diptikas

mažam kieme
sutiksiu vokietį
numausiu batą
sau nuo kojos
ir paleisiu
jam tiesiog
į galvą
nesuabejojus

bėgs kniūpstom
neatsisukdamas
nuo mano
nemigos ir
neapykantos
antram
pasauliniam

išduosiu paslaptį
aš žydo
bendrininkė
keršto išdava
lietaus akivaizdoj


***
man sapnuojas ąžuolai
ir gilės
skrudinamos saulėj
atlaidai
žinau gerai
meluoja Petrui
angelai
kad įsileistų
juos vėlai
kai grįžta
„pokerio dievai“
įkaušę tiek
kiek nėr mažai
atleiski jiems
o išmintie
lietum kvėpuojanti
mirtie
linkėdama
labos nakties

***2008. 03. 15***