Gęstantys proto mėnuliai

Visur taip balta. Balta – ašaros vistiek bespalvės,
Subėgusios gyvenimo griovių skaudžiausiom vietom,
Tikėjimo delnais pasemtos ir išlietos skaudžiai, bet netyčia,
Prie kelio paliktos, susmukusios į žemę mūs likimo pastatytos kalvės.

Nebegaliu suprast dundėjimo raukšlėtuos lapuose,
Nebetaisyki Dieve mirgančių klaidų, su jom numirsim,
Pasaulis dylančiais laukais užpiltas kartkartėm raudos dėl nieko,
Tačiau tas niekas, busi tu ar aš. Nebegyvi mintim. Pabust negalinčiom.

Pražuvusiam veide sugertas skausmas garsiai myli,
Brangiausias Viešpatie padovanok pavasarį dar kalbantį,
Prilietęs praeitį, per sunkią naštą, verkiančiais takais klampojant,
Ramybės kilimais užkloki sunkumus, kad jie atrodytų bent kiek gražiau.

Nuplauti kančią žibančiu stiprybės vandeniu tik kartą,
Už viską, nuo vaikystės ir nuo mažo žaislo ar prasmingo žodžio,
Pailsęs kaimas glaudžiantis akimirkas neblėstančias laike praėjusiam,
Visur taip balta. Ašaros vistiek bespalvės. Vis dar gyvos - jos tikėjimas.
Viduj įaugus meilė... Tik dabar kitaip atrodanti.