Rašyk
Eilės (76136)
Fantastika (2224)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2586)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Autoriaus paaiškinimas

Trumpa įžanga tam, kad paaiškinti ką čia pridirbau. Tie, kas skaitėte pirmąsias tris dalis manykite, kad jų neskaitėte. Man jos nelabai patiko ir nusprendžiau perdaryti visą kūrinį. Pasikeitė pasakojimo būdas: vietoj pirmojo asmens istorija vystosi stebint iš šono. Nemaži fragmentai liko nepakeisti, todėl tie, kas skaitė, juos be vargo atpažinsite. Jeigu labai norite, galite juos praleisti, nors bus detalių, kurios pasikeitė.

Negana to, įdėjau visą šią  įžanginę ciklo dalį neskaidytą - ne tiek jau daug, tik 27 A4 formato lapai. Gal bus ištvėrusių iki galo, jei ne – tai ne:).

Kūrinys sugalvotas kaip ciklas tarpusavyje susijusių istorijų. Tie, kas atidžiai skaitys ir netingės pasižiūrėti į mano anksčiau rašytų kūrinių pavadinimus, ras sąsajų su vienu trumpu apsakymu. Jo pavadinimo dabar neminėsiu, užuomina bus tekste
----------------------------------------------------------------------------------


Charono Kronikos. Slėnis
------------------------------

Close your eyes, pay the price for your paradise
Devils feed on the seeds of the soul
(Depeche Mode)
---------------------------------


Gyvenvietė buvo nedidelė. Dvidešimt namų pilko skalūno sienomis ir raudonais čerpiniais stogais, tvarkingai išsirikiavę vienas šalia kito abipus rusvomis dulkėmis apnešto žvyrkelio. Kartą vaikystėje kažkoks keliautojas paskraidino Charoną huveriu virš gyvenvietės, ir apylinkių vaizdas įsirėžė jam visam gyvenimui. Bekraštė rusva dykuma, dantytos uolos, supančios Slėnio labirintą ir vieniša gyvenvietė, lyg kažkieno drėbtelėta šalia uolų masyvo, kuris irgi atrodė lyg netyčia išdygęs vidury dykumos. Jo tėvų namas stovėjo tarp dviejų uolų, kanjono, kertančio Slėnio masyvą, pradžioje. Nedidelis baltas namelis su terasa, apsuptas jaukių medžių ir žalios pievelės, iš paukščio skrydžio buvo pats ryškiausias kontrastas dykumai ir, mažojo Charono nuostabai, atrodė visiškai dirbtinai. Huverio lakūnas kitą dieną iškeliavo į slėnį ir negrįžo, o Džeideris jo aparatą, Charono berniokiškam nusivylimui, pardavė Mieste.

Žmonės iš slėnio niekuomet negrįždavo. Charono tėvas, taip pat vardu Charonas, o prieš tai Charono senelis, irgi Charonas, kaip ir visos jo giminės vyrų kartos, nešiojusios tą patį Charono vardą, vesdavo į Slėnį žmones ir niekam gyvenvietėje nepasakodavo ką ten matė ir kas nutiko. Niekas ir neklausinėjo, nes tokia buvo tradicija. Visos trys Slėnio gyvenvietės giminės turėjo savo tradicijas, gyveno per amžius susiklosčiusiu ritmu ir neužduodavo nereikalingų klausimų vieni kitiems. Visi žinojo tai, ką reikia žinoti ir darė tai, ką reikia daryti. Charono giminė gaudavo užmokestį iš keliautojų už vedlio paslaugas. Užmokesčio užteko, kad galėtų užsimokėti už maisto tiekimą iš Miesto ir reguliarias LSD siuntas iš dykumos reiderių. Tie balti milteliai, kurių nedrįso liesti nė vienas gyventojas išskyrus Džo giminę, padėdavo Džo giminės žmonėms neprarasti regėjimo. Džo giminės vyrai ir moterys, pasak legendų, skleidė kažkokį spinduliavimą, kuris leido Džeiderio giminei gyventi maždaug šimtą penkiasdešimt vasarų. Ta pati legenda sakė, kad išmirus Džo giminei, Džeiderio giminė mirtų per kelias savaites. Niekas niekada nebandė patikrinti, ar legendos meluoja. Tuo tarpu Džeiderio giminė išskyrė Kertanolį, be kurio, pasak legendų, Charono giminė „prarastų nuovoką“. Niekas nežinojo, ką tai iš tiesų reiškia, bet ir nenorėjo sužinoti. Charono giminė tiesiog vartojo Kertanolį neužduodama klausimų. Taigi, tokia tradicija. „Charonai, mes skiriamės nuo kitų žmonių. Anksčiau ar vėliau kiekvienam gyvenvietės vaikui kyla klausimas kodėl taip yra ir tu ne išimtis. Bet atsakymo niekas nežino ir jo neverta ieškoti. Kuo anksčiau suprasi, kad gyvenimas gali būti prasmingas neužduodant klausimų, tuo tau bus lengviau atlikti savo pareigą. Sutiksi žmonių, kurie tars keistus žodžius apie mus, bet tie žodžiai beprasmiai. Turėsi išmokti nekreipti į juos dėmesio. Taip buvo visada ir taip bus, kol neateis Naikinotjai. Kada nors tu pakeisi mane, o tavo sūnus pakeis tave, kiti žmonės ateis į Slėnį ir negrįš, o mes čia gyvenom ir gyvensim. Tai ir yra svarbiausia. “, atsakė tėvas Charonui, kai tas po skrydžio huveriu paklausė, kodėl pilotas pavadino jį Simbiotu.

Tėvas mirė prieš penketą vasarų nuo karštinės. Charonas, kaip reikalavo paprotys, tapo vedliu ir gyvenvietės maitintoju. Reikalai klostėsi prastai. Keliautojų nuolatos mažėjo, jų nešamas užmokestis taip pat kėlė daugiau problemų nei bet kada iki tol. Surinkti grupę iš dvidešimties keliautojų, o su mažesne grupe į Slėnį negalima eiti, pastaraisiais metais pavykdavo vis rečiau. Žingsniuodamas į gyvenvietę Charonas niūriai mąstė, kad retėjančios kelionės į Slėnį, ko gero, turės ne vien tik finansines pasekmes. Jau kuris laikas įtarė, kad jo ragų blizgesys blunka ne šiaip sau. Galų gale net Lina atkreipė dėmesį, kad jo ragai pradėjo šerpetoti ir uodegos galiukas pražilo. Akivaizdus ankstyvos senatvės požymis, o jam tik dvidešimt penkios vasaros. Kol kas nedrįso dalintis savo nerimu su niekuo. Bet kai vakar, likus vos trims dienoms iki šio mėnesio termino, prie jo namų stovėjo tik dešimt keliautojų palapinių, nusprendė, kad reiktų pasišnekėti su Džeiderio klano vyriausiuoju. Jis tuo pačiu ir vienintelės smuklės valdytojas bei maisto skirstytojas. Žmogus, daug žinantis ir girdintis.

Ant durų kabojo nuo laiko išblukusi skardinė lentelė su užrašu, kuris badė akis visiems keliautojams nuo neatmenamų laikų: „Keliautojams maisto produktai ir gėrimai neparduodami“. Charonas pastūmė girgždančias duris ir įžengė į vėsų kambarį.
- Aaa, Charooonas, - džiugiai sududeno Džeideris, - ušeik, ušeik… O ko taip anksti? Vyrukai po valandos kitos tik pradės rinktis.
- Matau, kad nuobodžiauji, - atsakė Charonas sėsdamasis prie baro. Džeideris mirktelėjo viduriniąja akimi, plačiai išsiviepė ir paplekšnojo savo trigubą pagurklį. Charonas linktelėjau galva, Džeideris neskubėdamas pripylė alaus bokalą ir užsikvempė ant prekystalio.
- Džeideri, Džo neatsirado? – paklausė Charonas gurkštelėjęs šalto gėrimo.
- Dšoo…Nea, vaikis kaip prapuolė tai kaip į vandenį. O ką?
- Reikia mano jo ir tiek. Tu viską žinai. Kur jis iškeliavo?
Džeideris gūžtelėjo pečiais:
- Charonai, jūsų nesupaisysi. Kaškokie nesusitupėję esate..
- Nepradėk.
- Ne, rimtai. Iš tavęs šodšio neišspausi, Dšo irgi toks pat. Aš nesiskundšiu, negalvok, bet kai manęs klausi kur Dšo, iš kur aš galiu šinoti, jei ateinat, alaus išgeriat, ir viskas ką iš jūsų išgirsi yra „taip“, „ne“, „nešinau“.
- Analizatorius blogai veikia, - pertraukė Charonas nekreipdamas dėmesio į Džeiderio skundus, - reikia, kad Džo pažiūrėtų, kas netvarkoj.
Džeideris pakėlė visus savo antakius:
- Jooo…? Tai kaip taip blogai?
Charonas vietoj atsakymo ištraukė iš kišenės paskutinės keliautojų grupės dovanų analizės duomenis ir padėjo ant prekystalio. Džeideris susiraukęs įsidėjo į kairiąją akį lęšį, prisikišo ataskaitą ir krutindamas lūpas kurį laiką skaitė. Po to sučepsėjo lūpomis ir gražino atgal.
- Charonai, paklausyk senio. Analizatorius tvarkingas, - sududeno glostydamas pilvą, - gerai kad pas mane atėjai. Aš juk tavo senelį…
- Gerai, Džeideri, gerai, - nekantriai nutraukė Charonas, - aš visas tavo istorijas atmintinai žinau. Dėstyk esmę.
- Nieko šia baisaus nėra. Vienais metais tavo senelis gavo dovanų, kuriose platinos kiekis buvo toks mašas, kad jis pakeitė tris analizatorius, sukišo už juos pusę mėnesio resursų, ir vis vien šnipštas. O reikėjo jam pas mane ateiti, ir aš jam pasakiau, kad visus tuos metus keliautojai traukė iš pietryšių. Jūs, raguotieji, su šmonėmis bendrauti nemokate, analizatorius jums tik keisk…. - numojo ranka Džeideris.
- O ką pietryčiai?
- Pietryšiuose ne taip kaip šiaurėje, jau tavo prosenelio laikais visas saugyklas ištuštino, ten ir šmonių mašai liko… Štai ir sukrapšto laušo likušius, o platinos juose kap katino ašarų. Tu su savo grupe šenkejai? Nešnekejai, tai va. Šinau šinau, negali… Tam aš šia ir esu, kad galėšiau, - sukikeno Džeideris, - Tai va, paskutinius tris mėnulius keliautojai eina tik iš pietryšių. Reiks mums susiveršti diršus, arba imk didesnį ušmokestį.
Charonas nieko neatsakė. Džeideris ir pats puikiai suprato, kad didesnių dovanų imti negalima. Šiaip, pliurpia kad tik pliurpti.
- Charonai, tu geras vaikis, nors ir mašai šneki. Paklausyk senio, - tęsė toliau Džeideris, - juk šinau, kad visi keliautojai atsineša daugiau dovanų nei reikia…
Charonas dėbtelėjo į jį. Džeideris skėstelėjo rankomis. Senas sukčius. Žino, kad  yra atsargų juodai dienai, nes tokia Charono giminės taisyklė. Bet jam apie tai žinoti negalima.
- Tu nesijaudink, - globėjišku tonu šnekėjo Džeideris pamatęs Charono žvilgsnį, - nugyvensi tiek, kiek aš nugyvenau, sušinosi daugiau, nei norėtum šinoti. Taip jau yra. Bet aš šinau kam ką pasakoti.
- Tikiuosi. Puikiai žinai, kad tiek negyvensiu, - trumpai tarstelėjo Charonas, - ir kas dėl atsargų?
- Jei iš šiaurės keliautojų neliks, reikės gyventi iš tų atsargų, Charonai, - atsiduso Džeideris, - o dar taip nėra buvę, kad iš šiaurės keliautojų nebūtų. Visada būdavo.
- Tai kas nutiko?
- Nešinau, - palingavo galvą Džeideris, - bet kaškas pasikeitė. Maistą aš perku iš miesto, ten kainos pakilo. Sako, konvojų iš šiaurės irgi sumašėjo, o juk iš ten grūdai, sviestas, druska…Na, mėsos mes turim ir šia, bet be duonos negerai…
Charonas baigė gerti alų ir atsistojau
- Nepalauksi vyrukų, ką? – paklausė Džeideris
- Ne. O tu, jeigu Džo pamatysi, perduok, kad užsuktų, gerai?
- Šinoma, šinoma, perduosiu…Linkėjimai Linai, ką?
- Perduosiu.
Džeideris geras senis. Bet jis nežino nė pusės tiek, kiek manosi žinąs. Kad ir tos atsargos juodai dienai. Nė vienam Charono giminės vedliui prie jų ir prisiliesti nemalonu. Bet jeigu jis teisus dėl keliautojų, kitos išeities nebus.

Pusiaukelėje iki savo namo išgirdo motorų gausmą, atsigręžė. Prie gyvenvietės artėjo keletas visureigių, vienas netgi su gravitacine pagalve, tikra retenybė. Tokių būdavo ne taip mažai senelio laikais, bet dabar vis dažniau keliautojai atvažiuodavo ratuoti. Keičiasi laikai, ir keičiasi ne į gerą, niūriai pagalvojo Charonas stebėdamas, kaip iš visureigių lipa keliautojai ir žvalgosi aplinkui. Paprastai užeina į smuklę, kur juos pasitinka geranoriškas bet principingas maisto ir gėrimų atžvilgiu Džeideris, ir gavę nurodymus patraukia link Charono namų. Charonas nusisuko ir patraukė toliau. Panašu, kad šį kartą susirinks pakankamai didelė grupė, vadinasi rytoj iškeliaus į Slėnį. Šį vakarą nusprendė su Keliautojais neprasidėti, jautėsi pavargęs. Jau kuris laikas savijauta buvo prasta.

