paliesi Daujotą…
DOVAINIS: Tai ką? Ką tu man padarysi? Įduosi bajorui? Tavim dėtas  to nedaryčiau!
UGNIETA: Ne tau priversti mane tylėti! Visiems pasakysiu, į kokį žvėrį tu pavirtai!
DOVAINIS: Tuomet, kad ir kaip  gaila, bet turėsiu tave nužudyti. (sargybiniai visiškai atkerta kelią išėjimo link)
UGNIETA: Nedrįsk! Aš tau buvau kaip motina!
DOVAINIS: Šauk kiek nori, tavęs niekas negirdi. Žinai, aš sugalvojau dar geriau. Pirma išpjausiu tau liežuvį, o po to išmesiu  tave į girią.
UGNIETA: Žudikas! Kraugerys prakeiktas!
DOVAINIS: (juokiasi) Myliu šią moterį. (pabučiuoja į kaktą) Nebijok, “motin”, jei tylėsi, tau nieko neatsitiks.
UGNIETA: Bevelyčiau palikus tave pelkėj, jei būčiau žinojus, kokią bestiją užauginsiu! Nedrįsk artintis prie Daujoto. Jeigu bent plaukas nuo jo galvos nukris, suprasi, kokia galiu būti negailestinga. Aš nepaisysiu, kad buvai man kaip vaikas. Girdi, aš tapsiu tavo šešėliu, tavo sąžine, tavo prakaitu! Be manęs tu net neatsikvėpsi, nepasisuksi! Pamatysi, Dovaini, aš tave sužlugdysiu!
DOVAINIS: Kas yra? Dabar ir tu jau pradedi jį ginti… Ar nesitarėm, kad padėsi juo atsikratyti?
UGNIETA: Žadėjai išgabenti jį iš pilies, o ne nužudyti! Šis žmogus ilgai man buvo lyg sūnus, jį aš priėmiau, jis augo ant mano rankų, todėl ir ginsiu jį kaip sūnų!
DOVAINIS: (susiraukia) Tu mane labai nuvylei, Ugnieta. Nors nenoriu tavęs skriausti, bet jaučiu, kad be to neapsieisime. (sargybiniams) Suriškit ją ir užkimškit burną.

Sargybiniai suima Ugnietą.

UGNIETA: Ar tau jau nebėra nieko šventa? Ar ir motinos atminimas tau nebebrangus? Jei jam kas pikta atsitiks, aš tave prakeiksiu!
DOVAINIS: Nesirūpink, aukle, jis ilgai nesikankins. Jo mirtis bus greita ir neskaudi, nors tokios ir nenusipelnė.  O kai viskas bus baigta, aš pats tave paleisiu.

      Sargybiniai ir Dovainis išeina iš menės, sraigtiniais laiptais pakyla iki saugomo Fridricho kambario. II sargybinis nusikabina nuo peties arbaletą ir iš pasalų šauna į vieną iš sargybinių. Šis suklumpa vietoje. Likusi sargyba išsitraukia ginklus, tačiau apsiginti nespėja. Dovainis ginklu priremia Utenį prie sienos ir duoda ženklą įsiveržti į Fridricho kambarį.

