Alfredas Girdziušas Paliesius „Visraktis“

Alfredas Girdziušas Paliesius
Visraktis

Tai buvo 1967 metų pavasarį, prieš pat šventas Velykas. Važiavau iš Kėdainių į Vilnių Ryga-Simferopolis traukiniu. Žmonių, kaip įprasta tais laikais, vagone buvo sausakimša. Keleiviai irzlūs, tvanku ir trenkė šlapimu. Tambūro durys trankėsi, o už jų netirpstanti eilė į “registratūrą” – vakarėjo ir visi prieš miegą norėjo būtent tenai patekti. Už lango pavasarinis peizažas buvo neįdomus, pilkas, miego nenorėjau, o kelionėn įsimesta knyga tapo neįdomi – aplinka darė savo.
Bendrojo vagono sekcijoje, kur ir aš įsiterpiau, važiavo sava komanda – keturiese su kortomis lupo “ožį” ar “durnių”, laidė negudrius sąmojus, nepiktai džiaugėsi priešininkų žioplomis klaidomis ir, įtariau, kad slapčiomis tuštino ne limonado butelį, bet rausvai dažytą naminę degtinę. Kvapas jau ne limonado tvyrojo. Aš ir priešais mane sėdintis žilas senukas stengėmės nekreipti dėmesio į kaimynų erzelynę. Priešais Jonavą vienas iš kortuotojų nulėkė į tambūrą parūkyti ar šiaip kojas pramiklinti, o kiti komentavo nutrauktą mačą. Ant stalo gulėjo beveik naujų kortų malka. Nusprendžiau bendrakeleivius sudominti keletu fokusų su kortomis ir paprašiau leidimo pasinaudoti jų malka. Tai buvo paprasčiausi “fokusai”, kai atspėdavai kelias ištrauktas iš malkos kortas, kurias patys žiūrovai ištraukdavo, įsimindavo, patys kur norėdavo vėl įgrūsdavo ir patys sumaišydavo. Kas žino šio numerio atlikimo paslaptį, tas gali parodyti improvizuodamas vos ne dešimt “stebuklų”, iš pažiūros visai skirtingų. To man ir reikėjo, nes publika buvo “žalia”. Tik žilagalvis vis atlaidžiai šypsojosi ir kėlė man azartą. Aš drąsiai kartodavau tuos pačius numerius, nebijodamas, kad gali mane “iššifruoti”. Pagaliau neiškentė ir senukas. Jis ištiesė ranką, lėtai paėmė iš mano rankų malką, sulygino, išskleidė vėduoklę, vėl sudėjo, mostelėjo puslankį ir... kortos pranyko! Staiga įgrūdo ranką kaimynui į užantį  ir iš ten ištraukė kortas. Vėl mostelėjo ir kortos lanku pasipylė iš vienos rankos į kitą, krito ant stalo, o prieš mūsų akis atsivėrė visi tūzai! Vėl kortas susėmė, stuktelėjo į stalą, nukėlė viršutinę, mostas – ji pradingo, antra, trečia, dešimta pradingo, vėl mostas ir vėduoklė nusklendė stalo paviršiumi. Tai buvo visos “širdys”! likusi malkos dalis skriejo ratu ir klojo kortas neįspėjama tvarka. Dalybos greitai baigėsi ir krūvelės buvo atverstos. Visose buvo po vienodą “akių” skaičių!
