Pasaka

O aš sėdžiu ir tyliu.. 4 minutės džiaugsmo.. kai matai nors tai be galo sunku.. kai girdi nors tai žudo.. ir kai supranti, jog tai greitai baigsis.. lyg bėgt ir neleist dingt.. lyg tylėt ir iškęst. Meilės vaistais geriau negydyt, juk tai taip gražu, kad ir kokia skaudi ta meilė.. Bet kita vertus jei skaudu tai kaip gali būti ir gražu? Tada prieš akis ji.. tai ji graži.
Ar galiu ją nupiešt? Tada persigalvojau.. laimės nupiešt neina..
Gal vėliau tave mylėsiu.. Tai žodžiai, kuriuos matau jos akyse.. Gal vėliau mes žaisim gyvenimą, laimingai.. Bet gyvenimas keistas.. Surandi vieną laimės objektą ir šlovini.. kol norisi nusižudyt, kol naktim sapnuoji ir galiausiai kol įstringa amžiams.. Gyvenimas lyg blogas eilėraštis.. nesusirimuoja taip kaip tu nori, nerandi gražių žodžių ir parašai per trumpą, kai norėjai be galo ilgo..
Aš nenorėjau girdėt žodžių, kad aš privalau visada būt laimingas, kad privalau būt gražus.. aš tik norėjau būti jos berniukas.. Gal ji ir sugrįš, o gal niekada aš jos ir neturėjau. Ji nebetokia, kaip anksčiau.. Ji nebe mano 17 rožių savininkė..
Sapnavau aš sapną.. o ten visas gyvenimas buvo sudėtas. Pabudau ir galvojau.. Norėčiau vaikystės. Tada buvo gerai.. nekenčiau savo bukos nosies ir iki ašarų ją smailindavau kol suvokiau, kad tai tik mažo žmogaus protas.. Mažas aš daug svajojau kol supratau, kad liko tik viena svajonė.. Mažas aš daug šypsojaus kol supratau, kad šypsos tik laimingi.. o dabar.. dabar juodos akys kas vakarą.. o mažam buvo normalu verkti.. o dabar.. dabar reik slėptis..
Ar prisimeni sakiau „always and forever“? tai netiesa.. Vis tiek kažkada tai turėjo pasibaigt.. vis tiek būtų atėjus diena ir aš nelaukčiau prie lango be dvidešimt aštuonios.. tik tam, kad ją palydėti žvilgsniu.. Tada ten butų tuščia.. Tada aš būčiau labai toli ir galbūt jau pamirščiau dalį savo gyvenimo, kai norėjau tiek daug pasakyt, bet aš tylėjau.. o kada aš netylėjau? Skausme ir džiaugsme tyla.. Bet viskas daug greičiau .. ateina diena ir nebeverta, o kažkada atrodė amžinai.. iki paskutinės minutės lauksi.. Bet kaip? Ar žmogus galiausiai pavargsta, gal visa tai daros nebemiela, o gal galiausiai jis suvokia, kad viskas.. daugiau niekad... ir kaip paaiškint tiems kitiems...? jie nesupras, o galbūt net nemokėsiu aiškint. Jie juk neįlys į mano širdį.. jie nesužinos, kaip viskas ten vidui... O ten dega, plyšta ir verkia.. Ten šaukia, plaka ir liūdi..
Truko tai tiek mažai.. Bet nesvarbu.. svarbu kiek man tai davė.. pusę pasaulio. Gyvenimas tai pasaka tai gyvenkime jį kaip pasakoj.. laimingai.. sakoma laisvas žmogus laimingas.. aš laisvas.. bet kodėl ten taip skauda? Turbūt dar ne... dar nelaisvas... dar likę, likę to ką vadinam meile..
O dar vakar mano širdis buvo pasidalijus.. Bet šiandien.. šiandien aš atgavau kitą pusę..