Akesas iš Plakentorijaus II

Miegas. Šventas miegas. Prieš susiliejant vaizdiniams žiūrėjau į raminančias Tavo akis. Tavo akys buvo lyg visa žmonijos istorija. Pasitikėjau Tavo liūdnu hipnotišku žvilgsniu. Jaučiau, jog dieviškai malonų silpnumą sukelia ne nuovargis, o Tavo jėga. Tu migdei mane, nes privalėjai įteikti paslaptį- spontaniškai tai jutau. Atstumas tarp mūsų akių darėsi vis sunkiau apibrėžiamas, regėjau tik žalias įtaigos ir paslapties kupinas Tavo akis. Viskas aplinkui migdančiai liejosi, svarba ir reikšmingumas ėmė apleisti mano pasaulį . Grimzdau. Tavo akys raibuliavo, plaukiojo visiškai konkretumą praradusiame nuovokos paveiksle lyg dvi smaragdinės žuvys tarp keistų koralų. Be jokios baimės, nereikalaudamas ir neklausdamas skendau Tavo žvilgsnyje. Tavo akių giluma nė kiek neglumino, greičiau ramino. Tirpstantis konkretumas leido suprasti tai, ko niekada nebuvau net įsivaizdavęs. Abi Tavo akys susiliejo į vieną visaapimantį sūkurį kaktos srityje. Sukausi tame žalsvame letargo sūkuryje su neapsakoma ramybe. Saldžios miego ląstelės palengva cirkuliavo mano gyslomis. Tolau nuo savęs, lydžiausi ir varvėjau į energetinį sūkurį Tavo kaktoje. Mano mąstymas transformavosi į tą ramybės verpetą lyg šilkinės gijos. Iš mano gyvenimo siūlų Tu audei paslaptį, kurios centre buvau aš pats. Tu rodei man mano vietą visatoje ir laike, rodei, kad esu reikalingas, rodei, kad labai tolimoje ateityje turėsiu būti buvęs čia ir dabar. Tu man pasakei, kad mano kaukolės vidiniame paviršiuje yra iškaltos trys runos. Alef, Raido, Turisaz. Jos buvo mano kaukolėje visą mano menamą laiką. Jos buvo inskribuotos išprotėjusios kurtizanės ritualiniu į kaltą panašiu įnagiu. Aš įgimiau į jau egzistuojančią kaukolę, įgimiau į ritualinės žmogžudystės atributą. Savo ląstelėmis apgimiau kaukolę lyg svetimkūnį, ji tapo manimi, atsidūrė manyje kaip kietas implantas tarp smegenų ir galvos odos. Jaučiau runų šilumą smegenimis tarytum lytėjimo organu. Šiluma bylojo man, jog esu paskutinis šios kaukolės savininkas, jog po manęs šiems smegenų pastoliams lemta sudūlėti. Jog betarpiškai sudūlėti tenka viskam, linijoms ir atkarpoms, statikai ir dinamikai, monolitams ir fragmentams, sintetikai ir analitikai. Net dievai dūla ir atgimsta.