Naujos būties apraiškos (9)

Kalba nesimezgė. Nesirišo. Aš pasakau žodį, Tomas – žodį. Kalbėjome kaip šlapias dega. Tačiau kad susėdome prie stalo, užimdami patogesnes  pozicijas, rodė, jog vis dėlto mudviems rūpi išsikalbėti, pasakyti bent savo savijautą. Pagaliau vis dėlto atsirado sakiniai, kurie jau turėjo prasmes.
    - Pavargau, Tomai. Net nepagalvojau, kad taip keistai tvarkysis karietos reikalai.
    - Kodėl manai, kad tai karietos reikalai? - išmetė klausimą Tomas ir, sukišęs pirštus vešlioje barzdoje: - Mes pernelyg ilgai užsibuvome senojoje, leidome, kad ji mus peraugo. Supranti apie ką  kalbu? Vis atrodo, kad turime karietą, kuria  išvažiavome prieš dvidešimt metų. Kitaip sakant, liekame praeityje, Pranuci. Bet ką čia kalbėti! – truputį pakėlė balsą.
    Tylėjau laukdamas, kol Tomas prakalbės vėl, bet jis buvo kantresnis.     
    - Atvažiavome į tuštumą. Anksčiau būčiau galėjęs rodyti, kad atvažiavome į  Karlonų sodybą, bet dabar ji irgi tuščia. Norėjome  nuvažiuoti į praeitį, ir prašau- atvažiavome. Tik, deja, atvažiavome kitu keliu- patys tapdami praeitimi. Tu teisus, žmogau. Karieta praaugo mudu.
    - Tai jau ne karieta.
    - O kas?
    Tomas atsistojo nuo kėdės, uždėjo rankas už nugaros, suimdamas jas delnais, ir pradėjo vaikščioti po erdvę. Pirmą kartą taip raiškai supratau, kaip labai jį apleista. Astės nuolatinai priekaištai apie netvarką taip nepaveikė, kaip neskubus Tomo pasivaikščiojimas.
    - Tu tiki ekstrasensais  – paklausė, bet atsakymo nelaukė: - Ir aš, Pranuci, netikiu. Vaikštau po Pasostės erdvę ir tai faktas, tačiau galvą pradėjo lankyti mintis, kad atėjo laikas, kuomet žmogus pradeda apčiuopti dangų. Tereikia išmokti priimti jį ir, prašau, gyvenk, būk jame. Apšauk mane  bepročiu, bet tau, Pranuci, pirmam sakau, kad į Šklėrius karieta atvežė dangaus lopinėlį, atvežė naujos būties žemėje pradžią. Todėl kuomet sakai, kad čia tuščia, tu, Pranuci, nematai dangaus.
    - Jeigu tai dangus, nenoriu, jo. O Viešpatie! - atsidusau, pakeldamas akis į viršų ir užkliudydamas žvilgsniu Pivašiūnų  Švenčiausios Marijos paveikslą: - Mes abu, o gal visi čia išprotėjime. Dieve tu mano,  už kokias  nuodėmes baudi? Ir vis dėlto gera, Tomai, kad esi tu ir Igaga. Iš tos kelionės tik tiek ir beliko - aktorius, žirgas ir vežėjas.  Net prisiminimų nepasiseka surinkti.
  - Manu, kad dabar tai ne bus sunku padaryti – erdvės padės.
  - Erdvės? - nesupratau.
  - Jos labai protingos, imlios. Pažiūrėk, kaip jos leidžia vaikščioti, - pasakė ir pamačiau kaip keičiasi Tomo laikysena. Jau ne tas kuri kasdien matydavau: galva nuleista, barzda plačiai išsidraikiusi ir sugulusi ant plačios jo krūtinės. Sunkus, didžiulės konstrukcijos Tomas vaikštinėjo nepaprastai lengvais balerinos žingsniais ir reikėjo įtempti klausą, kad surinkčiau jo kalbamus žodžius.
