Lietinga pabaiga

Pradėjo lyti. Kaip pakvaišęs dangus vis pylė ir pylė, ir pylė lietų visiems ant galvų. Nesiliaudamas. Galėjai pamanyti, kad Dievas sumanė paskandinti žmoniją antrą kartą. Permirko žemė, sienos, mintys, sušlapo ir paskendo sveikas protas, aptirpo sąmonė. Medžiai kaip pamišėliai iškėlę leisgyves rankas jas visaip maskatavo tarsi pasenusius žaislus su nuostaba ir skausmu, o paskui jie patys numirė; nuo pastirusių plikų šakų, dabar jau suakmenėjusių, upėmis tekėjo liūdnas lietus žemėn žemėn žemėn. Milžiniškose balose mirksėjo ir mirksėjo lietaus akys, tūkstančiais merkėsi ir atsimerkė, stebėdamos ir smerkdamos; toks pat nesulaikomas masiškas takus jausmas liejosi iš minčių į kūną, kaip kad vanduo nuo tų medžių šakų. Lijo lijo lijo. Rodės, kad visą gyvenimą tik lietus egzistavo. Net ėmė atrodyti, kad egzistuos tik jis, tada jau Jausmas vilku staugė. Taip visi išprotėjo, o ne paskendo.