Debesų  takais...

  Gyvename amžiuje, kai nebeliko nieko stebuklingo... Kai žmogus žmogui tapo paprasčiausiu daiktu, kai tėvai neatpažįsta savo paauglių vaikų (nes per plaukų želė suteptą skiauterę nebesimato akių), kai eidami gatve nebeturime kam nusišypsoti ar tiesiog draugiškai pasisveikinti...
  Atrodytų, kad žmonės darosi lyg vienos dainos herojai… Kulminacinė akimirka atėjo kartu su milžiniška “Nirvanos” sėkme... Jų hitas “Smells like teen spirit“ buvo kvietimas nugrimzt į apatiją... Iš tikrųjų visas grupės albumas “Nevermind” atrodo lyg sąrašas dalykų, kurie jiems nerūpi... Ir štai ką mes turime... - visuomenę, užmerkiančią akis kai žmogui reikia paprasčiausios šilumos...
  Bėgant debesų takais... Galbūt atitrūkau šiek tiek per daug... Bet pažvelgus žemyn nesinorėjo grįžti... Bet žinai ką?! 
- Visų skaudžiausia, kad man patinka  nesijaust suaugusiai didžiuliame bute su daugybe kompaktų, plastikinių maišelių, žurnalų, neplautų kojinių ir nešvarių lėkščių, per kurias nematyti grindų...
-Ne, mergyt... Tau patinka debesų takais bėgiot... Tu susikuri realybę su daug gėlyčių ir penkiom saulėm, kad tik neužeitų naktis... Tau patinka miegoti iki pat pietų... Ir vaikščioti susivėlusiais plaukais... Štai kas tau patinka...



...garsus juokas...!!!