Alkoholiko rytas

Rytas. Purvinas rytas. Už lango kapsi lietus, o aš vartausi lovoje. Puiku, kai gali nors vieną dieną patinginiauti ir išsijungti mobilų telefoną, kuris vis ir vis karksi. Tyluma. Tamsūs šešėliai ir viskio butelis ant stalo. Išvydus jį kiek pradeda dilgčioti gerklė. Malonus gėrimėlis, sakyčiau, ir jis laukia manęs. Kiek nejauku, kad gersiu vienas, tačiau negaliu kitaip. Nenoriu, kad draugai matytų mano nuopolį ir verčiau išgersiu vienas. Juk alkoholis nieko blogo, ypač kai gali valdyti jo vartojimą. Žinau, kad bet kurią dieną aš galiu išmesti visus butelius ir pradėti naują gyvenimą.
Mano viršininkas to nesupranta ir kiekvieną kartą, kai ateinu iš ryto, lyg žiurkėnas krutindamas savo mažytę nosį uosto. Stengiuosi, kad jis nieko nepajustų ir gausiai apsišlakstau odekolonu. Taip aš turbūt kvepiu lyg kvepalų parduotuvė, bet jaučiuosi nepalyginamai laisviau. Tačiau jis vistiek uosto – tas kraujasiurbys. Žinau, kad programa dar nebaigta, tačiau aš ją pabaigsiu. Paprasčiausiai nėra įkvėpimo. Jis ateina tik tuomet, kaip išgeriu taurelę, tada galva praskaidrėja. Tada galiu suvokti daugelį dalykėlių. Tarytum akiratis prasiplėstų. Tik šiek tiek kitaip. Kadangi kiek pristabdžiau taurelės pakilnojimus ir darbas sustojo. Pastaruoju metu išmetu burnelę kas antrą dieną. Turiu vieną bariuką netoli darbo, ten mane barmenas jau pažysta ir gerai išmano mano skonį – geriu tik viskį. Ir ne bet kokį, o škotišką. Jo sodrus skonis man gera išplikina burną, tada pasijuntu gyvenąs. O šiaip, iki apsilankymo bare tiesiog vegetuoju. Tas mastymas  ir blaško mano mintis, negaliu susikaupti, be to kamuoja pagirios, va jei išgerčiau šlakelį prieš eidamas darban, viskas eitųsi kaip sviestu patepta. Kartais taip padarau, tačiau šefas tuomet laksto aplinkui kaip pasiutęs ir uosto. Man tatai nepatinka, nes jaučiuosi, lyg būčiau nusižengęs šimtui visuomenėje egzistuojančių taisyklių ir vertas didžiausios bausmės, o tai irgi blaško dėmesį.
Po velniais, esu geras specialistas, tikrai neblogas. Padariau ne vieną projektą, tačiau šefas kaip ir kai kurie bendradarbiai žiūri į mane kreivai. Kvailiai. Jie nieko nesupranta.
Todėl šiandieną aš „susirgau“. Kartais pavojinga sirgti. Bet šiandieną nebegaliu ištverti nepakėlęs taurelės. Tai reikalinga mano darbinei nuotaikai pakelti.
Su malonumu įsipilu sau taurelę tauraus skystimo. Pirmai taurelei esu susikūręs tam tikrą ritualą. Pirmiausia staigiai susiverčiu turinį burnon ir jokiais būdais nenurijęs laukiu. Belaukdamas turiu suskaičiuoti iki 30 – ties. Tada gėrimas atskleidžia savo ugningą prigimtį. Pirmas gurkšnis yra viso malonumo pradžia. Jau nuo pirmo stiklo, lengvai ima suktis galva ir šiluma nuslenka gyslomis. Toks nuostabus jausmas. Aišku, prie viso šito reikia ir parūkyti. Rūkalas yra būtinas priedas – nes jis dar labiau svaigina – tačiau aš esu toks, kad nuo svaiginamųjų priemonių mano galva būna šviesesnė, o rega geresnė nei anksčiau. Atrodo, kad galiu įžiūrėti kiekvieną dulkelę, kiekvieną plaušelį. Tampu daug gražesnis ir atrodo, jog paaukštėju. Antras simptomas yra, kai paėmęs mobilųjį telefoną pradedu skambinėti draugams. Buvusiems ar esamiems nesvarbu, svarbu pats procesas.
Štai ir ištuštėjo butelis, tačiau man reikia dar. Aš visada spintelėje turiu atsarginį, tačiau šiandieną kaip tyčia ten yra tuščia. Kaip gaila. Kaip siaubingai gaila. Esu pakankamai įkaušęs, kad vis dėlto sugalvočiau eiti į parduotuvę. Tokio stovio? Nieko keisto. Šlitiniuoju gatve, tačiau taip linksma ir gera, nesvarbu, kad žmonės žiūri kiek smerkiamai. Bet aš vistiek jaučiuosi labai šauniai, jausdamas kaip kelnių kišenėje kabaluoja piniginė. Ir žinau, kad artėju prie vietos, kur yra mano vaistukų.
Nusiperku visko ko man reikia ir grįžtu. Pakeliui namo susitinku kaimyną. Jis nusuka akis šalin – apsimeta, kad manęs nemato. Nesistebiu, toks jau žmonių požiūris, jei jau žmogus šlitiniuoji gatve,  o yra diena – tai jau kažkas baisaus. Viskas būtų kitaip, jei taip praeičiau vakare, penktadienį, tai matyt greičiausiai ir alum dar ryte pavaišintų – kad sveikatos netruktų. Tuščia to kaimyno, kurio akys nuleistos nes yra per skystas pažvelgti man į akis.
Namai manęs laukia. Aš mėgstu dasibaigti, kaip kad aš sakau bežiūrėdamas televizorių, ypač jei vyksta kokia mokslinė laida. Tada aš susilieju su pasakojama istorija. Jei išgėrinėju vakare, tai tokiu atveju mėgstu žiūrėti erotines arba porno laidas.
Išgėriau ir antrą butelį, todėl pasaulis į mane spokso į mane pro miglą. Galų gale artyn pasikviečia lova.
Toks gyvenimas man patinka, tik atsibusti tenka išdžiūvusia gerkle ir skaudančia galva. Tada tereikia išgerti alaus bokalą ir viskas prašviesėja. Atsibundu naktį, atrodo, kad visa diena prarasta, bet dėl to nė kiek negaila.