Kitą rytą tik pabudęs išgirdo kieme šurmuliuojant. Nieko, palauks. Virtuvėje ūžė kavos aparatas, sklido varškės sklindžių kvapas. Tuščiu pilvu eiti dirbti Charonas tikrai nesiruošė, o rytmečiai su šeima buvo šventas ritualas. Kai įėjo į virtuvę, Lina nusisukusi krovė į indaplovę vakarykštes lėkštes ir puodus. Uodega apjuosta aplink liemenį, nedideli ragučiai pakaušyje paslėpti po banguojančia kupeta tamsių lyg juodvarnio plunksnos plaukų. Charonas tyliai prislinko, apkabino ir greitai krimstelėjo žmonai į ausį. Lina spygtelėjo, išmetė iš rankų sriubos puodą, kuris su įskilusio varpo gaudesiu smagiai tėškėsi ant grindų.
- Paršas! – riktelėjo bandydama išsivaduoti iš glėbio.
- Kai kas sako, kad visiškai vidutinis demonas, - sumurmėjo ji į ausį Charonas.
- Jeigu tučtuojau nepaleisi, aš įgriūsiu į indaplovę, - perspėjo Lina.
Charonas apsuko ją ir apdovanojo sodriu bučiniu. Lina prieštaraudama kažką bandė sumykti. Tik po kelių sekundžių išsivadavusi, priekaištingai suraukusi nosį, pakomentavo:
- Nesiskutęs.
- Aha. Aš juk rytais nesiskutu.
- O aš rytais nesibučiuoju, - atsakė ir stumtelėjo atbulą.
- Tai kad vakare jau nebeturėsiu progos, - pasakė Charonas vėl siekdamas liemens, bet Lina išsisuko ir įbruko jam į rankas padėklą su puodeliais.
- Progų visada būna, jeigu dedi pastangas, - atsakė kilstelėjusi antakius.
Charonas nusišypsojo. Žinojo, kad bent vienu atžvilgiu jam pasisekė gyvenime.  Jo padermės atstovų nebuvo daug, vos tuzinas šeimų. Todėl susirasti žmoną idant išvengti kraujomaišos buvo procesas, nepaliekantis daug erdvės vedyboms iš meilės.

Nunešė indus ant stalo ir tik dėliodamas pamatė, kad laiko rankose viso labo du komplektus.
- O kur Charonas jaunesnysis? Jau papusryčiavęs?
- O Charonas jaunesnysis vakar nakvojo pas mano tėvus ir grįš tik po pietų. Taigi, turėsi progos įrodyti, kad žinai, kada verta dėti pastangas, - šypsodamasi atsakė Lina.
- Užuomina aiški. Kaip supratai, kad išeisim šį vakarą?
- Iš tavo palaimingo snukelio vakar vakare, - atsakė erzindamasi Lina.
- Na, nebuvo jis nei palaimingas nei juo labiau laimingas… - sumurmėjo Charonas dėdamas į lėkštę sklindžius, - pati žinai, kad kelionės man neteikia džiaugsmo.
Lina nieko neatsakė. Šita tema nėra tabu, bet Charonas žmonai niekada nepasakojo apie keliones. Lygiai kaip jo tėvas nepasakojo mamai, o mama neklausinėjo. Tačiau tik aklas negalėdavo pastebėti, kad vedlys iš kelionės į Žaliųjų paukščių slėnį kiekvieną karta grįžta…“pasislinkęs“? Sunku tiksliau pasakyti. Kartą bandė tėvo paklausti, bet jis tiesiog atsakė – „pamatysi pats“. Taip, ir iš tiesų pamatė. Ir ne tik pamatė. Suprato, kodėl nė vienas vedlys nenori su niekuo apie tai kalbėtis.

Valgė šnekučiuodamiesi apie šį bei tą. Pro valgomojo langą buvo matyti viena iš uolų, geras gabalas kelio į gyvenvietę ir plati sodriai žalia veja priešais namą. Paprastai ji tuščia, bet šį rytą grupė keliautojų, atvykusių vakar, įsitaisė su savo kuprinėmis. Valgydami suskaičiavo aštuonis, nors vakar vakare iš visureigių  išlipo dešimt. Matyt, ateis vėliau, bet Charonas dėl to galvos sau nesuko. Apie keliautojus stengėsi galvoti kuo mažiau ir šnekėjo apie juos nenoriai, bet Linai tai visada būdavo mėgstama tema. Gyvenvietės žmonės pažįsta vieni kitus kaip nuluptus, o keliautojai vieninteliai žmonės iš plataus pasaulio. Lina visada suskaičiuodavo, kiek moterų, kiek vyrų, kokio amžiaus jos manymu jie yra, bandydavo atspėti iš kur jie, bet niekada neidavo su jais šnekėtis. Tenkinosi stebėdama per valgomojo langą, kurį Charonas parinko poliarizuotą iš vienos pusės. Jai užteko vieną kartą pabendrauti su keliautojais, kad suprastų, jog jos oda nėra tokia stora atlaikyti žvilgsnius.

Todėl Charonas nustebo, kai vidury pokalbio apie sūnaus gabumus įsivelti į nemalonumus gatvėje, Linos veidas staiga sustingo, kaip ir ranka, pusiaukelėje iki stalo laikanti kavos puodelį. Kelias akimirkas ji nuščiuvusi žiūrėjo pro langą. Tokią jos išraišką Charonas matė, kai ji rado pusiau perkirstą katiną užpakaliniame namo kieme. Vėliau išsiaiškino, kad tai Džeiderio giminės vaikigalių darbas, o katinas, kaip ir reikėjo tikėtis, priklausė tetulei Končitai, gyvenvietėje pravardžiuojamai „kačių motina“. Lina po to įvykio kelias dienas negalėjo atsitokėti ir iki šiol vengė eiti į užpakalinį namo kiemą. Charonas pažvelgė pro langą. Ant kelio, kiek nuošaliau kitų keliautojų, stovėjo porelė, mergina ir vaikinas. Irgi keliautojai, be abejo. Šviesūs, kone balti plaukai, blyški oda, žydros iki skausmo akys, smulkučiai. Tiesiog stovėjo ir nejudėdami žiūrėjo į valgomojo langą.

Charonas atsisuko į Liną. Jos ranka lėtai nusileido ant stalo, tačiau ji pati, lyg užhipnotizuota, negalėjo atitraukti akių nuo porelės.
- Mažyte? – tyliai paklausė Charonas.
Lina nesureagavo.
- Lina, pabusk, - Charonas palietė jos alkūnę, - kas atsitiko?
Lina krūptelėjo, ir sustingusiu žvilgsniu pažvelgė į jį. Po to papurtė galvą, pabandė nusišypsoti, bet bandymas buvo toks nevykęs, kad tuoj pat liovėsi. Tyliai išspaudė:
- Nieko tokio, tiesiog…- Lina užsikirto.
- Nagi? Kas nutiko?
Lina papurtė galvą:
- Ne, tikrai nieko.
- Aš juk tave pažįstu. Gali nesakyti, kad nieko tokio. Juk tu nepažįsti tos porelės?
Lina papurtė galvą. Charonas paėmė jos ranką ir spustelėjo:
- Tai kodėl išsigandai?
- Aš neišsigandau, - išspaudė Lina sugniaužusi delną į kumštelį, - tiesiog…Labai keisti tiedu keliautojai. Niekada nesu tokių mačiusi. Toks įspūdis, lyg jie būtų mus matę pro langą. Gal todėl ir sustingau, - kaltai nusišypsojo Lina
Charonas nukreipė žvilgsnį į keliautojus.  Porelė jau buvo prisijungusi prie kitų keliautojų ir šnekučiavosi su senyvu juodaodžiu vyriškiu.
- Hmmm… Panašūs į dvynius. Maža kokių žmonių būna pasaulyje. Mes juk irgi nesame, kaip čia pasakius, tipiški, - kreivai nusišypsojo.
- Ne, žinoma ne…Charonai, būsi atsargus?
- Pati žinai, Slėnyje man niekas negresia.
- Žinau, žinau, - nenoriai pratarė Lina, - vis tiek, keisti tie du…
- Einu pas juos. Metas, dar reikės pas Džeiderį užeiti iki pietų. Mano kertanolio atsargos į pabaigą.
- Norėčiau tave pamatyti netekusį nuovokos, - sukrizeno Lina. Atrodė atsigavusi po sąstingio, tik jos akys… Eidamas į kiemą Chaonas pagalvojo, kad ji anaiptol ne viską pasakė.

Kai išėjo į kiemą, keliautojai nuščiuvo ir vienas po kito atsistojo. Charonas apžvelgė grupę. Nieko ypatingo, tik tie du dvyniai iš tiesų keisti. Niekada nebuvo matęs nieko panašaus. Kaip jie su tokia oda ištveria saulėje ir nenusvyla? Velniai nematė, matyt, sugeba. Ne jo reikalas. Gal kuo nors tepasi, kad išsaugotų popieriaus spalvos odą nepaliestą. Prisistatė:
- Mano vardas Charonas, tai jau žinote. Galite į mane taip ir kreiptis. Esu jūsų vedlys. Savo vardų man galite nesakyti, vis vien neatsiminsiu. Svarbu, kad žinote ko einate į slėnį, bet ir tai man nerūpi. Mano darbas jus ten nuvesti. Ne už dyką, savaime aišku. Tai, tikriausiai, irgi žinote.
Keliautojai tylėjo. Daugelio veidai buvo suglumę, matyt, tikėjosi šiltesnio pasveikinimo. Bet Charonas kitaip negalėjo ir nenorėjo dėl jam vienam žinomų priežasčių.
- Sekite paskui mane, užmokestį duosite po vieną.
Mostelėjo ranka ir pasuko aplink namą. Ten, prisišliejusi prie sienos, buvo iš lentų sukalta pašiūrė skardiniu stogu su pakeliamais vartais. Na, galima sakyti, garažas, tik visureigiu čia nekvepėjo jau daugybę vasarų. Vietoje visureigio, ant nedidelės betoninės aikštelės, stovėjo daug mačiusi metalinė analizatoriaus dėžė. Praeidamas Charonas spragtelėjo jungiklį, analizatorius tyliai sumurkė, sušniokštė įsijungdamas senas kaip pasaulis kompiuteris nuo laiko tiek nusitrynusia klaviatūra, kad kai kur jau nebebuvo matyti simbolių. Senas laužas, bet veikia. Mostelėjo pirmam keliautojui, kad prieitų. Gal kokių keturiasdešimties metu moteriškė, išsigandusiu veidu neryžtingai prisiartino ir atsegė savo kuprinę.
- Meskit į šitą angą, - Charonas parodė į analizatoriaus žiotis. Moteriškė baugščiai žvilgtelėjusi į Charono ragus išėmė kažkokį prieštvaninį padargą. Berods, senutėlis komunikatorius. Prisižiūrėdavo visko, kai imdavo dovanas. Vieną kartą kažkoks keleivis atvilko radijo tašką, kaip vėliau teigė Džo, prietaisą vieno kanalo radijo laidoms priimti. Metalų iš to prieštvaninio agregato išgauti nepavyko. Iš kur juos žmonės ir tempia?
Analizatoriaus smulkintuvas godžiai suurzgė traiškydamas komunikatoriaus korpusą. Neblogai, senutėlis kompiuteris rodė, kad šitas daikčiukas prifarširuotas platinos beveik už pusę dovanos normos. Charonas mostelėjau, kad moteriškė mestų dar, ir ji, kaip ir reikėjo tikėtis, įmetė antrą lygiai tokį patį. Pradžia gera. Charonas atidarė stalčių, išėmė nedidelę kapsulę ir padavė:
- Nepameskit. Turėsite praryti, kai liepsiu. Tai jūsų leidimas įeiti į Slėnį.
Kitiems dviem keliautojams sekėsi ne taip gerai. Turėjo gerokai patuštinti kuprines, kol iš jų elektroninio laužo analizatorius išgliaudė reikiamą kiekį metalų. Kiekvienas gavo savo bilietą į pažadėtąją žemę ir pasišalino. Atėjo dvynių eilė. Jie prisiartino dviese, vaikinas nešė kažką suvyniotą į plastiko maišelį. Šyptelėjęs, kažkokiu bespalviu balsu pasakė:
- Čia už visus likusius. Turėtų užtekti.
Jam už nugaros pasigirdo šurmulys, likę penki keliautojai vienas po kito susigrūdo prie analizatoriaus. Pasigirdo keletas padėkos žodžių. Charonas, nors ir pritrenktas, nuostabos sugebėjo neparodyti, to betrūko. Bet tai buvo pirmas atvejąs jo, kaip Vedlio, karjeroje. Neprisiminė, kad tėvas būtų ką panašaus pasakojęs. Keliautojai dažniausiai ateidavo po vieną, retkarčiais poromis, ir visai retai grupėmis. Bet kad kas nors nesusitaręs mokėtų ne tik už save – negirdėtas įvykis. Gūžtelėjo:
- Taisyklės nedraudžia. Išvyniok.
Vaikinukas atsargiai išvyniojo kažkokį suploto cilindro pavidalo metalo gabalą ir ištiesė jį Charonui.
- Kas čia? – paklausiau Charonas nepakeldamas rankos.
- Katalizatorius.
Čia tai bent. Džeideris pasakojo, kad kažkur šiaurėje dar galima rasti automobilių su vidaus degimo varikliais kapinynų. Vienas kitas, sako, išlikęs dar neišgrobstytas. Charonas niekada netikėjo tomis pasakomis, bet jeigu tai iš tiesų katalizatorius, monitoriuje turėtų pamatyti skaičius, kokių neregėjo net jo prosenelis. Mostelėjo į analizatoriaus žiotis. Vaikinukas atsargiai nuleido metalo gabalą kur palieptas, analizatorius plėšriai sukaleno smulkintuvo krumpliaračiais. To ir buvo galima tikėtis. Nurijęs gumulą gerklėje, Charonas atidarė stalčių ir išdalino likusiems keliautojams kapsules. Džeideris, matyt, ir pats savo pasakomis netikėjo apie automobilių kapinynus. Ką gi, už tokį rodžio, platinos ir vanadžio kiekį gyvenvietė bus aprūpinta mažiausiai metams, ir tai blogiausiais skaičiavimais. Vaikinukas į analizatorių ką tik sukišo lobį. Ir lyg niekur nieko apsisukęs nuėjo su savo seserim. Po velniais, pagalvojo Charonas, ir kaip jis gyvas sugebėjo iki čia  atkeliauti?
- Ei! – šūktelėjo Charonas, kai jie buvo beeiną pro angaro duris
Atsisuko abu. Žydros akys, balta kaip popierius oda. Ir Charonas padarė tai, ko niekada iki šiol nedarė nė vienas Charono vardo nešiotojas:
- Kodėl taip pasielgėt? – paklausė.
- Mums jo nereikėjo, - atsakė mergina, - o tavo gyvenvietei pravers. Kiti keliautojai neturėjo pakankamai, kad užsimokėti už įėjimą.
- Nepanašu, kad jie žinojo apie tai, - atsakė tyrinėdamas jų veidus. Ne veidai, o neįžvelgiamos kaukės.
- Charonai, mes apie tai galėsim kada nors pasikalbėti, - atrėmė berniūkštis lėtai, bet užtikrintai, - bet ne dabar.
Apsisuko ir abu kartu išėjo. Kurį laiką Charonas sėdėjo galvodamas, kad šį kartą kelionė į Slėnį bus įdomi. Prisiminė, kas nutiko per pusryčius Linai, ir per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Naikintojai? Ar gali būti, kad pasakos, kuriomis jį maitino senelis, o jį jo senelis, yra ne pasakos? Kokie čia, atsiprašant, Naikintojai. Vaikigaliai ir tiek. Bet vis dėl to…

