Auksinių rugių laukuose,
Balta, gražia suknute
Maudos mergytė - miela,
Grakšti ir jauna.
Ją džiugina rytmečio šviesos.
Neišsekantys džiaugsmo vaikai-
Saulutės rusvos spinduliai.
Mergytei širdį vis glosto,
Pašėlęs vėjas, rytų.
Netylančios paukščių giesmės.
Ir toly, darželis rūtų...
Širdis sklidina, tyro džiaugsmo,
Tik štai toly mama...
Išėjus lauk iš trobėsio
Vis šaukia, vis šaukia vardu...
-Rūtele, Rūtele,
Parbėki, namo iš auksinių laukų,
Sugrįžki namo, mano vaike,
Iš lauko, auksinių rugių.
Tai nežinau, kodėl jums tai kliūva, bet vaikyste juk pats gražiausias laikas, juk tada galima džiaugtis visiškai menkas dalykais ir vienintelis rūpesti tai tėvai. . .
Jie teisūs. Aš asmeniškai dar nesugalvojau, kaip reikia šitai pasakyt (ir ar reikia), bet - jo, būtent taip. Vaikiškas bandymas, kuris perduoda ne tavo patirtį, o patį tą vaikiškumo vaidmenį, į kurį tave spraudžia.
Nepergyvenk - pataisoma. Vienaip ar kitaip.
Nepyk, kad akmenuota nesuprato tavęs, aš esu tam. :)
Pateisink, jis jaunas yra, nesupranta nieko, bet užtat mandagus koks - atkreipk dėmesį. Net gražu pažiūrėti.