III SARGYBINIS: (grįžęs iš kambario) Mano pone, kambarys tuščias! Fridricho čia nėra!
DOVAINIS: Ką reiškia “čia jo nėra”? (nustumia Utenį nuo praėjimo ir pats įsiveržia į kambarį. Patalpa tuščia. II sargybinis žvalgosi po užkampius.)
    Rupūžės! Jie  tai žinojo! (išpuola iš kambario, čiumpa Utenį už pakarpos ir priremia prie sienos) Kalbėk, bestija, kur jis?
UTENIS: Aš nežinau.
DOVAINIS: (trenkia Uteniui stiprų smūgį ir įstumia jį į saugotą menę) Kalbėk, kitaip aš pats tave užmušiu! Nebandyk su manim žaisti, Uteni!
UTENIS: Žinau tik tiek, kad bajoras liepė jį nuo jūsų paslėpti. Kur – nesakė!
II SARGYBINIS: Pilyje jo nėra. Žinotume.
III SARGYBINIS: Leiskit, pone, aš  jį prakalbinsiu. Taip prakalbinsiu, kad jis nesavu balsu spiegs, kad tik mes jį išklausytume. Ne tokius pražiodinau, pražiodinsiu ir šitą! (stipriai aptalžo Utenį) Nagi, kalbėk, išgama, kur jis?
DOVAINIS: Elkis protingai, berniuk. Tau baigsis kur kas liūdniau, kai pilėnai sužinos, kad nuo jų slėpei karo belaisvį.
UTENIS: Eikit jūs visi velniop! Aš tarnauju tik savo ponui ir jo paslaptis laikau už dantų.
III SARGYBINIS: Vadinasi, greitai jų neturėsi! (dar kartą smogia Uteniui, šis suklumpa ant grindų) Leiskit, pone, aš jį pribaigsiu. Iš šio išperos jokios naudos!
DOVAINIS: Nesikarščiuok. Jo nereiks pribaigti, tik gerai paspirginti, po ko jis išklos viską, ką žino ir dar daugiau.
UTENIS: Galit mane užmušti, nieko jums nesakysiu.
DOVAINIS: Gaila, kad bajorui teks prarasti tokį atsidavusį pakaliką. Geriausia, ko iš jo sulauktum už tokį atsidavimą – tai pastogės ir metinio užmokesčio, o aš tau galiu duoti šiek tiek daugiau.
UTENIS: Mano žinios menkos ir mažai ponui  tepasitarnaus!
DOVAINIS: Kada jį išvedė?
UTENIS: Šįryt. Tai viskas, ką žinau.
DOVAINIS: Netikiu nei per nago juodymą, ką sakai!
UTENIS: Jūs klystate, pone!
DOVAINIS: Nė kiek! Juk tau patinka Auda?
UTENIS: Kuo čia dėta tamstos sesuo?
DOVAINIS: Praverk burną, ir padarysiu taip, kad ji bus tavo.
UTENIS: Ką jūs šnekat?
DOVAINIS: Galiu tai padaryti. Turėsi ją. Juk apie tai tik ir svajoji!
UTENIS:  Niekai! Tai melas!  Joks bajoras neatiduos savo sesers sargybiniui!
DOVAINIS: Drįsti kaltinti mane melu?!  Man kur kas bus patogiau ištekinti seserį už sargybinio  ir atseikėti dalį, nei prarasti viską. Gerai pagalvok, nes antrą kartą tokios progos nesiūlysiu!

Utenis ilgai dvejoja.

UTENIS: Jis žynyčioje. Pas Raginį…
II SARGYBINIS: Trenk tave devynios! Žiū, rupūže, kur paslėpė!
DOVAINIS: Kiek vyrų jį saugo?
UTENIS: Jis ten vienas. Bajoras nenorėjo kelti triukšmo ir slapta jį ten išvedė.
DOVAINIS: Tuo geriau mums.  Bet žinok, jeigu man meluoji!.. Judinkis! (Stumteli Utenį priešais save) Josi su mumis. Dabar jis mūsų.
III SARGYBINIS: O ta auklė?

DOVAINIS: Pamiršk auklę! Eik, greičiau atvesk arklius!

Visi išeina. Po kiek laiko atsipeikėja vienas iš sužeistų sargybinių ir nušliaužia pagalbos.

X SCENA

Senovinė lietuvių žynyčia. Viduje dievo stabas. Šalia aukuras su degančia amžinąja ugnimi. Ant pamatinių akmenų prie įėjimo sėdi Fridrichas. Iš žynyčios ateina Raginis.