Susimąstęs uždarė garažo vartus ir pasuko atgalios. Veja priešais namą buvo tuščia, visi keliautojai, tikriausiai, grįžo į palapines ruoštis kelionei. Paskutinei kelionei, nes jie šį vakarą išeis į Žaliųjų paukščių slėnį, iš kurio grįžta tik Charonas. Bent jau iki šiol taip būdavo.

Tačiau visa tai nutiko prieš tris dienas, nors Charonui atrodė, kad prieš tris amžinybes. Jis sėdėjo prie smilkstančio laužo ir laukė aušros. Tie du benkartai dvyniai su popieriaus baltumo oda sėdėjo kitoje laužo pusėje, spokso į jį štai jau kelios valandos ir švytėjo tamsoje kaip išsimaudę baltame fosfore. Švytėti švytėjo, bet šviesos neskleidė. Paties Charono švytėjimas, anksčiau buvęs įkaitintos anglies raudonumo, jau pradėjo tamsėti. Žvaigždėto dangaus fone, apsupta tamsiai pilkų aukštų ir plonų uolų miško, trijulė atrodė pakankamai fantasmagoriškai ir Charonas sarkastiškai galvojo, kad turėtų būti panašūs į pragaro vartų sargybinius. Šį idilišką paveikslą, jo nuomone, gadino tik baigiančios surūdyti huverio liekanos, pakibusios ant keleto smailių špilių. Huveris nukrito dar jo prosenelio laikais. Dieną galima buvo įžiūrėti piloto kabinoje griaučių likučius. Tėvas pasakojo, kad buvo daugiau žuvusių, juos palaidojo keliautojai kažkur netoliese. O kiek huverių dar kybojo neprieinamose labirinto vietose... Galima sakyti, šis beveik pasiekė tikslą. Na, jeigu tik laisvą kritimą iš kelių šimtų metrų aukščio galima vadinti tiksliu nusileidimu. Karts nuo karto vis atsirasdavo narsuolių, kurie bandydavo paneigti plačiai žinomą faktą, kad iš oro Slėnio pasiekti neįmanoma. Kažkodėl nustodavo veikti varikliai nusileidus kiek žemiau nei trys šimtai metrų virš slėnio ir huveriai krisdavo žemyn lyg pašauti.

Iki šiol nežinojo tos porelės vardų. Jie buvo vieninteliai išlikę iš visos grupės po trijų dienų kelionės. Įdomiausia tai, kad visą kelią nepratarė nė žodžio. Charonas juos vogčiom stebėjo. Nė žodelio – netgi tarpusavyje nesišnekėjo. Tuo metu, kai atmetimo zonose kiti keliautojai plūdosi, maldavo ar griežė dantimis, jie, bežadžiai kaip balti vaiduokliai, be jokios įtampos ėjo paskui. Dabar jis jau nebeabejojo, kad Naikintojai atėjo ir Vedlių amatui galas. Ir velniškai bijojo dėl savo varganų, šerpetojančių ragų. Kažkurią akimirką, berods, trečioje atmetimo zonoje, pirmą kartą su nerimu pagalvojo žiūrėdamas į keistąją porelę, kad jo grįžimas iš Slėnio priklausys nuo tų dviejų keliautojų. Ir pajuto, kaip pašiurpo nugara, o skrandį suspaudė spazmai. Pirmą kartą savo gyvenime susidūrė su nežinomybe ir jam tas jausmas visiškai nepatiko.

Keistenybės prasidėjo pasiekus antrąją atmetimo zoną. Pirmoji – paprasta. Pereina visi iki vieno, nes nurytos kapsulės neleidžia keliautojų sunaikinti. Pereiti padeda, bet grįžti -  ne. Tik Charonui kapsulės nereikia. Nežinojo kodėl, galbūt, tam ir reikalingas vedlys, kad per labirintą galėtų eiti be kliūčių.

Perėjus pirmąją atmetimo zoną visada sustabdydavo keliautojus ir tai būdavo pirmas kartas, kai jie suvokdavo, kad kelio atgalios nebėra. Visada paimdavo nuo kelio akmenį ir sviesdavo jį atgal. Akmuo kelias akimirkas skrieja, o po to švysteli akinamai mėlyna šviesa ir išnyksta. Labai įtikinanti vaizdinė priemonė, bet retas keliautojas suvokdavo ryšį tarp akmens ir savo kūno.
- Kurių velnių ir ką visa tai reiškia? - būtinai paklausdavo kuris nors. Šį kartą tai buvo augalotas vyriškis plikai skusta galva. Charonas prisiminė, kad jis labai nekantravo patekti į Slėnį. Tokie įkyrūs keliautojai pasitaiko itin retai.
- Tai reiškia, - atsakė Charonas, - kad bandydamas eiti atgal,  toje vietoje, kur išnyko akmuo, išnyks kiekvienas. Išskyrus mane.
Paprastai pasigirsta neramus murmėjimas. Tai būna pats geriausiai metas paaiškinti šiek tiek daugiau:
- Tokių vietų labirinte, kur nebebus kelio atgal, yra dar keletas, nors jos visos skirtingai veikia. Aš jas vadinu atmetimo zonomis. Jas pereis ne kiekvienas. Turėsite daryti kaip aš liepsiu, bet nebūtinai visiems pasiseks.
Murmėjimas pagarsėja. Pasigirsta vienas kitas keiksmažodis. Stambus, garbanotais plaukais vyriškis riktelėjo:
- Bet mes nežinojom, kad čia mūsų laukia pavojai! Kodėl neįspėjai, kad galim žūti nepasiekę slėnio? Aš tikrai nebūčiau ėjęs. Šūdo verta tas slėnis, jeigu iki jo gyvas gali nenusikapstyti. Arba išleisk mane, arba ragus nulaušiu!
Taip irgi būdavo beveik kiekvieną kartą. Kadangi elgsenos modelis kartodavosi, kiekvienas Charonas žinodavo, ką pasakyti neramiems keliautojams:
- Gali nulaužti. Tuomet žūsite visi. Arba aš vedu jus pirmyn ir turite šansų pasiekti slėnį, arba grįžtu atgalios ir palieku jus čia. Arba jūs mane nužudote, ir žūvate patys. Ką renkatės? Labirinto be manęs nepereisit.

Dar daugiau keiksmų. Vieni žiūri šokiruoti į Charoną, kiti atrodo netekę žado. Visada atsiranda tokių, kurie mano, kad grįžti galima, tik reikia surasti vietą, kur sienos ne tokios stačios. Bergždžias užsiėmimas. Nusileisti virvėmis į slėnį galima, bet pakilti iš slėnio, jeigu viršuje niekas nelaukia – jokių galimybių paprastam žmogui be įrangos. O įrangos keliautojai niekada neturi. Jie juk ne į kalnus ateina įkopti. Bandančių būna, ypač, kai išeina iš kanjono ir prasideda klintinių atodangų džiunglės. Bet visi grįžta atgalios. Paskutinėje grupėje tokių neatsirado. Aistros nurimo palengva, kol galų gale visi nutilo. Palaukęs dar kokią minutę, kol tyla tapo slegianti, Charonas pranešė:
- Mano paskirtis jus nuvesti į slėnį. Ir aš tai padarysiu. Bet ar pasieksit jį, ar ne – priklausys nuo jūsų pačių. Aš kartojuos, nes noriu, kad tai suprastumėt ir būtumėt pasiruošę ne pasivaikščiojimui, bet išgyvenimui. Ar aišku?
Klausimų nebuvo. Tik niūrūs, bežadžiai žvilgsniai. Išskyrus tuos du baltaplaukius. Jie žiūrėjo į Charoną susidomėję.

Kas vyksta atmetimo zonose Charonas matė šimtus kartų ir sėdėdamas prie laužo nenorėjo apie tai galvoti. Kiekvieną kartą, pasiekus kitą atmetimo zoną, mašinaliai primindavo sau, kad vedlys niekuo negali padėti keliautojams. Visiškai niekuo. Tik stebėti. Ir tai nėra lengva. Nesijautė antžmogiu. Tiesiog buvo išmokytas galvoti, kad toks jo likimas, kurio neturėjo teisės pasirinkti. Tačiau negalėjo ir nepripažinti, kad giliai širdyje kiekvienas Charonas turi kapines, apie kurias su kitais nešneka. Ir vien todėl pavydėti vedliui, kad jis grįžta iš slėnio gyvas, jo nuomone, nebuvo ko.

Bet šioje kelionėje jis nebuvo vienintelis stebėtojas. Kai antroje atmetimo zonoje nuo įprasto energijos antplūdžio pradėjo švytėti kaip lydytas metalas, pamatė, kad nėra toks vienintelis. Būtent tada pradėjo švytėti ir dvyniai. Ir tada abejonė, ar tik jie nebus Naikintojai, tapo įsitikinimu.

O šiandien buvo paskutinė naktis atodangų labirinte. Rytoj jie pasieks Slėnį, kuriame keliautojams, jeigu tokių išlieka iki pat pabaigos, vaidenasi žali paukščiai nešantys juos į žvaigždėtą dangų. Ir jie miršta šypsodamiesi. Tik Charonas abejojo, kad jo paskutiniams bendrakeleiviams taip atsitiks. Ko jie ten eina, po galais, laužė galvą Charonas žiūrėdamas į laužą?

- Charonai, negaliu suprasti, kaip tu gali būti toks skirtingas čia ir savo namuose, - be įžangų prabilo vaikinukas. Tas pats bespalvis balsas, kaip ir tada, kai sumokėjo už kitus keliautojus. Jam kalbant lūpos vos krutėjo. O gal visai nekrutėjo? Charonas pamanė, kad negali gi jis kalbėti nepraverdamas burnos.

Charonas nežinojo ką jam atsakyti, klausimas išmušė iš vėžių. Po trijų dienų skerdynių  noras gilintis į asmeninius išgyvenimus Charonui visiškai nepatiko. „Iš kur jis gali žinoti, koks aš namie? Jie mus matė su Lina per langą, kurio viena pusė buvo poliarizuota, štai iš kur, po velniais“, sumetė pabandęs surikiuoti mintis.
- Prieš priimdami sprendimą, ką mums su tavimi daryti, mes norim sužinoti, ką reiškia būti vedliu, - paantrino mergina tokiu pat bespalviu balsu, tik gerokai aukštesniu.

