Vakar Zenas nusipirko smegenis. Pirko pigiai – nusiderėjo. Jam aiškinę, kad tik Gariūnuose parduodamos geriausios ir, beje, pigiausios smegenys.
Tokios nedidukės, bet vertę atitinkančios. Kaip cementinė bandelė jos riogso jo galvoje ir miršta iš nuobodulio.
Kaip krutės, jei girdi tik „techno“ muziką ir mato idiotiškus filmus „nužudyk ir susprogdink“? Pasaulinio masto cirkas!
Jei kiek, jokių smegenų nebūtų turėjęs Zenas. Vos neišmainė į naujutėlį „Rolex‘ą“... Nieko stebėtino, jei ir už sieninį kalendorių buvo pasiryžęs jas atiduoti ir dar primokėti.
Kyla klausimas, ar Zenas išvis kada nors jas turėjo. Taip, turėjo, kai mokėsi mokykloje ir daug skaičiavo – kiek dienų liko iki atostogų, kiek pinigų liks, jei pusę sumos praloš... Baigęs mokyklą įniko į laipsnių turinčius gėrimus. Pilkųjų ląstelių kapinės išsiplėtė lyg kokioj Kinijoj. Užliejo jas ugninio vandenėlio cunamis ir viskas... Teko smegenis parduoti.
Naujosios, tiesa, taip ir neprigijo. „Per mažai atsparios mano gyvenimo credo“, - konstatavo Zenas.
Neseniai jas pardavė vienam naivuoliui už nekuklią sumą. Kitą mėnesį, sakė, vėl važiuos į Gariūnus... „Ne, - sakau jam. – Tu važiuok į mėsos kombinatą. Ten už centus parduos“.
Na, taip, šiame pasaulyje, kainuojančiame daugiau nei įmanoma uždirbti, smegenų nebeprireiks. Turi smegenis – turi vargo ir dar kitiems apsunkini gyvenimą.
Ar ne dėl proto bokštų mes šiandien kenčiame visuotinio atšilimo padarinius, ar ne dėl Edisono šiandien turime mokėt už elektrą?..
Visgi daugelis mielai keistųsi smegenimis su proto virtuozais. Paradoksas!
„Gariūninis“ sindromas apima vis didesnes mases žmonių. O kas nutiktų, jei būtų įkurtas smegenų perdirbimo punktas? Kiek „Rolex‘ų“ būtų išsaugota!..