mano akimis žiūrint į Ją

prabudęs matau blausią šviesą sklindančią iš kažinkur. taip . turbūt jau diena ar bent rytas. nedrąsiai pasimuistau dar nesuprasdamas kur užmigau. girdisi žingsniai, bet jie neįprastai toli, tad jaučiuosi saugus. ausims apčiuopus Jos žingsnius staigiu mostu atsikeliu, išsirąžau  ir plačiai atsimerkęs lekiu link durų. net nebereikėjo galvoti kur aš. tuos kambarius puikiai pažinočiau ir užsimerkęs. kad ir kaip skubėjau prieš nosį užsidarė medinės ir sunkiai atrodančios, dar vis dvelkiančios sena pušimi durys. Ji išeina. vidutinio ūgio, trumpai kirptų plaukų, stamboka ir padažytomis lūpomis moteris. išskuba pro lauko duris neatsisukdama. lieku vienas. kaip užprogramuotas apsisuku ir grįžtu iš kur atėjęs. miegosiu. pažadina šaižus garsas artėjantis prie manęs. aš jį atpažįstu ir pašoku iš miegų. tai tas monstras, kuris slepiasi tame keistai kvepiančiame ir bauginančiame kambarėlyje. jame būtu įmanoma ir uždusti, nes kvapas ilgiau pabuvus ima svaiginti. nesuprantu kaip jis ten išgyvena. jis čia apsilanko kartą į savaitę ir mane visada sugeba nelauktai išmušti iš vėžių. visada pažadima ir sukelia nepatogumo jausmą. baisus žvėris. ilgu straubliu, dideliu nuo trupinių ir kito velnio nuo grindų išpampusiu kūnu. jį visada tramdo Ji. aš budrus, tad bėgu sleptis į ganėtinai ankštą, bet šiam reikalui tinkančią spintą prigrūsta visokių nereikalingų daiktų. žinau, jog paliktas su juo vienas būčiau pasmerktas tūnoti to gyvio viduriuose..
jis grėsmingai klykia apeidamas visą kambarį su Jos pagalba. pagaliau išselina į holą. imu ramintis nors širdis dar daužosi, kaip pašėlusi, jaučiu kaip akys ima perštėti nuo sukeltų dulkių ir imu visai ramiai kvėpuoti, lyg nieko nebūtu įvyke. jis dar klykia tolumoje, bet nebekelia man pavojaus. Ji neleistų jam manęs skriausti. nepastebimai užmigau. išgirdęs durų trinktelėjimą baigiau savo paranojišką sapną ties įdomiausia vieta - mane vijosi vaikėzai ir mėtydami akmenis, kad sužeistų ir gautų pasityčioti iš gražiausio kailio ir akių savininko rajone. taip sakau, nes man Ji tą kartoja, kai ateinu pavėpsoti į Ją valgančią pusryčius ar vakarienę. Ji tą vertina. pro langą nematyti paukščių ar kažko kas būtu vertas mano dėmesio ir laiko. iš aukšto nuo palanės nužvelgęs kambarį nusižiūriu gana patogiai atrodančia kėdę ir straksiu link jos vildamasis susapnuoti didžiulį puodą tuno su pieno upe. šianakt negirdėjau, kaip Ji grįžo. buvau kietai įmigęs ir pavargęs.
vidutinio amžiaus ir ūgio moteris grakščiai suleidžia pirštus į tankų ir priemone grindims plauti atsiduodantį kailį. taip. tai viena tų dienų, kai Ji niekur neskuba ir ryte radusi mane savo didelės, bekraštės ir velniškai patogios lovos kojūgalyje ima lepinti švelniais prisilietimais ir kasymais nunešančiais mane į meditacijos būseną. imu dėkingai murkti. šiek tiek prasimerkęs matau nežymią Jos šypseną veide paliekančią ilgas ir gilias raukšles palei akių ir lūpų kampučius. Ji sustingsta užsižiūrėjusi į man sukeltą malonumą ir apgraibiusi patalynę suranda reguliatorių. ah. ir vėl panorama, o tada tie banalūs filmai. Ji atsitraukia ir patogiai atsiremia vėpsodama į tą velnio dėžę. jutimai ima blėsti ir nebepamenu Jos kutenimų. markstausi ir rošiuosi eiti užkąsti. Ji neseka žvilgsniu. leidžia  elgtis nevaržomai, juk tai ir mano namai. belakdamas gardų, rytinį pieną užsisvajoju... nepamenu kada po žiemos buvau lauke. net žolės kvapo nepamenu. Ji mane laiko uždariusi dėl menęs ar bijo, kad negrįšiu? miegojau ant nešvarių skalbinių...
beveik visos tokios mano dienos ir naktys. o gal kitaip? nesuprantu aš to laiko. negaudau jo. tik žinau, kad nesiskundžiu. na Ji kartais nešeria skaniai ir nelepina dėmesiu, bet tik todėl, kad nebūna kartu visą laiką. aš ir pats negalėčiau būti šalia visą laiką. man reikia erdvės ir pasitikėjimo. labiau mėgstu būti vienas. man Jos draugija, kaip ir Jai mano reikalinga, kai sunku užmigti ar nedorai norisi dėmesio. kad ir kaip ten bebūtų Ji rūpinasi manimi, o aš gyvenu pas Ją. tikiuosi dar kada pamatyti šiltą saulę ir gauti nuo jos sleptis obels šešėlyje.
Ji aukšta, bet iš apačios ganėtinai patraukli moteris, turinti puikų būdą tinkantį man idealiai.
rytais dar pabundu nuo Jos keliamo triukšmo, bet man tik malonu. sekioju Ją lyg deivę gražiausiuose laukuose ir Jai atsisukus ilgesingai spoksau į Jos dailiai senstelėjųsį veidą. spalvų neskiriu, bet manau, kad Ji spalvingesnė už visas spalvas sudėjus, kitaip ar šauktusi mane vidurnaktį negalėdama užmigti?