Charonas žiūrėjo į jų baltus nejudrius siluetus ir negalėjo nieko atsakyti. Vaikinas atsistojo ir apėjo laužą. Atsisėdo šalia ir tęsė toliau:
- Žinoma, tu gali ir nežinoti kam visa tai darai. Taigi, atsakyk, ar žinai, kodėl tu, tavo tėvas, tavo senelis ir visos kitos keturiasdešimt šešios Charonų kartos iki tavęs veda keliautojus į slėnį.
- Keturiasdešimt šešios? – išgirdo savo paties balsą.
- Taip, kiek daugiau nei tūkstantį vasarų, kaip esi įpratęs vadinti metus, tavo giminė veda keliautojus į šitą slėnį. Ar tau niekas nesakė kodėl?
- Kas jūs? – pradėjo atsipeikėti Charonas, - Kad Naikintojai jau supratau, bet... aš jūsų laukiau, bet nesitikėjau, kad čia…
- Charonai, atsakyk į mano klausimą, o mes atsakysim į tavo, - atrėmė vaikinukas.
- Mano tėvas man nepasakojo, kodėl. Jis pasakojo ką man reikia daryti, kad gyvenčiau, - sumurmėjo Charonas vengdamas vaikinuko žvilgsnio. Apklausa jam nepatiko, karštligiškai bandė suvokti, kurlink suka tos dvi „šmėklos“.
Mergina pakilo, apėjo laužą ir atsisėdo jam iš kitos pusės. Lygiu balsu paklausė:
- Kas yra Naikintojai?
- Jūs…Aš nežinau, legendos pasakoja, kad atėjus Naikintojams, Vedlių nebereikės… Jūs Naikintojai. Aš tuo neabejoju.
Mergina linktelėjo:
- Na, tuomet galima sakyti, kad mes Naikintojai. Tavo paslaugų iš tiesų nebereikės. Rytoj mes sunaikinsim žaliųjų paukščių slėnio įrangą. Tuomet tu grįši namo ir turėsi suprasti, kaip gyventi toliau.
- Ačiū…- tyliai padėkoj Charonas. Palengvėjo, lyg būtų ištrauktas iš šulinio.
- Už ką dėkoji? – Vaikinuko balse atsirado nuostabos gaidelės. Charonas, padrąsintas jo tono atvirai prisipažino, jausdamas palengvėjimą:
- Maniau, kad man galas.
Visi kurį laiką tylėjo.
- Sunaikinti tave mes galim, bet nėra prasmės to daryti. Nenuostabu, kad nenutuoki, kas esi iš tikrųjų ir ką čia veiki, - pratarė vaikinukas, - Jeigu nutuoktum, seniai būtum metęs šitą užsiėmimą. Ką manai apie atmetimo zonoje žūstančius keliautojus? Ar tau niekada nekilo klausimas, kad čia kažkas ne taip? Kad joks žmogus neitų į slėnį, jeigu žinotų, kas jo čia laukia?
Charonas atsiduso. Žinojo ką atsakyti:
- Mums negalima užduoti tokių klausimų. Mūsų pareiga yra vesti keliautojus į Slėnį...
- Charonai, Charonai, – nutraukė mergina, - nuo šiol tu galėsi užduoti tokį klausimą. Jeigu nebūtumėm tavęs matę su tavo žmona tą rytą, sunaikintumėm tave nebandydami gilintis į tai ar tu ką nors supranti ar ne. Bet, kad ir kokią funkcinę programą tavo kūrėjai įkėlė į jūsų smegenis, vis tik paliko tave žmogumi ir tau nesvetima kančia. Paversti žmogų bevaliu nusikaltimo įrankiu paliekant jam sugebėjimą jausti yra dvigubas nusikaltimas. Kiekvienas Charonas nešiojasi kapines giliai savo širdyje, ar ne tiesa?
Charonas apstulbęs sumurmėjo:
- Iš kur jūs žinot apie tai...
- Neskubėk, rytas dar toli. Mes tau papasakosim. Žodžiai, kuriuos mes sakysim, bus tau negirdėti, bet tu juos suprasi, mes tuo pasirūpinsim. Būsi pirmas Charonas sužinojęs tiesą apie savo praeitį. Po to papasakosi tai, ką sužinosi iš mūsų, visiems gyvenvietės simbiotams. Jie irgi supras, mes tuo pasirūpinom. O tada spręsit patys, ką veiksite toliau. Dabar atsigulk, taip bus lengviau įsisavinti informacines matricas.
- Ką tokias? – nustebo Charonas. Bet staiga galvą perliejo tarytum šaltu vandeniu. pajuto, kaip glemba kūnas ir svaigdamas susmuko ant žemės. Galvoje dėjosi kažkokia velniava – ūžė ausyse, kiaušas tarytum lengvai vibravo, netgi šiek tiek pykino. Užsimerkė ir iš karto palengvėjo. Lyg per vatos užkimštas ausis išgirdo vaikinuko balsą:

- Charonai, kada prasidėjo tavo istorija? – tarytum pats savęs paklausė, - Galbūt tada, kai pirmieji baltymai išmoko kopijuoti savo struktūrą ir atsirado pirmosios bakterijos. Biologinė gyvybė, kaip energijos forma, gebanti išsaugoti ir perduoti sukauptą informaciją, ko gero, Charonai, buvo šios planetos išskirtinė savybė. Bet tai, anaiptol, ne pats efektyviausias informacijos išsaugojimo ir energijos transformavimo būdas. Tai pradėta suprasti maždaug dvidešimtojo amžiaus pabaigoje, kai žmonės sukūrė priemones, sugebančias informaciją kaupti, perduoti ir transformuoti kur kas greičiau ir efektyviau nei biologinės žmonių smegenys.  Prireikė dar šimto metų, kad klausimas „Kas yra žmogus? “ būtų užduotas visiškai kita kokybine prasme. Per dvidešimt pirmąjį amžių jau nebeliko abejonių, kad tolimesnė žmogaus biologinė evoliucija šioje planetoje nebėra vien tik natūralių gamtos sukurtų mechanizmų dėka vykstantis procesas. Žmogus dvidešimt pirmame amžiuje, iš pradžių pats to nesuvokdamas, perėmė iniciatyvą į savo rankas.  Branduolinės sintezės, vėjo, geoterminės ir orbitinės saulės radiacijos elektrinės pakeitė visus kitus energijos gamybos resursus. Nano-technologijos ir genų inžinerija laikui bėgant iš esmės eliminavo tokias sąvokas kaip „natūrali organizmo mirtis“ bei optimizavo gamybos procesus. Taip pat davė įrankį, leidžiantį iš esmės modifikuoti ne tik augalų bei gyvūnų, bet ir žmonių sandarą. Kaip bebūtų, visos šios technologijos, kaip ir sukurtos anksčiau, buvo nukreiptos viena kryptimi – pasiekti kuo aukštesnę žmonių gyvenimo kokybę kuo mažesnėmis sąnaudomis. Tačiau tokios krypties skeptikai, kurių palaipsniui daugėjo didėjant gyventojų skaičiui, teigė, kad technologijų pagalba minimizuojant sąnaudas, išteklių vartojimas, tenkantis vienam žmogui, nemažėja. Ši žmonijos savybė nuolatos trukdė pasiekti balansą nepaisant technologinės pažangos ir pagrįstai kėlė susirūpinimą, ar tolimesnis kiekybinis gerovės didinimas neviršija planetos galimybių. Reikėjo aiškaus kriterijaus, kuris leistų ieškoti išeities iš šio paradokso. Ray Kurtzweil dvidešimtojo  amžiaus pabaigoje į evoliuciją siūlė žiūrėti kaip į vis didėjantį informacijos kiekio srautą ir prognozavo, kad žmogus smegenys neišvengiamai turės užleisti evoliucijos estafetę dirbtiniam intelektui, gebančiam apdoroti kur kas didesnius informacijos kiekius. Tačiau prireikė dar šimto metų, kad dvidešimt antrojo amžiaus pradžioje Nobelio premijos laureatas Saulius Mykolas Wanderbilt empiriškai įrodytų, kad technologijų vystymas negali būti efektyviai išnaudotas informacijos perdavimui, jeigu  informacijos transformacija vyksta  planetos biomasės naudai. Žiauri tiesa, kad tolimesnis biologinio gyvenimo kokybės didinimas niekada neleis efektyviai panaudoti planetos išteklių nepaisant technologijų pažangos, populiariai buvo pavadinta „Wanderbilto prakeikimu“.  „Wanderbilto Prakeikimo“ siunčiama žinia buvo paprasta – arba žmogus, kaip informacinė būtybė privalo savo noru evoliucionuoti į nebiologinį būvį, arba jam gresia susinaikinimas dėl neefektyvaus planetos išteklių naudojimo. Pasakojama, kad būdamas giliai tikintis vienos iš New Age srovių atstovas, Wanderbilt pateikė tokį pavyzdį Nobelio premijos teikimo ceremonijos metu savo kalboje: „Tūkstantis metų po Kristaus gimimo žmogus gerąją naujieną perduodavo per keletą mėnesių pėsčiomis perėjęs Europą ir sunaudojęs tiek planetos išteklių, kad viso labo palaikytų savo kūno gyvybę ir nepažeistų natūralaus išteklių apykaitos balanso. Šiais laikais tą patį informacijos kiekį jis perduoda akimirksniu. Tačiau per tą akimirksnį jis sunaudoja nepalyginamai didesnį kiekį išteklių nei viduramžių žmogus per kelis mėnesius savo kelionės. Jūs klausiate kaip? Perduodamas gerąja naujieną šiuolaikinis žmogus sėdi šildomam būste, apsuptas patogių baldų, kuriuos jis atnaujina vidutiniškai kas keli mėnesiai, pakeliui jam maisto veža greito pristatymo tarnyba, kuri savo ruožtu naudoja transporto priemonėms metalą, plastika, stiklą, taigi resursus. Ir taip toliau. Mūsų gyvenimas apaugęs tiek įvairiausių sistemų sukurtų komforto palaikymui, kad siųsdami gerąsias naujienas mes sunaudojam, mano skaičiavimais, mažiausiai tris su puse tūkstančio kartų daugiau planetos išteklių nei viduramžių žmogus. Ir, leiskite pastebėti, pavyzdyje pateiktos Gerosios Naujienos kokybiniai parametrai per kelis tūkstančius metų nepasikeitė. Aš neturiu iliuzijų, kad žmonija kada nors grįš i tuos laikus, kuomet mes vaikščiojom pėsti ir džiaugdavomės tuo, ką duodavo Dievas gyvasčiai palaikyti. Žmogaus kūnas šiais laikais reikalauja pernelyg daug išteklių tam, kad smegenys atliktų savo funkciją ir šis disbalansas yra eksponentiškai augantis nuo tada, kai žmogus paėmė į rankas lazdą. Tai dėsnis, kuris reikalauja kokybiškai naujos žmogaus gyvavimo formos visiškai netolimoje ateityje. Aš ją esu apskaičiavęs matematiškai ir, deja, už tos liūdnos datos įvardijimą man paskyrė premiją. “.

Žinoma, būtų užtekę, kad žmonės nustotų vartoti daugiau, nei reikia jų kūnams išgyventi. Tačiau lengviau buvo tai suvokit, nei įgyvendint. Bet kokiu atveju, dvidešimt antrojo amžiaus viduryje jau buvo per vėlu iš esmės keisti žmonijos evoliucionavimo kryptį. Kol virė ginčai dėl to, ar žmogus yra žmogus tik todėl, kad turi skrandį ir kepenis, kiek reikia apriboti vartojimą ir kokia neorganinės evoliucijos kryptis etikos ir dominuojančių religijų atžvilgiu būtų humaniška idant neprarasti žmogiškumo, žmoniją ištiko katastrofa. Dvidešimt antrojo amžiaus viduryje trečiasis pasaulinis karas, pasibaigus naudingų iškasenų ir gamtinių dujų ištekliams, įsiplieskė tarp Kinijos ir likusio pasaulio. Priežastis paprasta – iš dvidešimt penkių milijardų gyventojų, pusė buvo Kinai, kurie toliaregiškai investuodami į dvidešimt pirmojo amžiaus viduryje nusilpusias Vakarų ekonomikas netiesiogiai kontroliavo visą pasaulio antrinių žaliavų perdirbimo potencialą. Pirmoje dvidešimt antrojo amžiaus pusėje pradėjusi augti įtampa per penkiasdešimt metų pasiekė apogėjų, kuomet Vakarų vyriausybės vienašališkai nacionalizavo visas antrinių žaliavų valdymo bendroves. Po trejų metų gaivališko karo iš dvidešimt penkių milijardų gyventojų liko dešimt milijardų, iš kurių Kinai sudarė aštuonis. Bet pergale tai pavadinti buvo sunku. Karas turėjo ne tik socialines pasekmes. Prasidėjo ekologinė krizė, susijusi su žaibiškomis biologinių rūšių mutacijomis dėl intensyvaus karinių  nano ir biotechnologijų naudojimo. Žmonės tiesiog nebegalėjo kontroliuoti savo sukurtų technologijų, kurios pradėjo savarankiškai evoliucionuoti sniego gniūžtės, besiritančios kalno šlaitu, principu. Karas taip pakeitė ekologinį planetos balansą, kad dėl masinių epidemijų žuvo dar pusė gyventojų. Kovojant su epidemijomis ir išmirštant ištisiems megapoliams nenumaldomai iro socialinės, ekonominės ir politinės struktūros. Dvidešimt antrojo amžiaus pabaigoje žmonių liko tik milijardas, išsibarstęs saujelėmis po visą planetą.

Po šios krizės penkis šimtus metų kūrėsi naujos visuomenės, valstybės, kultūros, religijos. Pasaulis po karo ir suirutės buvo kitoks. Dėl karo pobūdžio nebuvo griuvėsių. Didžiąją planetos dalį dengė ištuštėję megapoliai, kuriuose žmogaus sukurtos, bet nekontroliuojamos technologijos davė pradžią visiškai neįprastoms gyvybės formoms. Su kai kuriomis išlikusiems žmonėms teko taikstytis, kad galėtų gyventi. Su kai kuriomis vyko arši priešprieša, kad atsiradusios naujos gyvybės formos, ne vien tik biologinės prigimties, galutinai nesunaikintų to, ką dar galima buvo vadinti žmogaus, kaip biologinės būtybės, esme. Tačiau dažnai tai ir nebūdavo panašu į karą. Daugeliu atveju susidūrimai baigdavosi naujų simbiozės formų atsiradimu. Nors žmonija nespėjo pasinaudoti „Wanderbilto Prakeikimo“ įžvalgomis kol dar nebuvo praradusi savo prigimties, naujieji mąstytojai trisdešimtame amžiuje buvo linkę manyti, kad tik žmoniją  ištikusi krizė galėjo pakylėti biologinę evoliuciją į visai kitą informacinį-energetinį lygmenį. Palaipsniui suvokimas,  kad geriausiai energijos nešama informacija saugoma ir replikuojama tuomet, kai tam reikia minimalaus energijos transformacijų skaičiaus, tapo akivaizdi visoms tuo metu mąstančioms gyvybės formoms Žemėje. Daugelis jų tuo metu jau tik labai miglotai priminė žmogaus paveikslą...