FRIDRICHAS:  Kodėl sargybiniai išsivedė mano arklį?
RAGINIS: Čia tau jo neprireiks, nebent bandytum bėgti.
FRIDRICHAS: Bėgti? Kur? Negi į jūsų prakeiktas pelkes?
RAGINIS: Šios “prakeiktos” pelkės saugo mus nuo priešų. Tai ir dievų namai, Jų plūsti nevalia.
FRIDRICHAS: Jūsų dievai gyvena net pelkėse!.. Jei jų tiek daug, tai pasakyk, kodėl jie jūsų neapgina?
RAGINIS: O ar tave apgynė tavasis viešpats? Dievai galingi, bet jais naudotis nevalia. Be savo pastangų nieko nepasieksi. Tik išmintis  ir tvirtas kumštis mums padėjo išlikti. Padės ir tau, jei sveiku protu, ne vien širdimi vadovausies.
FRIDRICHAS: Pasakyk man, krivi, kokią kainą pasiūlė tau mano tėvas, kad sutikai mane paslėpti šioje vietoje?
RAGINIS: Dabar jau vadini jį savo tėvu?.. Jis dosniai dievams paaukojo, kad šio žingsnio imčiaus.
FRIDRICHAS: Tai ką tokio jis padarė?
RAGINIS: Kol kas žinoti tau to nedera. Turėtum būti patenkintas.
FRIDRICHAS: Anaiptol... Mano krūtinėje tartum tuzinas laukinių sakalų bando vienas kitą perplėšti. Aš nežinau, ką daryti, o tu man kalbi apie pasitenkinimą…
RAGINIS: Dabar matau, kad tavyje tikrai atbunda lietuvio kraujas, ir jis kunkuliuoja, taip apie save pranešdamas. Neslėpk to, vaiki, ir leisk jam degti, leisk jam užlieti tavo širdį ir visas kūno kerteles. Lai jis įrodo esąs tavęs vertas lygiai taip pat, kaip kad tu esi vertas šios žemės.
FRIDRICHAS: Ši žemė niekuomet nebus verta tiek aukų, kiek yra pareikalavusi. Ji siurbėlė, gerianti kitų kraują, piktžaizdė, kurią reikia išdeginti. Aš ne tik nenoriu būti jos vertas, aš kratausi jos, nes ne žmogus yra žmogui priešas, o tai, ką išaugina jos derlingos įsčios.
RAGINIS: Šiais žodžiais tu paniekini tai, kas šventa!
FRIDRICHAS: Aš netikiu šventumu. Jį išgalvojo žmonės, kad turėtų kaip paaiškinti savo gobšumą ir tuštybę.
RAGINIS: Ar būtent ne dėl šios priežasties žygiavai į mūšį?
FRIDRICHAS: Manim niekas nepatikės, jei atskleisiu tikrąją priežastį…
RAGINIS: Tiesos nuo manęs nepaslėpsi. Žinau, kaip papuolei į nelaisvę. Pasidavei beveik be kovos, nors galėjai pasprukti.
FRIDRICHAS: Tai buvo klaida. Aš pabūgau.
RAGINIS: Meluoji! Drąsos tau netrūksta, tik gaila, kad drąsūs poelgiai ne visada būna protingi… Nenuslėpsi, kad tokia kaina pasirinkai sugrįžti…
FRIDRICHAS: O jei ir taip?.. Ar man bus atleista? Aklas ir kurčias suvoktų, kas manęs čia laukia, o kovot daugiau nenoriu, nes jaučiuosi įveiktas ir ne vieną kartą… Pirmąkart ordinas mane nugalėjo dar vaiką paimdamas į nelaisvę, antrąkart – kai šį pavasarį pats pakėliau ginklą prieš savo tautą, Jis sužlugdė mane. Sutrypė. Aš jau negyvas, krivi, manyje neliko jėgų tikėti. Tikėjimas… Aš praradau jį tada, kai atsisakiau jūsiškių dievų. (ironiškai šypsosi) Tai buvo nauja pradžia.  Cha, žinotų dabar Ragainės komtūras, kad visą tą laiką troškau laisvės, kad svajojau bet kokia kaina sugrįžti į Lietuvą. Jis būtų mane pakoręs, jei tik būtų įtaręs, kad atmenu, kas esu. Nežinau, kaip man užteko jėgų tiek metų tylėti. Tik pyktis ir neapykanta padėjo tai ištverti, o dabar bijau, kad neturėsiu progos atkeršyti, nes jau nežinau, kas esu, ir kiek dar būsiu…
RAGINIS: Tikėjimas ir yra toji ugnis, kuri uždega dvasią gyventi. Jei įtikėsiu tavo nuoširdumu, padėsiu tiek, kiek leis dievai ir mano jėgos. Netekti tikėjimo ir panirti tamson gali kiekvienas, bet ne kiekvienas gali nuo jos atsiplėšti, todėl nepamink vilties, nes svajones sukuria pats žmogus ir jos yra tam, kad išsipildytų, o žmogus – kad jomis tikėtų.
FRIDRICHAS: Mano svaja jau išsipildė. Toliau viską palieku dievo valiai.
RAGINIS: Tada pasakyk man, kodėl tu toks neramus?
FRIDRICHAS: Ar patikėtumei, jog mane neramina sapnas?
RAGINIS: Sapnai mums nušviečia kelią į žinojimą. Laimingas tas, kuris moka juos skaityti.
FRIDRICHAS: Sapnai – šėtono išmonė. Nors jais netikiu, bet jie vis tiek sudrumsčia protą.
RAGINIS: Neturėtumei taip kalbėti. Sapnai mums siųsti pačių dievų, kurie nurodo teisingą kelią, todėl papasakok man savo sapną, nors juo ir netiki.
FRIDRICHAS: Šiąnakt susapnavau savo mirtį… Tokią naktį kaip ši. Ji kaip pelėda tupėjo ant aukšto medžio šakos, po to ėmė skristi link manęs, o kai prisiartino, išvydau savo motiną ilgu baltu apdaru, išdžiūvusiom rankom ir tamsiu veidu, kaip dangus prieš audrą. Ji apkabino mane savo ilgom kaulėtom rankom, jos pirštai susmego kiaurai šarvus ir ėmė skverbtis gilyn į vidurius. Pajutau skausmą. Žvėrišką. Tokio dar niekada nejaučiau. Norėjau šaukti, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Ji nepažino manęs. Suleido į mane savo nagus ir klaikiai kvatodama išplėšė dar plakančią širdį ir ją nusinešė į tamsą…
RAGINIS: Tai viskas?
FRIDRICHAS: Daugiau nepamenu, bet dabar aš bijau mirti. Labai bijau, kad jums taip ir liksiu tik kryžiuotis…