Šiandien aš jau nebeprisimenu tų stebuklų, kuriuos rodė paslaptingasis senukas. Kai grįžo iš tambūro mūsų kaimynas, jis pamatė atvipusius mūsų žandikaulius ir mirtiną tylą. Tylėjo ne tik mūsų sekcija. Žiedu stovėjo ir kiti keleiviai. Aš rijau seilę ir bijojau, kad nieks neužgirstų mano gugtelėjimo. Pagaliau prabilo aviacijos kapitonas. Jis ėmė sagstytis lyg prieš generolą savo mundurą ir rusiškais “matais” reikšti nuostabą. Mūsų kortuotojai prie savo malkos bijojo net prisiliesti. Žodžiu, nuostabos ir kalbų atsirado su kaupu. Daugelis prašė pakartoti fokusus, parodyti naujų, bet senukas tik šypsojosi ir pešiojo kelnių klešnę. Mačiau, kad ir jis buvo susijaudinęs, nes rankos virpėjo, nors veidą puošė ramiausia šypsena. Tik dabar aš suprantu, kad tai buvo vulkano išsiveržimas. Tai seniai užslėpto ar slepiamo sugebėjimo išsiveržimas, kurio išsigando ir pats senukas, jis jautėsi lyg nusikaltimo vietoje sugautas mokinukas, lyg bijodamas, kad kažkas jį atpažins ir išplaks rykšte. Vagone augo triukšmas, keleiviai trečiuose aukštuose taisėsi sau gultus, palydovai lakstė suirzę, nes niekas neėmė patalynės. Senukas ir aš sėdėjome kaip sėdėję. Greitai turėjo būti Vilnius. Iki ryto dar laukti ir laukti. Vilniuje prasidėjo šlapdriba. Iššokęs iš vagono, dairiausi į kurią pusę slinkti. Bespoksodamas į laikrodį, akies krašteliu pastebėjau, kad iš vagono išlipo ir senukas fokusininkas. Jis žvaliai pratrepseno pro pat mane. Net nepastebėjo, o gal nenorėjo pastebėti. Nedrįsau sustabdyti. Bet likimas buvo man labai palankus.  Pakilęs į stoties valgyklos-restorano antrąjį aukštą, aš vėl pamačiau bendrakeleivį. Tada jau išdrįsau. Pasilabinęs ir paprašęs leidimo, atsisėdau šalia. Kalba nesirišo, bet po mano klausimo, ar jis ne cirkininkas, senukas pakėlė baltus antakius ir ramiausiu veidu tarė:
-Aš vagis.
Aš atsilošiau ir žandikaulis dar labiau atvipo, negu vagone.
-Aš, vaikeli, vagis profesionalas. Buvęs, bet geras! - ir jis reikšmingai pakėlė pirštą.
Senuko pakeltos dešinės plaštakoje pamačiau raudoną randą.
-Persipjovėte? - kinktelėjau galvą į delną.
-Ne, tai mano visraktis.
Man trečią kartą atvipo žiauna.
-Tai dar prieš aną karą. Dešimtais ar vienuoliktais, neprisimenu. Buvau dar piemuo. Ir girdėjau šnekant senius, kad yra žolė, kurią įsiauginus į delną, galima atrakinti visas pasaulio spynas. Tik rasti ją sunku. Bet ieškoti ir nereikia – ją randa ežys. Reikia ežiui užtverti kelią į lizdą smėlio pylimėliu. Žvėriukas neperlipa per užtvarą, nes slysta kojos, tada jis einas ieškoti tik jam vienam žinomos žolės, kurą užmetus ant smėlio, prasiskiria kelias. Ilgai, gal du metus narsčiau miškelius, sodus ir daržus. Sekiau ežius ir dienomis ir naktimis, bet nė vieno jų lizdo neradau. Bet pagaliau aš jį radau ten, kur visai nesitikėjau surasti. Jis buvo po mūsų dūminės trobelės krosnim. Tikriau pakrosnio kampe, po skudurais. Į pakrosnį iš lauko vedė  gal žiurkių, gal šeško iškastas urvelis. Iš po senų skudurų ir apipelijusių batų krūvos išverčiau dar plikus ežiukus. Aš taip išsigandau, kad net oro pritrūko. Pamačiau ir urvelį.  Drebančiomis iš susijaudinimo kojomis lėkiau prie Dubysos smėlio. Net tris puskibirius atvilkau. Sauso, biraus. Ir supyliau pylimą!