  - Garsiau, Tomai. Ne jauno žmogaus ausimis klausausi, - kelis kartus įsiterpiau į jo kalbėjimą, tačiau į mano prašymą nereagavo-  Kuždėjo kaip poterius ir begarsiais žingsniai vaikščiojo po erdvę. Atrodė, minutėlė kita ir atitruks nuo grindų lyg dulkelė pakelta saulės spinduliais ir plaukios erdvėje kaip kosmonautas netekę žemės traukos. Nebuvau tikras, kad išgirstu visus jo žodžius.
  -  Tomai, baik sapnuoti. Ir nevaidink. Vis dėlto čia Radijo karieta ir Šklėrių sodžiaus Karlonų vienkiemis, o ne erdvėlaivis kosmose.
  - Bet, Pranuci, tu jauti, kiek nedaug reikia, kad atitrūkčiau nuo grindų. Savijauta tokia, kad sveriu tik pat, kiek sveria žodžiai, kalba, mintys. Dieviškai lengvas.
  - Iliuzijos, žinoma, gali žmogų veliasžin kur pakelti, bet kad čia darosi nesuprantami dalykai – irgi įsitikinęs. Na, bet baik pasivaikščiojimo dangumi eksperimentą. Geresnės įžangos savo kalbai jau nesurasime. Sakyk, kas čia vyksta? Kokios dvasios  mus apspito? Nesakau, kad jos blogos, bet kad jos daro tai, ko nesugebame padaryti mes, aišku be tavo demonstracijų. Tomai, kas vyksta? Kada tai prasidėjo? - dar kartą paklausiau ir pats iš krėslo pašokau lyg vapsvos įgeltas.
    Dabar jau jam, Tomui, parūpo klausti, kas atsitiko.
    - Atsiminiau Aleksandrą Burbą.  Atsiranda dar vienas prisiminimų epizodas. Net neįtikėtina, kaip jis galėjęs išslysti iš atminties netgi tuomet, kai sirgau amnezija, - nestigau vietoje, gerai atsimindamas praeities būsenas. Karieta dar nebuvo išvažiavusi, tačiau pastovus susirūpinimas apie kelionės sėkmę kamavo sielą. Ir tuomet vienąkart išgirdau:
    -Ech, vežėjau. Vis abejoji, ar sugebės karieta nuvažiuoti iki karaliaus Mindaugo laikų. Tuo net vaikai neabejotų. O jūs? Ech! Man, gerbiamasis, teko ne tokius dalykus patirti. Gal girdėjai Jono Šliūpo vardą – pavardę?
    - Atsiprašau, bet...
    - Taip, taip. Esi vežėjas ir todėl, girdi, nebūtina tokius dalykus žinoti, - pasakė ir tiesiu taikymu pažiūrėjęs į akis: - Nepaisant kad vežėjas, o reikės žinoti.
    - Kas atsitiko? - suklusau, net nepaklausęs su kuo kalbu..
    - Deja, nežinote ne tik Jono Šliūpo, bet ir Aleksandro Burbos. Taigi, labas.  Esu kunigas ir noriu  karietą pašventinti.
    - Tomai, ar atsimeni Aleksandrą Burbą. Nemanau, kad apie jį nebūčiau pasakojęs.
    - Kaip neprisiminsi. Irgi reikėtų kada nors suvaidinti, -pasakė, tačiau man vaidinimo jau nereikėjo. Gerai atsiminiau, kaip nedaug paisydamas kunigas Aleksandras išsiėmė iš po skverno buteliuką švęsto vandens ir krapino karietą, apeidamas ją iš visų pusių. Pašventinęs ją, sustojo priešais mane ir taip pat iš buteliuko šlaktelėjo į veidą šventu vandeniu.
    - Turbūt nemoki žegnotis, komuniste.
    - Moku, kunige. 
      Persižegnojau.
    - Beje, vežėjau, - paklausė, - kaip tu suvoki kunigus? Galbūt kaip Šliūpas - kad visa kunigija niekai. Ir nesupranti, kad tokia neapykanta ir netolerancija yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o neapsišvietusiam žmogui.
