Aš- Mikelė kaltasis.

Švytinčios, veriamai šaltos mėlynos akys dabar žiūrėjo į mane. O aš jų nenorėjau matyti. Šokinėjančios laužo liepsnos ir jų paslaptis viliojo ir guodė labiau už skaudžią tiesą atsispindinčią gilioje Zazmos akių mėlynėje. „ Tiesiog negalvoti apie tai ir tiek. Žiūrėti kaip dega laužas ir daugiau nematyti. Negalvoti. Nejausti kaltės... „ Troškau to....
- Zazma, - paklausiau taip tyliai, kad pats vos išgirdau, - ar tai  išties aš kaltas? Ar tai aš jus išdaviau, išdaviau save ir ją? Zazma..?
Klausiau ir nelaukiau atsakymo. Paklausiau ir nedrįsau pakelti akių nuo laužo, nedrįsau pažiūrėt į Zazmą ir ten išvysti tą atsakymą, kuris mane taip baugino ir giuždė. O ji tylėjo. Mažylė, tokiu keistu, kerinčiu veidu, tylėjo. Ir ta tyla drąskė sielą labiau negu tūkstančiai peilių susmigusių širdin. Begalinė kaltė slėgė mane, slėgė ir graužė dalelė po dalelės. „ Aš juos palikau... „ Tesugebejau pasakyti:
- Atleisk man, Zazma...
Bet ir vėl- skausmas, o gal sąžinė ir kaltė gniaužė kvapą, ir tik ašara padėjo ištarti šiuos žodžius.
Ak, kokį keistą vaizdą būtų pamatęs pro šalį skridęs paukštis- suglebęs kūnas, susirietęs prie blėstančio laužo. Skausmingu žvilsniu, akmeniniu, kaltės pilnu veidu žiūrintis į liepsnojantį laužą. O šalia maža  mergaitė, ką tik praradusi namus... šeimą... visą ją supusią meilę... Bet įgijusią naują draugą. Kaltės draugą. Draugą to paties likimo. Draugą iki dienų galo.