Padariau žiedą, o aukščiausiai supyliau prie urvelio. Pilant smėlį prakaitas žliaugė veidu. Nebuvo karšta, bet aš velniškai jaudinausi. Ir supylęs užtvarą nenustygau – lindau kas penkiolika minučių į pakrosnį. Bet lizdo šeimininkas negrįžo ir negrįžo. Pagaliau mama mane nuvarė gulti. Miegojau ant šieno tvarte, tad naktį nuslinkau už namuko ir keliais per rasą bridau ieškodamas, ieškodamas išėjimo po pamatais. Neradau. Neužmigau visą naktį, o jei ir sudėdavau bluostą, matydavau mano rankose tirpstančias spynas. Aš pašokdavau, nes jaučiausi lyg kažką vagiu. Vogti tikrai nenorėjau, bet labai jau magėjo išbandyti, ar tai tiesa. Tik išbandyti. Na, gal pasipuikuoti kaip nors prieš draugus, bet jokiu būdu ne vogti. Niekas pas mus ir nerakindavo nieko.  Kabliuku ar kaišteliu žmogus pasakydavo, kad jo nėra namuose, kad ateitum vėliau. Kiti net kablio netaisė – pagaliu paspirdavo. Tik mūsų bažnyčios duryse, pas kunigą, pašte ir, atrodo, pas urėdą kabojo spynos. Didelės ir brangios.
Paryčiui mama išvertė iš guolio ir nuvarė karves ganyti. Iš kiekvienos šeimos eidavo padienininkai. Kiek karvių, tiek dienų. Tik vėlai vakare parsiradau namuose, o į pakrosnį įnėriau, kai mama melžė karvę. Lizdas buvo tuščias. Pylimėlis sugriautas. Balana šviečiau ir ieškojau žolės. Jos nebuvo! Karštligiškai pirštais sijojau smėlį ir nepajutau, kai mama sučiupo už kojų ir ištraukė lauk. Na ir gavau į kailį už ugnį pakrosnyje! Mama kažką klykė, lupo mane pančiu, o aš buvau šoke nuo nesėkmės  ir nieko nejaučiau. Tik ryte pajutau skausmą sėdynėje. Visą dieną praleidau darže, skabiau tabako žiedus, ravėjau ir vaikiau žąsis. Gal trečią dieną po pėrimo, mama išėjo į bažnyčią. Tai buvo sekmadienis. Aš nėriau po krosnim. Balanos ugnis šokinėjo, o aš panėriau pirštus į smėlį ir... ant dešiniojo delno byrančios smiltys atidengė žalią žalią žolytę. Ji buvo labai panaši į kraujažolę. Gal tai ir buvo kraujažolė, bet iš susijaudinimo man net dantys barškėjo. Išlindau lauk. Ir pačiu laiku. Delne degė žolytė, o tarpduryje mama tikrino mano kaktą. Aš buvau turbūt toks apdujęs, kad mama pamanė, jog sergu. Liepė gultis į lovą, o pati lauke virė liepžiedžių arbatą. Atidengiau delną. Spygliukais kaip eglutė žolytės stiebelis atrodė ir paprastas ir stebuklingas. Tai buvo burtažolė. Supratau, kad tai buvo ji. Kaip gi ežys išsivedė savo jauniklius? Ir kaip aš ją į delną įauginsiu? Artėjantis laimės išbandymas man vos protelio nesumaišė – pakilo temperatūra, naktį kliedėjau ir įvariau saviškiams baimės. Šutau po kailiniais ir labiausiai bijojau pamesti žolytę. Ryte staiga pasveikau ir prieš pačius pietus gavau leidimą išeiti į lauką. Nėriau už tvarto. Neturėjau nieko aštraus, nes peilius mama slėpė ir nuo mūsų, ir geležį tausojo. Užtvartėje radau laibu kaklu žalią butelį, kurį, įkišęs į savo ilgų marškinių rankovę, tyliai suskaldžiau. Tada gal pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir karštai pasimeldžiau. Nesiryžau rėžti delno. Nusisukau, vėl prispaudžiau ašmenis prie delno minkštimo ir brūkštelėjau. Dar ir dabar jaučiu kaip pjoviau mėsą. Gal trigubai ilgesnę žaizdą pravėriau negu reikėjo. Plūstelėjo kraujas, išvirto mėsa, mečiau “peilį” ir į žaizdą įgrūdau žolytę. Įgrūdau ir užspaudžiau gysločio lapu. Žaizda degė ir smarkiai kraujavo. Pašiūrėje radau išmestus senus tėvo marškinius ir jų rankovės gabalu apmuturiavau delną. Ranka negijo gal dvi savaites. Paslėpti jau negalėjau. Lupti negavau, bet mažai trūko. Ištino ranka iki alkūnės, o delnas net pamėlo. Išsigandau jau ir aš pats, bet apie žolytę bijojau prasitarti -  noras turėti visraktį užgožė viską! Trečios savaitės viduryje tinimas atslūgo ir žaizda užsivėrė. Tik po oda jaučiau kietą skaudantį gumulėlį. Jis dar iki šiol yra ir spaudžiant maudžia. Po mėnesio ranka liko sveikutėlė, o delną papuošė nuostabus raudonas brūkšnys...
