Išklibę Vitruvijaus sąnariai
Tarp erdvės ir laiko, tulžim raudančių
Tirpstančių foliantų, išdulkinti, net neįžiūrimi.
Tos katedros fasadas su Vitruvijaus sąnariais karalių galerijoj
Kur vargani muliažai tyliai mylisi ir aido klausosi
Nes jų ausų bendrystės genezė, laiko atžvilgiu, labai jau prasminga.
Kaip gražu.
„Do sobie, Zaraza, wszystko do sobie“
Raudonai lakuoti nagai
Ir vėl „wszystko do sobie“
Pirštais, kurio kiekviename po tris Vitruvijaus sąnarius
Ir dar kartą „wszystko do sobie“
Ir abiejų ausų genezė čia vėl labai prasminga,
Tik jau ne laiko atžvilgiu.
Kryžius ant altoriaus (ne Gento, bet vis tiek),
Tarp Hermių ir Karalių,
Kolonų ir Piliorių,
Vidaus ir Išorės,
Vakar ir Šiandien,
Dabar ir Rytoj?
Nes, Ecce Homo!
Idiote,
Nes, et in Arcadia ego.
Nes, Ego.
Kabo pakaruoklis ir žiūri,
Pro burną tekančiom seilėm laimina,
Nes tau to ir užtenka.
Vitruvijaus sąnariai braška,
Atlantas paseno, neišlaikys.
Kvėpuoti sunku, nes kaži koks homo numušė nosį
Ir pasidėjo į lentyną šalia Eifelio (iš degtukų) ir Gizos piramidės gabalo
Kurį į platųjį pasaulį išpylė koks nors MAZ 535,
Idant mums būtų pasiūlyta Amžina laimė.
Vitruvijus verkia, nes tie raudoni nagučiai
Krapšto iš jo sąnarių cementą
Ir barsto kam po dulkę, kam po dvi.
Bet tu, tik neliūdėk, O Vitruvijau,
Ecce Homo
Jis pakeis tavo sąnarius mechaniniais
ir vėl pasistatys tave į lentyną šalia guminės čeburaškos
Galėsite padiskutuoti apie gyvenimą.