Ar medžiai seni vis dar kalba?,
TYloje, kai sumigę visi,
Kai net miškas ne ošia - o tyli,
Palydėdamas mane tolyn.
Ar vis dar nerimsta upokšnis,
Kai tada, kai dar buvom maži,
Ir iškėlę rankas mes į saulę,
Palydėdavom saulę basi.
Ar dangų dar liečia vaikai,
Naktimis, dienomis, vis dažniau,
Pavargstu nuo tyliūjų naktų,
Tų beprasmių, juodų, netikrų.