Nevyriausybinis „Ergo Sum“ projektas, įgyvendintas ir nutrauktas Sacharos dykumoje dar dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, buvo grubus ir nelegalus, bet iš esmės teisingai atspindėjo evoliucijos kryptį ir geru šimtmečiu pralenkė „Wanderbilto Prakeiksmo“ įžvalgas. Tačiau asmenybės skenavimas į neuroninius tinklus netapo efektyvia priemone dėl pernelyg didelių sąnaudų. Trisdešimt trečiojo amžiaus pabaigoje jau buvo efektyvios priemonės, tačiau nebebuvo ko skenuoti ir nebereikėjo neuroninių tinklų. Žmonių, likusių tokiais, kokie jie buvo nuo tada, kai pastatė Egipto piramides, liko tik saujelė, keletas milijonų, susitelkusių mažiausiai urbanizuotoje Afrikos pusiaujo teritorijoje. Visi kiti žemės gyventojai, pavadinkime juos Simbiotais, jau mažai kuo priminė žmones tiek savo sandara, tiek išvaizda, tiek rūšių įvairove. Daugeliui Simbiotų rūšių nereikėjo pereiti skenavimo procedūrų tam, kad eliminuoti paskutines kliūtis juos skiriančias nuo buvimo tiesiog „mąstančia“ energija. Kai kurie Simbiotai nepanoro to daryti, niekas jų ir nevertė. Kaip bebūtų, šiuo metu, giliai žemės plutoje, ten, kur užtektinai geoterminės energijos tam, kad „mąstanti“ energija galėtų išlikti su mažiausiais virsmais, yra  žmogaus protu nesuvokiamas kiekis informacijos, sugebančios suvokti, gyventi ir džiaugtis būtimi bet kokiam fiziniam būvyje. Sunku apie tai kalbėti žmogiškomis sąvokomis…Mąstanti planeta? Galbūt, tai geriausiai tinkantis šiai energijos formai pavadinimas. Keisti mūsų planetos evoliucijos vingiai, kas žino, kas jos laukia ateity… Bet grįžkim prie Charonų. Buvo pastatyti keli konverteriai, kurie transformuodavo Simbiotus į grynąją energiją, pavadinkime šitą būvį taip. Taip pat, esant reikalui, grynoji energija galėdavo per konverterius virsti kokia nori fizine forma. Todėl aš  ir ji, - vaikinukas mostelėjo ranka į merginą, - ir galime būti čia tokie, kokius tu mus matai. Paprasčiausia energijos transformacija. Vienas iš konverterių yra šiame slėnyje. Žemėje jų yra daugiau, bet šis vienintelis veikia neteisingai. Žaliųjų paukščiu slėnio konverteris buvo sukurtas prieš tūkstantį metų ir yra skirtas konvertuoti „įprastus“ žmones, jeigu juos galima taip pavadinti. Tačiau jį pastatė ne žmonės. Patys žmonės konverterių kūrimo laikais nebeturėjo jokių technologinių galimybių tai daryti, jau nekalbant apie šiuos laikus. Mes nežinome kas jį pastatė. Apie šį konverterį sužinojome viso labo prieš keletą mėnesių visiškai atsitiktinai. Kurį laiką stebėjome ir rinkome informaciją, bet sužinoti pavyko labai mažai ką. Legendos, pasakojimai, istorijos. Nieko tikslaus. Tik per pastarąsias tris dienas, keliaudami su tavimi, sužinojom tiek, kad mums nekyla abejonių dėl jo tikrosios paskirties. Tu, Charonai, kaip ir kitos dvi giminės, esate sukurti tam, kad aptarnautumėt šį konverterį. Kažkas prieš  tūkstantį metų sukūrė sudėtingą išlikusių žmonių atrankos ir transformavimo sistemą. Negana to, ją apvilko į religinį rūbą ir šiuo metu likę gyvi keli šimtai tūkstančių žmonių vadovaujasi klaidinga doktrina, kad visi norintys amžino gyvenimo turi pereiti keturis žaliųjų paukščių slėnio vartus. Kas tas amžinas gyvenimas, jie suvokia labai miglotai. Kadangi žmonės izoliavosi nuo kitų mąstančių žemės gyvybės formų, jie seniai nebežino, kas iš tiesų vyksta planetoje. Kažkas tuo naudojasi sistemingai naikindamas likusius žmones. Kam tai daroma ir kodėl, mes nežinome. Tačiau yra vienas būdas sužinoti, bent jau taip mes manome. Stebėdami, kaip veikia trys pirmieji, taip vadinami, vartai, mes spėjame, kad pereidami ketvirtuosius žmonės nėra sunaikinami. Pirmieji trys vartai skenuoja informaciją, naikina žmones neatitinkančius tam tikrų informacinių matricų ir modifikuoja praėjusius. Pamatę kas atsitinka su atitinkančiais informacinę ketvirtųjų vartų matricą, mes galėtumėm nustatyti, kas prikišo nagus prie šio konverterio sukūrimo. Deja, šios kelionės metu taip neįvyko. Nė vienas tikras žmogus neįveikė ketvirtųjų vartų.

- Tavo giminės vyrai sukonstruoti taip, kad tavęs skeneriai neskenuoja, - perėmė estafetę mergina, - Atvirkščiai, dalį energijos, kuri atpalaiduojama sunaikinus žmones, konverterio mechanizmas naudoja tavo organizmo subalansavimui. Švyti juk tu ne šiaip sau, nemanyk. Negautum tos energijos, per metus mirtum. Labai geras, bet pakankamai ciniškas tavo giminės automatinio sunaikinimo būdas, o, atitinkamai, ir kitų likusių Simbiotų – Džeiderio ir Džo giminių. Kai nebeliks žmonių, išnyksit ir jūs. Juk pastebėjai, kad žmonių į slėnį vis mažiau ateina, o tavo uodegos galiukas pražilo ir ragai pradėjo šerpetoti, nors tu gyveni tik dvidešimt penkis metus? Tavo sūnus mirs, jeigu sulaukęs lytinės brandos nepradės reguliariai lankytis labirinte. Kiti gyvenvietės simbiontai dalį energijos iš labirinto gauna iš tavo „pakrauto“ biolauko spinduliuotės kai grįžti namo. Neliks tavęs ir tavo sūnaus – išmirs visa tavo giminė ir kitos dvi giminės. Toks šio konverterio mechanizmas.

Mergina nutilo. Jai baigus kalbėti ūžesys ir vibracija Charono galvoje akimirksniu išnyko. Jis atsimerkė ir atsisėdo, pasitrynė akis. Vaikinukas su mergina žiūrėjo į jį ir, berods, kažko laukė. Charonas krenkštelėjo:
- Na ir?
Keleiviai toliau tylėjo ir Charonas pabandė surikiuoti išsibarsčiusias mintis. Keista, bet suprato viską, apie ką jam pasakojo tiedu. Visi tie jam negirdėti žodžiai buvo aiškūs kaip Linos skundai dėl neišneštų šiukšlių. Pamanė, kad jeigu visa tai ką išgirdo yra tiesa, tuomet turėtų jaustis mažų mažiausiai sukrėstas prieš jį atsivėrusios tiesos apie tūkstantį metų trukusią apgavystę. Tačiau taip nesijautė. Jautėsi pavargęs, apdujęs ir nebepajėgė niekuo stebėtis. Tiesą pasakius, dvynių metamorfozėmis nustojo stebėtis gerokai anksčiau. Triukai su jo smegenimis? Kodėl gi ne, jeigu jie sugeba taip padaryti, tai į jo nelaimingą raguotą galvą galėjo prigrūsi velniai žino ko. Taigi, priimti viską ką išgirdo už gryną pinigą Charonas nesiruošė. Stebėdamasis savo įžūlumu taip ir pasakė.
- Mums visiškai nerūpi ar tu tiki - atsakė mergina
- Tai kodėl man pasakojot visą šitą istoriją? – nusistebėjo Charonas, - kam jums su manimi terliotis? Jeigu iš tiesų be Slėnio visos trys gyvenvietės giminės neišgyvens, tai jūs meluojat sakydami, kad sunaikinsit tik Slėnį. Jūs juk tuo pačiu sunaikinsit ir mus visus. Kur visos šios istorijos logika, kam jūs man ją papasakojot? Kad aš ir visi mano draugai mirtų žinodami esantys kažkieno purvinų darbelių įrankiai? Susikiškit savo istoriją žinot kur… Jeigu sugebėjot prigrūsti man į galvą visokių nesąmonių, ko aš iš jūsų neprašiau, tai būkit mieli ir ištrinkit viską. Noriu mirti nežinodamas. Ar aišku?
- Neskubėk, - su nepajudinama ramybe atsakė Veikinukas, - mes visa tai tau papasakojom, kad galėtumėm pasiūlyti sandorį. Tu mums padėsi išsiaiškinti kur iškeliauja informacija iš ketvirtosios atmetimo zonos, mes jūsų fiziologiją pakeisim taip, kad tapsit nepriklausomi nuo Slėnio.
- Čia kažkas ne taip, - papurtė galvą Charonas, - neabejoju, kad galite ir be manęs išsiversti.
- Galim, - patvirtino mergina, - bet viskas turi savo kainą. Galim su tavim pasielgti kaip su vienkartiniu įrankiu, kuris išmetamas kai baigiasi jo tarnavimo laikas. Būtent taip ir atsitiktų, jeigu tektų tai daryti be tavo sutikimo. Tu atsimeni visus keliautojus, kurie perėjo ketvirtąją atmetimo zoną, tavo atsiminimų mums ir reikia. Tai siūlo galas, kurį mums davęs leisi vynioti toliau kamuolį. Jeigu jo neduosi, mes pasiimsim patys, bet daugelį kitų siūlų teks sutraukioti tam, kad surastumėm mums reikalingą. Tau rinktis.
Charonas nustebęs pasižiūrėjo į merginą:
- Iščirškinsit mano smegenis?
- Vaizdžiai tariant, taip – patvirtino mergina, - bet galim ir be to apsieiti. Maža to, siūlom tau galimybę gyventi be Slėnio.
- Bet kodėl? Kuo mes nusipelnėm to, kai tūkstantį metų vedėm keliautojus į pražūtį? – negalėjo suprasti Charonas
- Mes matėm tave su tavo žmoną tos dienos rytą, kai iškeliavome. To užtenka. Esi lygiai tokia pati auka, kaip ir tie žmonės, kuriuos vedei.
Charonas kurį laiką dvejojo. Po to paklausė?
- Tiesiog prisiminti ir viskas?
- Taip - atsakė Vaikinukas, - bet neišsigąsk, jei pradėjęs prisiminti prarasi savo minčių kontrolę. Mes pradėsim vynioti kamuolį.
Charonas linktelėjo. Jeigu jie ir meluoja, ką praras? Uždavinys buvo tikrai nesunkus. Per dešimt metų, kuriuos jis vedė keliautojus, visas atmetimo zonas perėjo vos keletas. Labiausiai jam įstrigo vienas keliautojas. Tai įvyko prieš tris metus, ir iki šiol užsimerkęs prisimena mergaitės veidą taip ryškiai, lyg kažkas laikytų prieš jį jos paveikslą. Po tos kelionės Charonas visą mėnesį nenorėjo matyti nė vieno keliautojo, nes jam rodėsi, kad vietos dar vienoms kapinėms jo širdyje jau nebėra. Ir tik spaudžiamas būtinybės grįžo. Nebuvo taip sunku sugrįžti, kaip tikėjosi. Kaip ir mokė tėvas, tereikėjo negalvoti. Taigi, mergaitė… Charonas užsimerkė. Geltoni plaukai, smulkus siauras veidukas, didelės mėlynos, baugščios akys už apvaliais stiklais įrėmintu akinukų, nuolatos slystančių nuo strazdanotos nosies. Gal kokiu septynių metų, kupina išgąsdintos stirnaitės gracijos. Pirmą kartą ją pamatė įsikibusią į mamos ranką, kai visa jos šeima atėjo sumokėti už įėjimą į slėnį. Ji stovėjo ir išplėtusi akis žiūrėjo į Charono ragus…

…. “Kokie dideli jo ragai. Kažin, ar jis su jais badosi? Bet nėra toks baisus, kaip pasakojo Martynas. Martynas melavo per tiltą važiavo, apgavikas. Jis tyčia mane norėjo prigąsdinti“.
- Aurelija, einam, - mama timptelėjo už rankos mergaitę ir pasilenkusi sušnabždėjo į ausį, - baik šitaip žiūrėti į tą dėdę.
- Mama, jis visai nebaisus, - sušnabždėjo Aurelija tyliai tyliai, bet visi žmonės aplinkui išgirdo. Kažkas nusijuokė. Jai labai nepatikdavo, kai iš jos juokdavosi, todėl akimirksniu įsikniaubė mamai į šoną. Mama paglostė galvą.
- Atleiskit, ji juk dar vaikas, - tyliai kreipėsi į Charoną. Žmonės nutilo. Charonas linktelėjo galvą ir pamojo, kad prie jo prieitų kiti keliautojai. Mama nusisuko ir vedina vis dar įsikniaubusia į jos šoną mergaite išėjo iš pašiūrės.
Kitą kartą vienas kitą jie pamatė tik rytojaus dieną, pakeliui į pirmąją atmetimo zoną. Aurelija, apsirengusi mėlynais džinsais su žalsva striuke, straksėjo čia ant vienos, čia ant abiejų kojų priešais savo tėvus spardydama akmenukus ir nepastebėjusi užšoko ant Charono, stabtelėjusio pasitaisyti kuprinę. Ji atsitrenkė jam į nugarą, išsigandusi stryktelėjo į šoną ir kelias akimirkas sutrikusi mirksėjo žiūrėdama į jo ragus. Charonas nesusilaikęs šyptelėjo ir mirktelėjo jai. Aurelija paraudo, nusišypsojo ir staiga apsisukusi nukūrė atgal pas tėvus. Charonas nepatenkintas savimi užsimetė kuprinę ant pečių ir patraukė toliau. Mintyse iškeikė save už tai, kad užmezgė kontaktą su mergaite pažeisdamas vieną iš svarbiausių taisyklių – jokių asmeninių santykių su keleiviais. Jie žūsta.