Senukas atkišo man ranką. Randas nebuvo lygus. Jis priminė greičiau eglės šakelę. Aiškiai mačiau šviesesnius rausvus “spygliukus”.
-Įdomiausia, vaikeli, atsitiko vėliau. Rudenį. Reikėjo išbandyti burtažolę, o spynos niekur nebuvo. Ten, kur žinojau, bandyti bijojau. Eiti į bažnyčią ar pas urėdą, tai tas pat, kaip numirti vietoje. Taip aš tada maniau. Kantriai laukiau savo valandos. Ir ji atsirado. Su tėvu išvežėme į turgų rugių parduoti. Aš saugojau arklį, o tėvas vaikščiojo po turgų, klausinėjo kainų, derėjosi su žydais, o rugius, atrodė, net užmiršo. Prie mūsų vežimo kaip tik ir apsistojo žydas skudurininkas. Jis taip pat nusprendė pasižvalgyti po turgų, o savo kromelį užrakino. Išsitraukė prie liemenės pririštą mėlynu siūlu raktelį ir užrakino savo “aukso” skrynią, kurioje būdavo žirklių, siūlų, dusto, sagų, plaktukų ir net ilgų moteriškų plaukų. Tai buvo “šiaučius”. Juoda blizganti spynelė kabojo čia pat. Man ėmė mausti dešinį delną. Burtažolė deginte degino delną. Ir aš ištiesiau ranką. Apčiuopiau šaltą metalą ir truktelėjau. Spyna be garso atsidarė! Mane vėl, kaip ir po krosnim, išmušė šaltas prakaitas. Grūdau atgal spynos kilpą ir kaip nudegintas šokau ant savo vežimo. Supratau, kad seni žmonės nemelavo. Dabar galiu, sėdint čia, paaiškinti, kad toji žydo spyna arba visai nesirakino ir kabojo tik dėl vaizdo, arba... Bet šis  atsitiktinumas nulėmė mano likimą. O mano likimas ir nuostabus ir liūdnas. Nelabai tikiu, kad tik atsitiktinumai padėdavo man – aš rasdavau arba neužrakintas spynas, arba jos labai lengvai atsirakindavo. Neprisimenu kiek jų buvo. Gal tūkstančiai.
Bet aš nevogdavau! Man rūpėjo tik atidaryti užrakintas duris. Išardžiau pirmąją spyną, gautą iš kalvio. Ardžiau ir mokiausi.