Prie žynyčios atjoja Dovainis, Utenis ir dar du jo sargybiniai. Raginis stojasi pasitikti raitelių. Tuo metu Dovainis pastebi Fridrichą.

DOVAINIS: Cha, niekad nebūčiau pagalvojęs, kad krikščionių išpera galėtų slėptis pagoniškoj šventykloj. (žyniui) Aš pelenais paleisiu visą šventovę už tai, kad čia jį priglaudei!
RAGINIS: Nedrįsk prieš savų dievų namus rankos pakelti! Dievai tau bus negailestingi!
DOVAINIS: Užsičiaupk, seni, nes ir tu kartu supleškėsi! (sargybiniams) Padekit šventovę!

Sargybiniai nenorom įžiebia deglus.

DOVAINIS: Nagi, nelabieji, ko laukiat?
RAGINIS: Laukiniai jūs žvėrys!

Šventykla padegama.

DOVAINIS: Čia už tai, kad priglaudei krikščionį! Ši vieta sutepta, joje nedera melstis mūsų dievams.
RAGINIS: Ne tau spręsti, kurs dar neseniai pieną žindai! Būk prakeiktas, kad ranką prieš dievų namus pakėlei! Neatleis už tai dievai nei tau, nei tavo tautai.
DOVAINIS: Patraukit tą kvailą senį! (Fridrichui) O tu, baily, pradėk melstis savo viešpačiui, nes netrukus pas jį nukeliausi!

Dovainis nušoka nuo žirgo ir išsitraukia kalaviją. Fridrichas traukiasi atatupstas.

FRIDRICHAS: Pasitrauk nuo manęs, aš nenoriu su tavimi kautis!
DOVAINIS: Ką gi, puiku! Taip man bus tik lengviau tave pribaigti!
FRIDRICHAS: Pasitrauk, arba pats mirsi ir nei šimtas tavo dievų tau nepagelbės!
DOVAINIS: (sėlinantiems artyn sargybiniams) Eikit šalin! Tai mano kova! Pats šį šunį pagaliau pribaigsiu!

Dovainis puola Fridrichą. Užverda kova.

DOVAINIS: Tau nepavyks atimti iš manęs to, kas man priklauso!
FRIDRICHAS: Negi manai, kad turi ką man pasiūlyti?
DOVAINIS: Ko čia atsitrenkei? Gali apmulkinti mano tėvą, Audą, bet manęs neapgausi. Mirsi kaip šuo!

Kovos įkarštyje Fridrichas staiga išmuša Dovainiui iš rankų kalaviją ir pargriauna jį ant žemės.

