Netikra vienuolė

Karšta širdis. Mėlynos snaigės
Ją užgesins - vasara baigės.
Baigės staiga, neprasidėjus.
Gal kada nors grįžt pažadėjus....

Iš bokštų aukštų į žemę žvelgčiau...
Verkia dangus mėlynom snaigėm...
Nesuprasta ir nemylėta,
Kam ir dėl ko buvo tikėta...

Dengia akis krentantis šydas,
Kad ji neturėtų pasaulio ydų.
Snaigės ant skruostų tirpsta iš lėto...
Džiaugsmo nėra, kam buvo tikėta!?...