Romantika

Iš raudono dangaus neskubėdamos leidosi žalios snaigės. Žaismingas vėjelis bučiavo piktus monolitų akmenis, kurie suminkštėdavo susigėdę. Angelai, užsikorę ant debesų, įžiebinėjo žvaigždes. Pavargusi gatvė ruošėsi miegoti... Atsisveikinęs su stotele, namo nurūko troleibusas, palikdamas paskutinį keleivį. Abvakumas dar kiek pamindžikavo vietoje, bet nebuvo ko laukti, tad blyškiai nušviestu taku patraukė namo. Žingsniavo šaligatviu tarp melsvų pušų... 
  - Abvakumai!- pušų ošimą nustelbė balsas.
  Abvakumas stabtelėjo, atsigręžė atgal. Ant suoliuko, į kurį jis neatkreipė dėmesio, sėdėjo mergina. Jos apsnigti juodi plaukai draikėsi vėjy. Atsistojusi nedrąsiai žengė artyn.
  - Jūs žinote mane? - sumišęs paklausė Abvakumas.
  - Ne... Taip. Aš gyvenu už sienos jau... daug metų.
  - Už sienos?.. Nežinojau, bet...
  - Tai nesvarbu. Aš... aš tik norėjau jums atiduoti...
  - Ką atiduoti?
  - Laišką... Gal sumaišė laiškanešys, bet aš jį gavau... per klaidą.
  - Laišką? Nuo ko?
  - Nežinau, aš tik...
  - Duokit.
  Mergina ištiesė laišką. Abvakumas paėmė jį ir nusigręžė. Ant voko jo adresas, bet nieko daugiau. Atplėšęs ištraukė apglamžytą popieriuką. Didelės vaikiškos raidės sakė: MYLIU TAVE. Popierius kvepėjo avietėmis... Abvakumas atsigręžė. Nieko nebuvo šalia... Užbėgo laiptais į viršų ir paskambino į kaimynines duris, bet sulaukė tik tylos.
  Kitą dieną vėl paskambino... Ir dar kitą... Kai sniegas ištirpo ir pakilo dangun, Abvakumas dar skambino, tačiau greit nustojo...
  Baimė neleido laužtis.