DOVAINIS: (nenuslėpdamas išgąsčio) Nagi, kirsk, kirsk, krikščionių išpera, kelias tau bus laisvas!

Prie žynyčios atjoja bajoras, Auda ir dar keli sargybiniai.

AUDA: Daujotai, ką tu darai, jis tavo brolis!
FRIDRICHAS: (Dovainiui) Man nieko iš tavęs nereikia. Tu neturi ką duoti, o tavo pagonių turtai man dvokia!

Fridrichas užsimoja kalaviju ir smeigia juo į žemę šalia Dovainio. Surikusi Auda nušoka nuo žirgo ir puola Fridrichui į glėbį. Tuo tarpu nuo žemės keliasi Dovainis, išsitraukia durklą ir smeigia juo Fridrichui į nugarą.

VAIKŠNYS: Daujotai!..

Akimirką stoja tyla, po to Fridrichas lėtai suglemba  Audos glėbyje...

AUDA: Daujotai, broli mano…
FRIDRICHAS: Dabar aš namie… Laikyk… Laikyk mane, sese, aš niekur neisiu…
AUDA: Aš nepaleisiu tavęs, ne… Mes kartu nueisim ant Sumanų kalno, to, kur kadaise žaisdavai, pameni? Pamatysi, susikibsim už rankų ir juoksimės kaip vaikai…
FRIDRICHAS: Auda, mes niekad nenueisim ant Sumanų kalno…

Auda pravirksta.

FRIDRICHAS: Neverk, netemdyk savo akių dangaus, jis toks gražus, visai kaip motinos…
AUDA: Nepalik manęs dabar, kai vėl tave atradau!
FRIDRICHAS: Mirtis visada buvo mano sąjungininkė, bet dabar jau nežinau, už ką mirštu – už ordiną ar už tėvynę…
AUDA: Tavo tikras brolis… Ką jis tau padarė?..
FRIDRICHAS: Pasakyk jam, jam ir mano tėvui, kad … kad visada juos mylėjau… ir gailiuosi.
AUDA: Atleisk jam, Daujotai, maldauju tavęs!
FRIDRICHAS: Lai dievas jam atleidžia. Jis nežino, ką daro…
AUDA: Daujotai!.. Už ką, dievai, už ką brolelį mano?! Dovaini, kodėl, dėl ko? Dėl turto? Dėl titulo? Dėl šitos žemės? Pažvelk į ją, Dovaini, ji kruvina! Ši žemė kruvina!

Fridrichas miršta. Auda užmerkia broliui akis. Prie mirusiojo prieina bajoras ir sargyba. Degančios žynyčios atšvaitas tamsoje apšviečia beveik nejudančias stovylas.

AUDA: (rauda) Broleli mano,
Berneli mano,
Ant kokio kalnelio išdygsi?
Kokiu medeliu sužaliuosi?
Kokiais lapeliais šlamėsi?
Ar pavirsi, mano broleli,
Žaliu ąžuolėliu,
O tavo žirgelis
Šiauriu vėju,
O žirgo balnelis
Kietu akmenėliu?
Tavo rankelės
Ąžuolo šakelės,
Meilūs žodeliai -
Ąžuolo lapeliai,
O ašarėlės
Gaili raselė…

VAIKŠNYS: (Dovainiui) Būk tu prakeiktas, brolio žudike! Daugiau aš neturiu sūnaus. Mano sūnus guli ant mano rankų negyvas.
DOVAINIS: Tu to nepadarysi! Aš užimsiu vietą šalia tavęs.
VAIKŠNYS: Turi laiko iki ryto iš čia išsinešdinti. Girdi, iki ryto, kitaip mirsi taip, kaip miršta išdavikai. Suimkit juos ir išveskit iš čia!

Sargyba suima Dovainį, Utenį ir tuodu sargybinius.


XI SCENA

Vakaras. Sumanų kalnas. Ant jo sukrautas didelis laidotuvių laužas. Šalia laužo stovi žynys Raginis, Vaikšnys, Auda ir šimtininkas. Daug atokiau nedrąsiai renkasi pilėnai. Pakalnėje ceremoniją stebi raitas riteris su antveidžiu.