Bet lengviau tai buvo padaryti nei pasakyti. Turėjo įprotį stebėti keliautojų reakcijas perėjus pirmąją atmetimo zoną ir rūšiuoti mintyse į turinčius vilčių pereiti, ir tuos, kurie žus antroje zonoje. Paeiliui žiūrėdamas į piktus, suglumusius, nevilties apimtus ar isteriškus veidus jis akimirkai susidūrė su Aurelijos žvilgsniu, kai toji, nelabai suprasdama kas vyksta žvalgėsi apkabinta išsigandusios motinos. Jis greitai žvilgtelėjo į jos bėgiojančias mėlynas akis ir keletą akimirkų nebegalėjo jų atitraukti. Nejučia pagalvojo, kas bus, jei po antrosios atmetimo zonos ji liks vienintelė, ir susigūžė.

Antrąją atmetimo zoną pasiekė tos pat dienos vakarą. Keliautojai buvo išvargę po visą dieną trukusio žygio aštrių kaip skustuvo ašmenys uolų labirinte. Keletas sugebėjo persiplėšti avalynę ir vilkosi voros gale sunkiai vilkdami kraujuojančias kojas. Siauras takelis, vinguriuojantis ir besišakojantis tarp uolų, išniro į apvalią aikštelę. Vienam aikštelės šone, uolų papėdėje buvo niša, kurioje riogsojo nemaža elektroninio laužo krūva. Neliečiamos atsargos. Charonas liepė priekyje einantiems sustoti ir palaukė, kol susirinks visi keleiviai. Žmonės niūriai žvalgėsi tyliai persimesdami viena kita fraze. Staiga pasigirdo laibas balselis:
- Mama, mama, žiūrėk, kiek ten telefonų!
- Ššš…per aikštelė nuaidėjo motinos draudimas. Matyt šnypštimas gerai rezonavo su aikštelę supančiomis uolomis, nes garsas kelis kartus nuaidėjo ir akimirksniu nutilo visi žmonės. Visų veidai staiga įsitempė ir sužiuro į Charoną. Jis nuėjo į priekį ir kulnu nubrėžė žemėje trūkinėjančią liniją kitame aikštelės gale, kur takelis vėl siaurėjo ir sukosi į šoną už uolų. Liniją galėjo nubrėžti itin tiksliai, nes dvi uolos, tarp kurių ėjo linija, per šimtmečius buvo pakeitusios savo spalvą iš tamsiai pilkos į anglies juodumo. Charonas atsiduso ir žiūrėdamas keliautojams virš galvų pasakė:
- Antroji atmetimo zona eina šia linija. Tai vienintelis kelias į Slėnį. Prieš peržengdami privalote visus likusius prietaisus sumesti į šią nišą, - nežiūrėdamas mostelėjo ranka į padargų krūvą, - priešingu atveju nepereisit. Esu matęs kvailių, kurie manė, kad jiems reikės to ką nešasi anoje pusėje. Patikėkit manimi, geriau taip nedaryti. Beje, to neužteks. Kiekvienas, žengdamas per liniją, turės galvoti apie pušį.
Per keliautojų minią nuvilnijo nuostabos šūksnis. Keletas neišlaikė ir pradėjo krizenti. Ranką pakėlė senyvas keliautojas, žilais šeriais apšepusiu smakru ir paklausė, ką reiktų galvoti apie medį. Charonas atsakė, kad gali galvoti ką tik nori ir kad jis daugiau nieko negali pasakyti. Kažkas prunkšdamas šūktelėjo, kad niekada nėra matęs pušies, vien tik pušines malkas ir, velniai griebtų, net neįsivaizduoja kaip ji atrodo. Kažkas ir pasiūlė jam įsivaizduoti malkas, jeigu jau toks kvailas. Įsiplieskė kivirčas. Žmonės buvo pavargę ir Charonui buvo akivaizdu, kad jo instrukcija suveikė kaip žaibolaidis visai įtampai nuleisti, kuri kaupėsi nuo pat pirmosios atmetimo zonos. Tai buvo matęs daugybę kartų. Yra liepęs galvoti apie pneumatinį plaktuką, kupranugarį, smėlį, dvylikapirštę žarną. Bet ką, kas jam tuo metu šovė į galvą. Turėjo pripažinti sau, kad pušies irgi nėra matęs, tik girdėjęs, kad yra toks medis. Bet ar ne vis tiek? Kaip veikia antroji atmetimo zona neturėjo jokio supratimo. Elgėsi taip, kaip ir visi Charonai iki jo – liepdavo keliautojams galvoti apie vieną kokį nors daiktą arba reiškinį. Vieni praeidavo, kiti – ne, ir visiškai neaišku kodėl.

Taip buvo ir šį kartą. Pirmasis apsisprendęs keliautojas numojo ranka, metė savo kuprinę ant elektroninio laužo krūvos ir patraukė prie linijos. Charonas pasitraukė kiek į šalį ir užsimerkė. Visuomet užsimerkdavo ruošdamasis pirmam energijos antplūdžiui. Girdėjo, kaip keliautojo žingsniai sulėtėjo. Matyt, žmogus sudvejojo prieš žengdamas. Po akimirkos orą perskrodė aštrus zvimbimas, padvelkė ozonu, nuaidėjo priešmirtinis keliautojo klyksmas. Žmonės išgąstingai suriko. Charonas žinojo ir neatsimerkdamas, kas įvyko. Keliautoją, vos tik peržengė liniją, akimirksniu apsupo balzgana švytinti sfera. Nuo sferos kraštų atsiskyrė tokios pat spalvos čiuptuvai ir nutįso link šonuose stovinčių juodos spalvos uolų. Sfera kelias akimirkas pulsavo lyg vandens prileistas balionas pakabintas tarp uolų, čiuptuvais nuvilnijo šviesos pliūpsniai ir ryškiai tvykstelėjusi išnyko kartu su keliautoju. Tai buvo dar ne viskas. Kai pirmą kartą lydėjo į slėnį savo tėvą nežinojo ko tikėtis ir apstulbo pamatęs, kai išnykus keliautojui tarp tėvo ragų pradėjo šokinėti ryškiai raudonos kibirkštys ir jis palengva pradėjo švytėti sodriai raudona spalva. Atrodė, lyg po oda kažkas būtų išliejęs lydyto metalo. Atsisuko į keliautojus ir pamatė, kad jie siaubo apimti žiūri ne tik į tėvą bet ir į jį patį. Pakėlė rankas, ir jausdamas didėjančią paniką pamatė, kad jos švyti lygiai tuo pačių ryškiu raudoniu. Po akimirkos kūną užliejo svilinantis karštis, kuris lygiai taip pat greitai atslūgo, palikdamas perštėjimą ties ragais. Išgirdo, kaip kažkas baimingai šnabžda jam į ausį. Apsisuko, bet nieko nepamatė. Pajuto tėvo ranką ant peties: „Nesiblaškyk“, svetimu, vibruojančiu balsu pasakė tėvas. „Tavo visi pojūčiai dabar tris dienas bus kur kas aštresni. Matysi, jausi, ir girdėsi viską kur kas geriau, bet vėliau tai išnyks. Nesiblaškyk, elkis ramiai. Jie ir taip įbauginti, nereikia dar daugiau jų gąsdinti“.

Po to daug kartų ėjo į slėnį ir kartu su tėvu, o vėliau ir vienas. Visą laiką tas pats energijos antplūdis ir švytėjimas. Negalėjo pasakyti, kad nepatiko visa tai jausti. Bet tą akimirką ir taip žiojanti didžiulė praraja tarp jo ir keliautojų tapdavo neįveikiama. Ilgą laiką niekas nesiryždavo bandyti pereit atmetimo zonos. Taip ir tą kartą, visa minia instinktyviai atsitraukė atgal. Charonas girdėjo visus jų šnabždesius, jautė žvilgsnius, su baime ir neapykanta tyrinėjančius jo švytinčią figūrą vakaro prieblandoje. Žmonės, susibūrė į grupeles, tarėsi, ką daryti toliau. Norinčių pakartoti pirmojo keliautojo bandymą nebuvo, dauguma siūlė grįžti atgal ir paieškoti išėjimo iš Slėnio. Kai Charonas, savo nauju vibruojančiu balsu kreipėsi į juos perspėdamas, kad kelio atgalios nėra ir kad jie garantuotai žus pasiklydę tarp uolų, drąsiausias ir pikčiausias iš keliautojų pasiūlė jam susikišti savo nuomonę į švytintį užpakalį. Žmonės nuščiuvo, bet kai įžūlusis nesulaukė jokio atsako iš Charono, pasigirdo nedrąsus juokas. Charonas daugiau jiems netrukdė. Didžioji dalis keliautojų pasuko atgalios. Jie nebegrįžo. Greičiausiai pražūdavo labirinte. Kadangi Charonas žinojo tik teisingą kelią, niekuomet nebandė eiti jų ieškoti, nes būtų ir pats pražuvęs. Tai antra svarbi taisyklė, kurią jam įkalė į galvą tėvas – niekada neišklysk iš teisingo tako, jeigu nori grįžti namo.

Likę keli žmonės prislėgti sėdėjo ant žemės. Po kokios valandos pakilo tas pats senukas su žilais gyvaplaukiais. Nunešė savo kuprinę, atsargiai padėjo ant krūvos ir eidamas pro Charoną sumurmėjo, kad vis vien neturi ką prarasti.

Iki ryto neatsirado nė vieno norinčio pakartoti pirmųjų dviejų bandymo. Liko aštuoni keliautojai, įskaitant ir mergaitės šeimą. Charonas vogčiomis stebėjo, kaip ji užsnūdo tėvui ant kelių po apklotu susirietusi į kamuoliuką, taip bandydama apsiginti nuo nakties žvarbos. Paryčiais iškrito šerkšnas ir keliautojai, nė maž neatrodantys pailsėję, vienas po kito budo iš negilaus miego ir visų pirmą pasižiūrėdavo, ar tebėra Charonas. Jis sėdėjo prie atmetimo zonos ir ramiai laukė. Viena mergina, dar visai jauna, atsikėlė, prisiartino ir piktai kramtydama lūpas iškošė:
- Už ką tu su mumis taip? Tu, šlykštus padare, apgavike. Ką mes tau padarėm? Negi neturi nė kruopelės žmogiškumo? Žmogžudy, būk tu…
- Liaukitės, - pasigirdo vyriškio balsas. Mergina staigiai apsisuko. Ją nutraukė mergaitės tėvas. Jis vis dar laikė ant kelių Aureliją, trindamas jos sužvarbusias rankas savo delnuose.
- Ką? – mergina nustebusi paklausė, - kodėl turėčiau liautis? Jis ir tavo dukrą…
- Liaukis, pasakiau, - vyriškio balsas tapo griežtesnis, - kaip tik dėl savo dukros ir noriu, kad liautumeis.
Merginos veide mainėsi pyktis ir nuostaba. Likę keliautojai įsitempę sužiuro. Mergina apsisprendė ir atrėžė:
- Tai ir žiūrėk savo dukrelės, o aš pasirūpinsiu pati savimi. Šitas išgama mus čia atviliojo savo pažadais apie pažadėtąjį dangų, ir visa tai, pasirodo, melas. Čia visur mirtis, vien tik mirtis. Ne to mes čia atėjom. Kur amžinasis gyvenimas? Ką, kur jis? Galvokit apie pušį, - pamėgdžiojo mergina Charoną, - jis tyčiojasi iš mūsų, argi neaišku? Šunsnukis.

Ji piktai numetė kuprinę į krūvą, ir ryžtingai patraukė prie atmetimo zonos. Eidama pro Charoną stabtelėjo, spjovė jam į veidą ir iškošė:
- Galvosiu ne apie pušį, sukruštas išgama, įsivaizduosiu, kaip nuraunu tavo kiaušinius.

Ir nieko neįvyko. Ji tiesiog perėjo liniją ir atsistojo anapus. Apstulbusi apsisuko ir išplėtusi akis pažiūrėjo į Charoną. Buvo bežengianti atgal, bet Charonas pašokęs iš vietos pastūmė ją atbulą:
- Grįžti atgal negali. Jeigu perėjai atmetimo zoną, tai perėjai. – pasilenkė, paėmė nuo tako akmenį ir metė atgal. Švystelėjo mėlyna liepsna ir akmuo išnyko, - Už posūkio aikštelė, eik ten ir lauk kitų. Tau čia nebegalima būti, ar supranti?

Mergina vis dar apstulbusi, lėtai linktelėjo galvą ir lyg nesavomis kojomis pasuko už uolos. Charonas grįžo atgal. Tuo tarpu pašoko iš karto keturi keliautojai, ir grūsdamiesi vienas paskui kitą sumetė savo kuprines. Liko sėdėti mergaitės šeima. Motina buvo bešokanti, bet vyras sulaikė ją už rankos:
- Palauk, Simona, kaip Aurelija įsivaizduos, kad rauna jam kiaušius. Kaip mes jai paaiškinsim? - išgirdo Charonas jo šnabždesį. Moteriškė sustojo. Aurelija išsigandusi žiūrėjo, kaip kiti žmonės paskubom nuėjo prie Charono. Vienu metu spjovė jam į veidą iš karto trise. Charonas nespėjo nieko pasakyti, kaip visi trys žengė per liniją ir po akimirkos suliūliavo trys sferos. Garsas, ozono kvapas, ir Charono švytėjimas buvo keleriopai intensyvesni nei iki tol. Akimirkai Charonui net aptemo akyse nuo jo kūną persmelkusio išlydžio, jis sudejavęs susvyravo ir kluptelėjo. Dar niekada per antrąją atmetimo zoną nėjo daugiau nei vienas keliautojas ir Charonas buvo nepasiruošęs trigubam išlydžiui. Tiesiog nebuvo precedento, kuris paskatintų keliautojus visiems vienu metu bandyti peržengti liniją.

