suolus pripildo
nematomų maldininkų taukšėjimas
gėlės ties altorium
apleidžia vazas -
spurda šokėjų rankose
duris jie palieka be darbo
skliautus antspauduoja vėsa
apsiveja kolonas
liečia kaktom paveikslų romiuosius
kol įskelia šypsenas
vandenį prie krucifikso
verčia fontanu
prieš gaidgystę
ant languotų grindų
suguldo lauktuves
spindulys
prabedęs vitražą
sliuogia navom, susemia radinius -
pažeria kiemo kampe
kuris nepaklūsta ravimas
sekmą rytą
dovanas surenka
išėjusiųjų vietininkė -
beprotėlė iš anapus plento
po mišių dalija šventoriuj
neima centų
viepias kaskart išgirdus –
tas ir tas išgijo -
anądien lengva ranka
šiaudelį dovanojai