asara nukris...

Meilės paieškos sustoja ties Tavimi... Velnias. Ir vėl tas pats... Na kodėl praėjus tiek laiko vėl beldiesi į mano širdies duris? Jos užrakintos, o rakto nerasčiau net Aš. Ne.. ne... minties apie Mus čia net nėra. Tai jau pamirštos iliuzijos. Ir ta mano Meilė? -paklausite. Ji dar yra?! Ar ji priverčia spinduliuoti mano dideles ir liūdnas akis? O aš išsišiepsiu kaip darželinukė ir atrėšiu: -Ne! Jokios meilės čia nėra. Aš juk užaugau, o didelė mergaitė stebuklais nebetiki, ji tiesiog negali, jai neleidžiama. Ji vis dar klauso „kažko“, bando atlikti viską tobulai. „kažkam“ vis bando įrodyti kokia „nuostabi“ ji užaugo, kiek daug gali pasiekti ir kaip keičia savo pasaulį. Ji su pasididžiavimu visiems demonstruoja kaip melą pavertė tiesa, kaip nusivylimą nustūmė į kampą, o tikrąją meilę palaidojo tolimiausioje širdies kertelėje. Mažame kambaryje ji stebi save veidrodyje, tiksliau tai ne Ji, čia tik klonas, kaip idealiai jis atrodo: tvarkingai sušukuoti plaukai, skaisčiai spindinčios akys ir plati šypsena. Super! Atrodai nuostabiai. Laikas eiti pasirodyti pasauliui. Bandai, kad visi pastebėtų: šiandien Tu vėl laiminga, net balsas nesuvirpa tariant tokį melą... Puiku. Ir štai, akys susiduria su TUO, kuris ir atėmė tą tikrąją laimę, atėmė viską, ką dabar tenka susikurti dirbtinai. Ir štai akimirka viskas sustoja. Akys išsiplėčia ir atsimerkia kiek įmanoma daugiau, galbūt jos daugiau nepamatys šio šviesiaplaukio jaunuolio. O štai ir JI-svetima man, verčianti atsiminti kokią vietą ir aš užėmiau šalia to mėlynakio. Velnias! Jis stebi sustingusį mano kūną, kuris išdidžiai praleis juos savo keliu, Jo akys įbestos į manasias, o aš taip noriu nusisukti, nes skausmo ašmenys pildo ašarų indus, bet aš nenusisuku, juk nerodysiu kaip man nepatinka matyti juos kartu, pasirodyti silpnai man negalima, tad nusišypsau ištiesų gražiai, kaip tik aš temoku. Ištariu: „Labas“ ir atrodo, kad tai išgirstų visas pasaulis, tik ne Jo širdis...
Svetimoji taip pat nusišypso man. Kvailė. Bando įrodyti, jog dabar jai pasisekė, kad ji žengia šalia to žmogaus, kuris man buvo toks brangus, taip brangioji, BUVO!!! O dabar Jis kaip brokuota lėlė keliauja iš rankų į rankas, vis nesurasdamas vietos, nerasdamas tikrumo ir šilto glėbio. Pažiūrėkit į save! Jūs apgailėtini! O Tu vis dar žiūri, lauki kažko... Aš nežinau ką man daryti, Tu šypsaisi ir įkyriai žiūri į mano akis lyg kažką norėtum pasakyti, o gal bandai suprasti kaip jaučiuosi. Šiurpuliukai nubėga nugara, aš dar labiau išsišiepiu, nulydžiu jau tik Jį, nes TOJI neverta nieko. Taip norisi nuleisti galvą ir klykti. Išdidumas to neleidžia. Pakeliu truputį auksčiau galvą, atsidūstu ir žengiu tvirtą žingsnį tolyn. Į kitą pusę nuo Jų, į savo gyvenimo kelią, kur šalia nieko nėra, tik minia stebinti mano puikią vaidybą, pavydintys visko, ką „turiu“, kvailiai!!! Aš neturiu nieko, tik kaukių pilną spintą ir likusius jausmų trupinius. Nepanaudotą išdidumą ir orumą...