Kvepalai

Ištirpęs kraujo lašas žemėje, kurio jau nieks nepastebės,
Supjaustytas lyg lapas grožis stipriai raižyta jaunystė,
Negyvas balsas tūkstančiams širdžių be gailesčio kuždės,
Kad jis savaip suprato viską, kad mirtis jam leido skristi.

Skirtingas kraujas susilieja į vienodą lašą, į skirtingą mirtį,
Į rojaus, į stebuklo viešpataujančio karštoj vienybėj kvapą,
Kiekvieną jauną kūną, jaunas lūpas ir akis reikėjo tyliai girti,
Galų gale jas nuvedant į nakvišų ratus, į dūsaujantį kapą.

Kažkokios baltos rankos ir jose karoliais byrantis gyvenimas,
Viena rausva diena, viena naktis ir mėnesiai, kurių nejausi,
Džiaugsmu mirties pavirtęs kūnas, mąstymas, išnykęs nerimas,
Tas paskutinis pojūtis, ta paskutinė ašara, kurią per amžius glausi.

Kaip gėlės juodos kvepia, taip kvepėjo marmūru mylėta gatvė,
Netrūko nieko, kaip tik tikslo kruvino sėkmėj kažkas pasiekta,
Kai nebeteko dieviškos prasmės, gimimas, o jame tuščia vienatvė,
Kai tiek, kiek liko tau gyvent, gal tik pradėt, peiliu aštriu atriekta.

Dabinos moterys, grožėjosi pasaulis pilkas tuom kas buvo padaryta,
Lėtėjo ir greitėjo pobūviai, kai dvyliką rodyklės aukso sudundėjo,
Kažkur lyg upės viešpaties pamintos bėgo ir sustingo tuščią rytą,
Ties ženklu dvyliktu sustojo laikas vėlei ir taip dieviškai kvepėjo...