Keturioliktaisiais metais rugpjūčio mėnesį mobilizavo mane į rusų kariuomenę, o jau spalio mėnesį pakliuvau į Sibiro šeštąjį korpusą, kuris jau to pačio mėnesio šešioliktąją už Plocko* gavo pylos  nuo vokiečių ir atsitraukė Sochačevo link. Traukiantis buvo pamestas štabo seifas su slaptais dokumentais ir pinigais. Mane su būriu pionierių pasiuntė surasti seifą ir susprogdinti. Radome, bet nesprogdinome, nes aš jį paprasčiausiai atidariau. Tada gavau pirmąjį apdovanojimą ir buvau paskirtas į kontržvalgybos skyriaus techninį būrį. Taisydavome viską kas tik štabe sugesdavo – pradedant telegrafo aparatu ir baigiant pabūklų spynomis. Man patikėdavo pačius sudėtingiausius mechanizmus. Po metų vėl pakliuvau į Lietuvą. Rugsėjo mėnesį netoli Vilniaus vokiečiai pralaužė frontą. Tai buvo kažkur tarp Adutiškio ir Tverečiaus. Atrodo, kad netoli Kelpučių kaimo. Aš buvau apsinuodijęs maistu ir išgabentas net į Trupeikių kaimą netoli Rokiškio. Čia ir pakliuvau vokiečiams. Kai pasveikau, taisiau jau vokiečiams techniką. Gera ir tvirta technika! Vėliau vėl rusams prie Rygos pakliuvau, o aštuonioliktųjų pačioje pradžioje grįžau į Lietuvą. Nuvykau vasarą į Peterburgą ir šiaip taip įsitaisiau dirbti. Padėjo iširusios Peterburgo tarpusavio pagalbos draugijos narys Petkevičius. Saviveikliniame cirke rengiau fokusininkui rekvizitus. Po kelių mėnesių aš daugelį triukų perpratau, o dar po kelių – rodžiau savo draugams tokius fokusus, kad jie nespėdavo suvokti, kur baigiasi realybė ir prasideda apgaulė. Aš išmiklinau rankas taip, kad ištraukdavau pinigines arba nosines žiopliams iš kišenių aplinkiniams spoksant. Bet nepavergė manęs menai. Grįžau į Lietuvą vėl ir ėmiau vogti. Kas gyveno Kaune gal ir prisimena pagarsėjusią pravardę “Pirštinė”. Turėtų neužmiršti ir ketvirtojo dešimtmečio Kauno banko vieno inkasatoriaus keisto nuotykio, kai į banką pristatė tuščius pinigų maišus. Ten buvo tik seni laikraščiai supresuoti. Man sekėsi, kol vieną kartą Žaliakalnyje nesutraiškiau ežio. Jaučiau, kad ne žolė man padeda, bet po pirmojo nepasisekimo aš ėmiau bijoti – ežio kruvini spygliai, atrodė, bedė į mano ranką vos tik prisiliesdavau prie užrakto. Pirmą kartą mane suėmė Palangoje, kai įėjau į vieną vilą pro užrakintas duris. Pakliuvau į Šilutės kalėjimą. Po metų išėjau ir dirbau atsargiau, bet nesėkmės lydėjo mane. Užėjus rusams, vėl į kalėjimą sėdau. Marijampolėje prasitryniau tik tris mėnesius, nes prasidėjo karas. Vokiečiai vos nesušaudė, bet išgelbėjo Švenčionių komisaras Olis. Taip pat už paslaugą – atidariau visus rusų paliktus seifus Panevėžyje, Utenoje, kituose miesteliuose. Man net apsauga buvo duota, bet ne apsaugai, o, tikriausiai, kad nepabėgčiau. Labai bijojau. Antrą kartą rusams užėjus vos Sibiro išvengiau – nebuvo įrodymų, kad aš dirbau vokiečiams, tada artėjau prie penkiasdešimties... Šiandien dar dirbu vienuose kultūros rūmuose, nors jau septyniasdešimt pirmuosius varau. Meno saviveikla! Rankos jau praranda miklumą, bet kai kortos dar neapsitrynusios, galiu prisiminti kai ką iš anų laikų...
... Senukas atvertė delną su randu ir aš pamačiau ryškiai raudoną liniją, kurios centre po oda kiurksojo kažkoks juodas ar mėlynas gumulas. Ir jis judėjo.
-Tai visraktis, vaikeli. Ir aš, vis gi, tikiu dar. Tik gaila, kam aš tą ežį Kaune nugalabijau. Nedovanojo, matyt...
Buvęs vagis atsistojo taip staiga, kad nesupratau, ką jis nori daryti. Ir, netaręs daugiau nė vieno žodžio, apsisuko. Apsisuko ir nusileido žemyn. Minutėlę sėdėjau pasimetęs, bet pašokau ir aš. Nuskuodžiau į salę. Išlėkiau į peroną. Senuko-fokusininko-vagies jau nesimatė.
Vilniaus dangų dažė žara..
.