VAIKŠNYS: Čia baigiasi kova. Visų mūsų kovos. Prieš Dalią rankos nepakelsiu. Ta viltis, kuri sužibo senam tėvui, mirė su akimirka, kai mano paties sūnaus ranka pakilo prieš tikrą brolį. Čia laidoju ne vieną žmogų, ne tik sūnų. Čia laidoju visų savo gentę, visą Vaikšnių giminę, nes neturiu sūnaus, kuris būtų vertas ją pratęsti.
VILKŠYS: Mintiju, kad negalėsiu rasti žodžių, kuriais sugebėčiau paguosti žmogų, tuo pat  metu praradusį abu savo sūnus.
VAIKŠNYS: Aš neišsaugojau to, ką laikiau savo didžiausiu turtu. Mano aistra susigrąžinti sau sūnų tokį, kokį jį praradau buvo tokia didelė, jog likau nugalėtas savo pačio širdies.
Kodėl išauginau tą pabaisą, kodėl laiku neišroviau jam iš širdies to pykčio kirmino?.. Dabar savęs už tai nekenčiu ir, nors už Daujotą kovėsi jo narsa ir jaunystė, mano širdis kruvina, kruvina krauju, kuriuo jis nuplovė savo paties troškimą išlikti.
RAGINIS: Neturėtumei leisti, kad tavo protą užvaldytų širdis, bajore.
Neapykanta yra per sunki, kad vienas žmogus galėtų ją pakelti. Ji ir pyktis gali tapti mirtinu ginklu, bet juo niekada nepasinaudosi, pats nesusižeidęs.
    Kartais gyvenimas būna negailestingas ir, norėdami prieš jį atsilaikyti, turime būti kur kas stipresni, negu iš tikrųjų esame. Bet niekas, net ir pats gyvenimas, neturi teisės atimti jausmų, kuriuos jautei šiam žmogui, atvėrusiam akis tavo gentei. Daujoto auka nebuvo veltui. Pažvelk į juos. (Raginis mosteli besirenkančių pilėnų link) Skausmas suvienija žmones. Tai tavo sūnus įkvėpė jiems troškimą gyventi pergale ir tikėjimu, kuris daug svarbesnis, nei tikros tiesos žinojimas. Leisk jiems bent dabar pasidalinti tavo skausmu, nes, apverkus pabaigą, žmogiškumas tampa tvirtesnis ir kilnesnis.
VAIKŠNYS: Dvasia jis buvo daug stipresnis už mus visus, bet to nepakako… Tada kokia prasmė toliau gyventi? Ar toks visų mūsų likimas, ar toks mūsų kelio galas?.. Kur eiti toliau, kuo toliau tikėti? Matyt skausmas ir senatvė pagaliau mane įveikė taip, kaip kad Daujotą įveikė gyvenimas…
RAGINIS: Ne gyvenimas jį įveikė, Daujotas įveikė gyvenimą. Įveikė jį jėga, kurią visada nešiojo savo nemirtingoje dvasioje, kuri įsikūnijo į laukinį sakalą – padangių viešpatį, po savo sparnu priglaudusį visą pasaulį. Tokį, kokį jį sutvėrė dievai – brangų kiekvieno lietuvio širdžiai ir laisvą kaip pats Praamžinas dievas, gyvuojantis per savo praamžinus amžius.

Raginis įžiebia deglą, po to padega laidotuvių laužą. Aukšta liepsna greitai užgožia nejudantį kūną. Girdėti raudos. Auda įsikniaubia į tėvo petį. Ceremoniją stebėjęs riteris paragina žirgą ir dingsta nakties tamsoje.
2008-04-11 13:47
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-02-14 22:12
Euphory
reikėjo vienuolika scenų padalinti ir atskirai sudėti:), nu bet nusikopinau į wordą gal kada perskaitysiu, kiek pradėjau patiko:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-05-10 06:31
Svoloč
Nepyk, neperskaičiau, per ilgas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-15 16:03
Bloch Bauer I
niekas nevertina, nes tingi skaityti :)))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-13 00:04
Akademix
Kažkada skaičiau Skomanto "Teotonų belaisvį"...tai užaugus būsi rašytoja rimta ir knygas leisi?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-11 14:50
fata_morgana
fridrichas:))) Utenis:(
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą