Kovotojas prieš kovotojus su alkoholiu

Girdint, skaitant, reiškiant, matant viešąją nuomonę ir jos apraiškas dabar jau neretai susiduriame su tokiu fenomenu kaip karas. Karas viskam ir su viskuo kas bloga. Tarsi būtų kažkokia dauguma sprendžianti kas visiems gerai ar blogai. Nuo kada gi tapome tokie militaristai ir demokratinėje šalyje patys sau „kariaujame“ su ydomis ir matome tik karą, kaip sprendimą?
Žinoma nenuostabu, kad visų šių karų pasekoje įsigalioja daug draudimų, priimami radikalūs sprendimai. Mat anot daugumos, anot susirūpinusios ir pačios intelektualiausios daugumos - vienaip yra gerai, o kitaip jau ne. Puiki Dariaus Mockaus iniciatyva siekiant parodyti neteisybę - viso lapo dydžio pranešimai spaudoje politikams, su garsių mąstytojų citatoms. Sekdamas jo pavyzdžiu norėčiau priminti Sokratą. Jis demokratiškuose senovės graikų poliuose gyvendamas mąstė savarankiškai ir taip atvėrė demokratinėje valstybėje gana nepopuliarią, pavojingą ir ideologiškai kenksminga tiesą: daugumos požiūris ir sprendimai nebūtinai yra teisingi ir neginčijami. Žinoma, jeigu mūsų šalyje vyrautų socializmas, vienpartinė sistema, ko gero, taip sakyti man būtų net mirtinai pavojinga, tačiau, egzistuojant Lietuvos Respublikos Konstitucijai, mes visi esame vienoje puikioje demokratinėje respublikoje, tad kartosiu tai dažnai ir pasistengsiu priminti visada.
Pastaruoju metu ypač daug diskusijų kėlė alkoholis ir alkoholizmas (vėliau tai nublanko prieš grumtynes su „liūtais“ ir korupcija). Politikai, moksleivių, studentų organizacijos, kitos nevyriausybinės iniciatyvos it pasiutusios puolė alkoholio gamintojus. Vykstant šiam mini karui, kuriuo buvo siekiama vienaip ar kitaip palenkti į savo pusę seimo narius, žiniasklaidoje nuolat aidėjo, kokia neva degradavusi mūsų tauta, kokie degradavę vaikai, kaip viskas žiauru ir neteisinga, koks prasigėręs kaimas, kaip nuolat trokštama svaigintis. Šitaip intensyviai ir sistemingai teigiant visišką mūsų visuomenės dekadansą juo net galima ir patikėti. Tiesiog visi argumentai, kurių tam reikia, yra ir juos galima vienaip ar kitaip pateikti patvirtinant ar paneigiant kokį nors teiginį. Viena didžiausių problemų dabar - mūsų nevisavertiškumo kompleksas. O kaip gi. Nuolat ir visur girdime, kaip visi visur aplink mus žudo, žudosi, vagia ir apgaudinėja. Bene visose sistemose, kokios tik yra valstybės reguliuojamos, yra kas nors blogo ir neskaidraus. Apie tai aišku nevengiama visiem išrėkti: ligoninėse pilna benamių, tuo tarpu žmonės ant mirties slenksčio nepriimami, nes a) trūksta vietų; b) nenorima statistikos papildyti dar viena mirtim ligoninėje. Policija – visa nuo pat šaknų iki viršūnėlių korumpuota. Mokytojų algos mažos, o jiems kvalifikacijos ir taip trūksta. Seimas – žinoma, korumpuotas, neetiškas, demoralizuotas, žiūrintis tik savų interesų. Iš balos sausi net ugniagesiai gelbėtojai neišlipa, mat jų atlyginimai irgi skurdūs, technikos gal ir netrūksta, bet žmonių – labai. Ant viso to dar užklijuojame antraštę „VISI PRASIGĖRĘ“. Štai ir turime visiškai sudirbtą valstybės paveikslėlį. O kur dar kitos bėdos – karas keliuose, emigracija, nekilnojamo turto kainų burbulai, infliacija, sumažėjęs augimas ir t. t.
Jokiu būdu nesakau, kad viešumas blogai. Pranešti ir skelbti apie problemas, kaip ir man rašyti šį straipsnį, niekas neuždraus. O gal uždraus? Juk kiekvienas sutiktų, kad žmogaus dvasinė sveikata yra žymiai svarbesnė už fizinę. Kątik ir pats paminėjau, kad svarbiausia mūsų problema nepilnavertiškumo kompleksas. O tai juk yra būsena, jausmas. Valdžia be didelio vargo uždraudė alkoholio reklama, motyvuodama tuo, kad alkoholis kenkia žmonių fizinei sveikatai ir sukelia daug įvairiausių ligų, socialinių problemų ir panašiai. Vadinasi alkoholį vartoti anot valdžios – neteisinga. Puiku, tuomet apribokime liūdnų knygų reklamą ir pardavimus. Kas paneigs, kad jos sukelia blogas mintis ir panardina žmogų į visai nenaudingus apmąstymus? Uždrauskime nelinksmą muziką, blogus įpročius vaizduojanti spektaklį, uždrauskime neteisingus žurnalus ir blogus filmus. Nes juk puikiai matome, kaip tai mus veikia. O juk norime būti sveiki ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai.
Taigi, galime matyti viską iš vienos pusės. Tarsi būtume vienas junginys, kuriam niekas daugiau ir nerūpi. Betgi netikiu, kad šiame mūsų junginyje nėra atskirų grupių. Nejaugi išties taip sunku rašyti apie tai kas gera ir gražu? Žinoma yra keli „undergroundiniai“ arba itin prabangūs žurnalai daug rašantys apie mūsų pasiekimus, laimėjimus, teigiamus pokyčius ir šiaip, tiesiog, apie ką nors nuostabaus. Jie mums rodo kitą kelią, tobulėjimo, savęs lavinimo, ambicingumo kelią. Deja, jų yra tiek mažai, kad ištirpti bendrame viso šlamšto užkištam fone lengviau negu lengva.
Galima būtų ilgai ir nuobodokai cituoti daugelio svarbių žmonių, vieną ir tą pačią mintį – uždrausdami nieko nepakeisim. Tai puikiai veikia ir laisvojoje rinkoje, ir žmonių bei visuomenės gyvenime. Bet netgi ne uždraudime ar leidime kažką daryti čia esmė. Pagrindinis, deja šiek tiek retorinis, klausimas yra kada pagaliau pradėsime elgtis kaip laisvi žmonės? Kada sugebėsime susivokti, kad pasaulis tai ne vien problemos ir blogi išgyvenimai? Kada patys pagaliau imsimės atsakomybės už save ir savo gyvenimą, ir naudosime valstybę ir demokratiją kaip įrankius, o ne kažkokius mistinius stabus? Ko gero užuot bandžius ieškoti prie ko prisikabinti, ar skirti jėgas pasiteisinimų galvojimui ir problemų ieškojimui, turėtume pirmiausia išnaudoti esamas galimybes, kurių išties tiesiog pilna. Galų gale užuot tuščiai svaičioję apie Tėvynės išgelbėjimą, problemų sprendimą ar naujų grandiozinių karo planų kūrimą, galėtume tiesiog dabar išeiti į lauką, paminti savo išdidumą ir pakelti bent keletą šiukšlių nuo gatvės. Atrodo tai galioja ir man, taigi – einu.