Keleivis, kuris nespėjo apspjauti Charono, staiga sustojo kaip įbestas ir riebiai nusikeikė. Atsisuko į Charoną ir sušuko:
- Šito negali būti. Juk jie padarė taip pat, kaip ir ta mergiotė. Kodėl jiems nesuveikė mintys apie tavo kiaušius?!
- Nežinau, - atsakė Charonas.
Vyriškis pašėlo. Reikalavo iš Charono pervesti jį per liniją arba išvesti iš slėnio, priekaištavo, keikė ir maldavo. Akyse sužėrėjo pamišėliškos liepsnelės, bet Charonas nekreipė į jį dėmesio. Jis žiūrėjo į mergaitės šeimą. Tėvas sėdėjo priglaudęs mergaitės galvą sau prie krutinės ir su nerimu žiūrėjo į šėlstantį bendrakeleivį. Moteris sėdėjo šalia, įsikibusi jam į ranką, buvo išsigandusi. Vyriškio tantrinis šokis baigėsi staiga. Jis suriko, metėsi prie linijos ir riaumodamas pabandė ją peršokti. Charonas priėmė dar vieną energijos pliūpsnį, šį kartą įprasto stiprumo.

Aikštelėje įsivyravo tyla, kuri tęsėsi iki pusiaudienio. Aurelija užsnūdo tėvui ant kelių, suaugę tiesiog sėdėjo ir tylėjo. Charonas kantriai laukė.
- Juk visiškai nesvarbu, ar galvosim apie pušį ar apie ką nors kitą, Charonai? – nutraukė tylą vyriškis.
Charonas nieko neatsakė.
- Matau, kad nenori apie tai kalbėti. Tau neleidžia taisyklės, ar ne? – pasidomėjo vyriškis. Charonas vos regimai linktelėjo. Tėvas perkėlė mergaitę motinai ant kelių, ir sušnabždėjo, kad nori pasikalbėti su Charonui negirdint Aurelijai. Moteriškė linktelėjo. Jis prisiartino, ir pusbalsiu prabilo:
- Mes eisimi per liniją. Dievas liudininkas, būčiau žinojęs kas mūsų čia laukia, nebūčiau atvedęs savo šeimos. Bet jeigu jau mes čia, belieka daryti tai, dėl ko atėjom. Į tavo sąžinę nesikreipsiu, spėju, ji užgrūsta nekaltų žmonių mirtimis ir, matyt, turi gerą priežastį pateisinti visas piktadarystes, kurias esi padaręs. Noriu paprašyti, kad pasirūpintum mūsų dukrele, jeigu man su žmona nepavyks pereiti linijos. Ar gali man tai pažadėti?
Charonas nieko neatsakė, ir vyriškis padvejojęs grįžo atgal. Charonas girdėjo, kaip jis pasakė, kad viskas bus gerai, kad Charonas pažadėjo jais pasirūpinti. Pasakė, kad visiškai nereikia galvoti apie pušį. Aurelija tegul galvoja apie savo pliušinį meškiuką, kuris sudegė gaisre ir laukia jos pas Sutverėją. O jie su mama galvos apie tai, kas jiems brangiausia, ir visi pereis. Tegul Aurelija eina pirma, nes reikia eiti po vieną. Po to eis mama, o jis pereis paskutinis. Tik nereikia bijoti, ir viskas bus gerai.

Charonas sėdėjo ir žiūrėjo, kaip mergaitė baugščiai artinasi prie atmetimo zonos. Ji kelis kartus atsisuko atgal, bet tėvai drąsindami šypsojosi ir kartojo, kad galvotų apie savo meškiuką ir būtinai pereis. Prieš žengdama paskutinį žingsnį ji stabtelėjo, iš veiduko buvo matyti, kaip bando susikaupti. Po to ryžtingai žengė į priekį ir nieko neįvyko. Sustojusi už linijos ji atsisuko ir nusijuokė:
- Mama, mama, visai paprasta! Tik galvoji apie meškiuką ir pereini! – sušuko ji strykčiodama vietoje.
Antroji ėjo moteriškė. Jos akyse pirmą kartą Charonas pamatė vilties žiburėlius. Nežinia kokios nuojautos paskatintas pirmas peržengė liniją ir atsistojo už mergaitės. Po kelių akimirkų vos spėjo ją nutverti, kai ji klykdama metėsi prie sferos, liūliuojančios vos už kelių metrų. Nesitikėjo kad bus tokia stipri ir Aurelija vos neištrūko jam iš glėbio. Visa laimė, kad energijos išlydis keliaujantis per jo kūną nieko nepadarė mergaitei. Kai sfera išnyko, prie linijos atskubėjo tėvas. Buvo matyti, kaip jam sunku susitvardyti. Galų gale pavyko mergaitę nuraminti. Kai Aurelija nustojo klykti, tėvas pasakė, kad mamytė nenumirė, o kaip ir visi kiti dėdės ir tetos iškeliavo pas Sutverėją. Juk kas nors turi ten nukeliauti pirmas ir jų palaukti?
- Aurelija, mes visi ten nukeliausim, tik vieni ten patenka anksčiau, o kiti vėliau. Jeigu aš dabar irgi iškeliausiu paskui mamytę, tu nebijok. Dėdė Charonas tave nuves ten, kur kiti dėdės ir tetos iškeliauja, ir tu pas mus netrukus ateisi, o mes tavęs jau lauksim kartu. Tik daryk viską kaip jis sakys, ir mes netrukus susitiksim, galbūt net šiandien, gerai?
- Aš nenoriu likti su juo, aš jo bijau, jis negeras, - tryptelėjo koja verkdama mergaitė
- Ne, jis nėra blogas. Kiti dėdės ir tetos nesuprato, kad jis iš tikrųjų nori jiems gero, bet tu juk esi protinga mergaitė ir supranti, ar ne? Pažadėk man, kad klausysi dėdės Charono, gerai?
Mergaitė šniurkštelėjo ir nurijusi ašaras linktelėjo. Charonas suprato, kad niekada gyvenime nepamirš vyriškio veido, kuomet jis žengė per ribą, skiriančią jį nuo dukros. Šį kartą mergaitė jau nebebandė bėgti į atmetimo zoną, tik vėl pravirko. Charonas, nebegalėdamas susitvardyti paėmė ją už rankos, norėjo kažką pasakyti, bet nesugebėjo. Mergaitė piktai ištraukė savo ranką ir kūkčiodama nubėgo į priekį. Tai padėjo Charonui galų gale atsitokėti ir jis vilkdamas kojas patraukė paskui. Pažadėjo sau, kad niekada daugiau gyvenime nebeves šeimų su vaikais į Slėnį. Prieš kelis mėnesius gimė Charonas jaunesnysis ir ji į visus vaikus šiuo metu žiūrėjo kaip į dovanas, kurias reikia tausoti. Slėnyje jiems ne vieta. Jautė, kad jo širdis per maža tokioms kapinėms. Visa laimė, kad nereikėjo šito pažado tesėti, nes daugiau tokiu keliautojų nepasitaikė.

Pasukęs už uolos į kitą aikštelę rado Aureliją verkiančią merginos glėbyje. Kelias akimirkas jie žiurėjo su mergina vienas į kitą.
- Andrėja, - pasakė mergina dusliu balsu, - toks mano vardas. Ir turėk omeny, kad nors perėjau liniją, noras nurauti tau kiaušius niekur nepradingo. Todėl laikykis atokiau nuo manęs ir vaiko, močkrušy.
Charonas linktelėjo ir apėjo jas. Neatsisukdamas ištarė:
- Šiandien toliau neisime. Turite pailsėti ir pasistiprinti. Trečiąją atmetimo zoną pasieksime rytoj per pietus. Kuprinėje rasite maisto ir atsigerti.

Numetė ryšulį ant žemės ir pasitraukęs atokiau atsisėdo atsukęs joms nugarą. Naktis praėjo ramiai. Mergaitė su Andrėja miegojo kaip užmuštos, susiglaudusios. Charonas nenorėjo miego. Po energijos įsisavinimo miegas sutrikdavo kelioms paroms, nuovargio tiesiog nejausdavo. Sėdėjo ir žiūrėdamas į jas galvojo, kad trečioji atmetimo zona atims iš jo paskutines tikėjimo savo pareigos prasmingumu iliuzijas. Nekeikė likimo ir nesigailėjo savęs. Bet jautė, kad riba, skirianti jį nuo pasiryžimo mesti savo pareigą po šios dienos tapo plonytė kaip niekada iki šiol. Kiek jam dar liko? Kol užaugs Charonas jaunesnysis, ir galės perduoti jam šitą jungą? Ar jis galės taip padaryti, savo sūnui užkrauti tokią naštą? Pasistengė apie tai negalvoti. Nereikalingos tokios mintys, niekur jis nepabėgs, jeigu nori gyventi ir džiaugtis bent tuo, ką turi anapus Sėnio.

Kitą rytą patraukė toliau. Nesikalbėjo. Charonas ėjo priekyje, bandydamas sulėtinti žingsnį, kad neatsiliktų Andrėja su mergaite. Bet po kelių valandų suprato, kad toliau taip keliauti neįmanoma. Mergaitė atrodė išsekusi. Akys įkrito, nusibrozdino vieną kelią, pradėjo tyliai verkšlenti. Andrėja pabandė ją nešti sau ant sprando, bet po pusvalandžio klupinėjimo nelygiam kelyje be jėgų susmuko. Charonas sustojo ir kelias akimirkas į jas žiūrėjo.
- Aš galiu panešti mergaitę, - galų gale kreipėsi į Andrėją
Andrėja pažiūrėjo į jį iš padilbų ir lėtai linktelėjo galva. Charonas priėjo prie Aurelijos ir pabandė nusišypsoti. Įsivaizdavo, kaip atrodo švytinčia oda, ir nieko gero nesitikėjo. Taip ir buvo – mergaitė krūptelėjusi pasislinko atbula ir prisiglaudė prie Andrėjos.
- Aurelija, nebijok – paglostė jai plaukus Andrėja, - aš nebeturiu jėgų tave nešti. Aš pasirūpinsiu, kad jis tau nieko blogo nepasarytų.
- Aš bijau… - suznykė mergaitė
- Aš irgi bijau, - tyliai pasakė Andrėja, - todėl eisiu šalia tavęs ir laikysiu tave už rankos.
Charonas pagalvojo, kad tai visiškai netikusi idėja. Takas buvo siauras, vingiuotas, atsirado nuolydis, eiti darėsi vis sunkiau. To betrūko, kad Andrėja kur nors slystelėtų ir susipjaustytų į aštrias atbrailas. Bet nebuvo kas daryti, mergaitė atkakliai priešinosi paimamam ant rankų ir tvirtai įsikibo Andrėjai į rankovę. Galų gale leidosi pakeliama, ir Charonas atsargiai nužingsniavo į priekį, stengdamasis palikti kuo daugiau vietos šalia savęs Andrėjai. Visa laimė, kad po kelių minučių Aurelija užmigo, jos kumštelis atsipalaidavo ir Andrėja tyliai užslinko Charonaui už nugaros. Kad iki popietės trečiosios atmetimo zonos nepasieks, Charonui buvo akivaizdu. Bent iki saulės laidos...