    - Jūs apie mane?
    - Neskubink! –sudraudė kunigas Aleksandras: - Dar pasakysiu apie ką aš, - ir jam panoro pasėdėti ant karietos pasostės. O ten    susėdus papasakojo apie jo susitikimą su Jonu Šliūpu.
    - Šliūpas gyveno Amerikoje, aš - Lietuvoje. Jis barė kunigus, aš bedievius. Na, ir kuriam mudviejų tikėti? Kaip žmogui atsirinkti, kurio idėjos brangintinos, tikros, o kurio iš tikrųjų –niekai, - klausė, o aš truktelėjau pečius prisipažindamas, kad apie tokius dalykus ne ką galiu pasakyti. Iš jo kalbos matėsi, kad  jis gerai informuotas ir žino mūsų kelionių Radijo karieta užmačias.
    - Žinau, kad su Tomu Vaisieta išvažiuosite į praėjusius laikus. Mudu su Šliūpu skridome į ateinančius laikus... Skirtumas yra? Ką?
    - Į ateinančius?
    - Skridome į ateinančius laikus. Į tuos, kurių nebuvo, bet žinojome, kad jie kada nors bus.
    - Sakote, skridot? Kaip Darius ir Girėnas?
    - Ne, ne. Ne kaip Darius ir Girėnas, - laimingai nusijuokė Aleksandras Burba.
      Greitai sužinojau, kad abu keliautojai buvo užhipnozuoti. Vienas Amerikoje, antras Lietuvoje.
    - Susitikome, kaip dvasios. Tik pajutau- pakilau, išskrendu. Po trumpos valandos ogi žiūriu, kad priešais mane išniro kokia tai esybė. „Sveikas drūts, vienžemieti, - pratarė lietuviškai. „Sveikas drūts, -atsakiau supratęs, kad tai Šliūpas, Na, ir pradėjo jis padebesiuose girti savo platinamas idėjas, iš kurių laukė išganymo. Aš, žinoma, peikiau, nes netikėjau jomis ir laukiau tik prapulties. Tai va, toks triukšmelis. Nesantaika, taip sakant, jau dangaus erdvėje. Ir tuomet? Ar žinai, kas tuomet?
- Nepykite...
- Šliūpas ir sako; ilgaskverni, praktiškai įrodysiu, kad mano idėjos gyvybingos, kad jos ir žmogaus, ir visos žmonijos išganymas. Ką gi. Nuskridome į glūdumas ateinančių amžių. Suprask, įsikalk į galvą- į glūdumas ateinančių amžių. Ir žinote? Buvau pritrenktas jo idėjų populiarumu. Kur tik Šliūpas su savo pamokslais, vis pulkai žmonių paskui ji bėga.
    Prisimenu, kaip atidžiai klausiausi Aleksandro Burbos pasakojimo ir tyliai sau galvojau- kunigas, o  kvailas. O tik apsidairykite, kokios puikios  bažnyčios ir kiek jų daug, kad tokias kvailystes pliaukštų visai tautai,  bet išsiduoti, kad šitais  paskraidymais  netikiu, aš nedrįsau. Pagaliau gi pasakojimą kunigas Aleksandras užbaidė žodžiais:
  - Vežėjau, tu regisi, ne taip supratai, ko būtent tau dabar reikėtų. Norėjau padrąsinti tave, kad  gali drąsiai, nedvejodamas sėkme, sukti karietą į  praėjusius amžius iki pat karaliaus Mindaugo laikų. Tai menkas dalykėlis palyginus su mano ir Šliūpo skridimu į būsimų amžių gelmes. Važiuokite ir nosis laikykite aukščiau, kad  jus kur. Važiuokite ir žiūrėk, kad ne liūdesį, o tikėjimą vežiotų karieta.
    Šitie jo žodžiai man pasirodė tikrai esą labai reikalingi, o visa kita lig šių dienų tebuvo niekai. Bet dabar...