Vis tik pasiekė tikslą dar saulei esant visai aukštai. Takelis staiga nutrūko ties nedidele atbraila, už kurios žiojėjo kokių dešimties metrų tarpeklis. Kitoje tarpeklio pusėje kyšoje tokia pat atbraila, toliau vinguriavo takelis.
-Mums čia reikės peršokti? – išplėtusi akis paklausė Andrėja
- Taip, - atsakė Charonas, - aš parodysiu kaip.
Jis nuleido Aureliją ant žemės. Mergaitė tuoj pat prisiglaudė prie Andrėjos ir baimingai žiūrėjo į tarpeklį. Charonas pritūpė šalia ir sušnabždėjo:
- Aurelija, šis tarpeklis stebuklingas. Čia yra nematomas tiltas, per kurį galima pereiti. Aš tau parodysiu, kur jis yra. Kai pereisiu, jūs eisite paskui mane. Gerai?
Mergaitė išpūtė akis ir nedrąsiai linktelėjo.
- Tik nežiūrėk žemyn. Kai eisi, žiūrėk tai į tą akmenį – parodė pirštu Charonas didžiulį riedulį, pakibusį virš terasos kitoje tarpeklio pusėje. – eiki tiesiai į jį.
- Ei, - sumurmėjo Andrėja, - galima tave minutei?
Charonas atsistojo ir paėjo kiek į šalį. Mergina pašnabždėjo Aurelijai, kad palauktų, ir prisiartinusi pusbalsiu paklausė:
- Kas čia per šūdas?
- Trečioji atmetimo zona, - atsakė Charonas, - reikės pereiti virš tarpeklio.
- Tiesiog taip imti ir pereiti? – negalėjo patikėti mergina
- Taip, - patvirtino Charonas
- Absurdas, - pradėjo nertėti Andrėja, - kodėl nuolatos tyčiojiesi? Liepei galvoti apie pušį, kai reikėjo galvoti apie tavo kiaušių nurovimą, o dabar liepi eiti per tarpeklį. Čia vėl kokia nors apgaulė?
- Slėnyje nėra jokių apgaulių. Yra atmetimo zonos. Vieni jas pereina, kiti ne. Kodėl – aš nežinau, - atsakė Charonas, - pokalbis baigtas. Metas keliauti toliau.
Jis prisiartino prie atbrailos ir žengė į priekį. Kaip visada, tokia pati iliuzija. Jautėsi taip, lyg toliau eitų taku. Neskubėdamas perėjo tarpeklį ir atsisuko.
Andrėja su Aurelija žiūrėjo į jį kaip užburtos. Charonas linktelėjo:
- Tai vienintelis kelias.
Andrėja nusikeikė panosėje. Pasilenkė prie Aurelijos ir sušnabždėjo:
- Aš eisiu pirma. Viskas bus gerai.
Mergaitė linktelėjo. Andrėja giliai įkvėpė, prisiartino prie krašto ir atsargiai pakabino koją virš prarajos. Iš lėto leido ją žemyn, ir kai susilygino su atbrailos kraštu, pajuto, kad atsirėmė į kažkokią nematomą paviršių.
- Ot šūdas… - sumurmėjo per nosį ir iškvėpė. Pabandė palengva perkelti svorį ant priekinės kojos. Kai pavyko, lėtai pritraukė antrą ir sustingo. Kaktą išpylė prakaitas. Kybojo ore per keletą centimetrų nuo atbrailos krašto ir trūksmingai kvėpavo. Pasižiūrėjo į priekį, iki kito tarpeklio krašto buvo kankinamai toli. Nupūtė nuo nosies galo kutenantį prakaito lašelį ir pabandė žengti kitą žingsnelį. Tą pačia akimirką atrama po kojomis staiga pranyko, paširdžius sugniaužė nuo kritimo pojūčio. Būtų surikusi, bet siaubas surakino gerklę ir tylėdama krito žemyn. Po kelių akimirkų tarpeklyje tvykstelėjo balta šviesa.
Aurelija nesuriko. Ji skubiai pasitraukė nuo atbrailos ir išsigandusi pasižiūrėjo į Charoną. Jis sunkiai atsiduso. Pagalvojo, kad tikėtis iš mergaitės, jog ji dabar pati žengs per tarpeklį nėra ko. Nė velnio nesumetė, ką jam daryti. Prisivilioti gudrumu? Jis juk monstras, kokios čia gali būti gudrybės. Neskubėdamas grįžo atgal. Mergaitė išsigandusi žiūrėjo į jį ir atatupsta traukėsi atgal. Charonas sustojo ir atsisėdo ant žemės. Taip kurį laiką ir buvo. Jis sėdėjo, ji stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą. Pirmasis tylą nutraukė Charonas:
- Aurelija, ar nori pamatyti žalius paukščius? – paklausė nusišypsojęs
Mergaitė ilgai žiūrėjo į jį. Po to papurtė galvą.
- Kai aš buvau mažas, mano tėtis kartą mane čia atsivedė. – tęsė toliau Charonas, - mes perėjom šitą tiltą su daug daug žmonių, ir po to jie visi matė žalius paukščius. Netiki manimi?
Mergaite papurtė galvą.
- Kodėl? – paklausė Charonas, nutaisydamas liūdną veidą.
- Tu negali turėti tėčio, - tyliai atsakė mergaitė, - tėčių nebūna su ragais ir uodega.
- Bet mano tėtis turėjo ragus ir uodegą, aš nemeluoju, - atsakė Charonas, - ir mano žmona turi ragus su uodega, ir mano vaikelis irgi.
Mergaitė nustebusi išsižiojo:
- Tu turi vaikelį? – paklausė
- Žinoma, - atsakė Charonas, - nori parodysiu nuotrauką?
Mergaitė kinktelėjo galvą. Charonas įkišo ranką į savo kombinezono priekinę kišenę ir ištraukė nedidelį voką. Ištiesė mergaitei. Ji kurį laiką dvejojo, po to nedrąsiai prisėlino ir paėmė. Nuotrauka buvo daryti prieš mėnesį. Tą dieną, gražią ir saulėtą, Charonas nusprendė, kad nori turėti Linos ir Charono jaunesniojo nuotrauką, kai keliaus į Slėnį. Akimirkoms, kuomet bus nepakenčiama. Nusifotografavo trise namo fone. Lina laikė rankose rubuilį Charoną jaunesnįjį, apvyniojusi savo uodegą aplink liemenį, Charonas stovėjo už jos, žiūrėdamas jai per petį. Mergaitė ilgai žiūrėjo į nuotrauką. Po to nusišypsojo:
- Tavo vaikelis turi ragiukus. O kodėl jie tokie rožiniai?
- Todėl, kad visų mažų Charonų ragiukai rožiniai. Jie pajuoduoja, kai mes užaugam.
Mergaitė linktelėjo.
- O šita teta tavo žmona?
- Taip
- Ji graži.
- Taip, - atsakė Charonas. Pajuto, kaip nei iš šio, nei iš to sugniaužė gerklę.
- Mano mama irgi graži, - pasakė Aurelija, - ji dabar pas Sutverėją ir laukia manęs kartu su tėčiu. Aš noriu pas juos. Nenoriu matyti žaliųjų paukščių.
- Matai, Aurelija, žalieji paukščiai vaikučius nuneša pas sutverėją, - jeigu jau meluoti, tai iki galo, nusprendė Charonas sukandęs dantis, - Jeigu tu pereisi šitą nematomą tilta, tai netrukus mes pasieksim tą vietą, kur jie gyvena
Mergaitė pasižiūrėjo į Charoną ir paklausė:
- O tu nemeluoji?
- Nemeluoju. Juk matai, nemelavau, kad turiu vaikelį.
Mergaitė linktelėjo:
- O jeigu aš nukrisiu, kaip ir Andrėja?
- Tu nenukrisi, - stengdamasi neparodyti kančios užtikrino Charonas, - jeigu eisi žiūrėdama į tą akmenį, tai tikrai viskas bus gerai.
Mergaitė atsiduso:
- Gerai, aš eisiu. Labai noriu greičiau pas mamą su tėčiu, jie manęs jau ilgai laukia. Ar paduosi man ranką?
Charonas su siaubu linktelėjo. Po galais, pagalvojo, kas bus, jeigu ji kris? Aš juk pažeidžiu visas taisykles. Bet negalėjo kitaip. Paėmė ją už rankos, kartu žengė virš prarajos ir perėjo. Charonas manė, kad širdis iššoks per gerklę. Aurelija, kitam prarajos krašte, paklausė:
- O kur dabar?
Charonas turėjo atsikrenkšti, ir tik po to vargais negalais išspaudė:
- Takeliu į priekį. Nori, aš tave panešiu?
Mergaitė linktelėjo. Jis paėmė ją ant rankų. Iki ketvirtosios atmetimo zonos buvo porą valandų kelio. Ėjo tylėdami vakarėjančios saulės apšviestu slėniu, ir Charonas jautėsi laimingas kaip niekada iki tol Slėnyje. Ketvirtoji atmetimo zona buvo visai ne atmetimo zona. Tai buvo vartai į kažkur. Kur – Charonas neturėjo supratimo. Bet tai buvo gera vieta, jeigu slėnyje gali būti kas nors gero. Čia žmonės išnykdavo jausdamiesi laimingi. Takelis baigėsi nuolaidžiam šlaite, kuris juosė pačiam labirinto viduryje esančia kelių šimtų metrų skersmens daubą, apaugusią minkštu žolės kilimu. Juo būdavo gera eiti tuos paskutinius kelis šimtus metrų ir keliautojai kažkodėl pamiršdavo visus vargus, patirtus iki tol. Daubos viduryje buvo iš akmeninių plokščiu padarytas nedidelis ratas su baltos spalvos nugludintu akmeniu, panašiu į gultą.
- Aurelija, tau reikia atsigulti ant to akmens. Tada atskris žali paukščiai ir nusineš tave pas tėtį ir mamą, - atsiduso Charonas. Jeigu tik žinotų kaip yra iš tiesų. Nekentė savęs tą akimirką, bet ką geresnio galėjo padaryti?
Aurelija smulkiais žingsneliais nubėgo per akmenines plokštes ir užsiropštė ant akmens.
- O tu neisi kartu? – spėjo paklausti. Charonas papurtė galvą. Gultą staiga apgaubė rusva migla. Pasigirdo laimingas Aurelijos juokas, jis sušuko, kad paukščiai labai gražūs ir taip smagu su jais kartu skristi….

…. Ji lėkė aukštyn. Matė apačioje vis mažėjantį slėnį, iš pradžių bandė dar įžiūrėti Charono figūrėlę, bet greitai pametė slėnį iš akių. Netrukus apsupo balta, spindinti erdvė, kuri pamažu siaurėjo ir virto baltu tuneliu. Žali paukščiai nešė ją vis didesniu greičiu, vėjas kedeno plaukus. Paskutinis dalykas, kurį ji spėjo pamatyti, buvo tunelio pabaigoje atsivėrusios durys į kažkokią milžinišką erdvę, su žaliais laukais, upėmis, kalnais ir miškais apačioje. Taip pat baltu miestu su žėrinčiais saulėje sidabriniais bokštais…

Charonas pabudo su užgniaužta gerkle. Konvulsingai įkvėpė oro ir užsikosėjo.
- Po velniais, - sušvokštė.
- Tuoj praeis, - atsakė mergina. Ji sėdėjo toje pačioje pozoje kaip ir anksčiau. Charonas žvilgtelėjo į kitą pusę, vaikinukas irgi buvo savo vietoje.
- Ačiū, Charonai, - lėtai ištarė vaikinukas, - mes gavom mums reikiamą informaciją. Tu gausi savo laisvę. Šiuo metu į tavo kūną transportuojamas nanobotų štamas, kuris pakeis ne tik tavo fiziologinę sandarą, bet ir visų simbiontų, gyvenančių gyvenvietėje. Tau tiesiog reikės su jais susitikti, viskas vyks automatiškai.
Charonas atsisėdo. Kvėpuoti darėsi vis lengviau. Atsiduso ir atsakė:
- Gerai, daugiau manęs nebetyrinėsit? Nepasakyčiau, kad labai malonu visa tai prisiminti…beje, kas ten buvo?
Naikintojai nieko neatsakė. Charonas pakartojo savo klausimą. Velniai rautų, jis jautėsi turintis teisę žinoti, kur jo protėviai tūkstantį metų vedė keliautojus.
- Tikrai nori žinoti? – perklausė vaikinukas, - tau iš to jokios naudos nebus
- Noriu, velniai rautų. Pavadinkime tai tiesiog nesveiku smalsumu, - suniurzgė Charonas.
- Gerai. Vizualinė informacija tik dalis viso kodo, kurį pavyko atkurti tavo atsiminimų pagalba. Žinom, kur iškeliaudavo nuskaityta informacija ir tai savaime be galo keista. Buvo manoma, kad Ergo Sum projektas sustabdytas dvidešimt pirmojo amžiaus viduryje, kai žlugo bandymai sukurti adekvačias laikmenas nuskenuotų asmenybių informacijos laikymui. Tiesa, kai kurie šaltiniai teigė, kad projektas žlugo ne dėl laikmenų, o dėl to, kad personalas prarado projekto kontrolę ir buvo priverstas sunaikinti laboratoriją. Panašu, kad nesunaikino, nors kontrolė buvo prarasta. Tačiau kas vyko kitus du tūkstančius metų Ergo Sum projekto laboratorijoje, savaime aišku, informacijos nėra. Tikrai netikėta, kad šitas slėnis buvo sukurtas būtent tam, kad perkelti žmones tenai. Visiškai neaišku, kaip tai galėjo būti padaryta iš uždarų virtualių tinklų. Nebent kažkas ištrūko į laisvę karo metu prieš tūkstantį aštuonis šimtus metų. Ar atsakiau į tavo klausimą?
- Iš dalies, - patvirtino Charonas, - o kaip tie žmonės, kurie žūdavo? Kas nutiko su jais?
- Jie tiesiog žūdavo. Manom, kad galim du variantai. Arba sistemos klaida, arba tiesiog būdas nepalikti pėdsakų.
- Nepalikti pėdsakų? – negalėjo patikėti Charonas
- Tai įmanomas variantas.
- Po velniais, kaip jums viskas paprasta…Ką darysit toliau?
- Sunaikinsim slėnio įranga, kaip ir sakėm, - atsakė mergina.
- Taip, taip, pamenu. O su tuo Ergo Sum projektu, kas bus? – neatlyžo Charonas
- Nieko.
- Nieko?
- Žmonių naikinimo sistema bus sugriauta, o kištis į planetos paviršiaus gyventojų tarpusavio santykius mes nenorim, nebent grėstų kurios nors rūšies išnykimas. Šiuo atveju rūšies naikinimas sustabdytas, mes toliau nieko daryti neketinam.
Charonas atsistojo. Užteks jam šitų istorijų. Staiga pajuto, kad nori namo. Nori tiesiog ramiai gyventi ir žiūrėti, kaip auga Charonas jaunesnysis. Pajuto maudžiantį ilgesį.
- Ar mes atsiskaitę? – paklausė dvynių
- Taip, Charonai, mes atsiskaitę, - patvirtino mergina.
- Tuomet aš einu namo, - atsake Charonas ir nusisukęs nuėjo. Dvyniai nepalinkėjo gero kelio, jis jiems irgi nejautė turintis ko nors palinkėti. Juk jis jiems nerūpi, jeigu negresia jo išnykimas, ar ne? Beje, kam jis priklauso, kokiai rūšiai? Nusprendė nesukti sau dėl to galvos. Ateitis parodys.

Pusantros dienos nesustodamas ėjo slėnio labirintu atgalios. Net slėnyje jautė, kad ateina pavasaris. Gyvenvietėje po trijų dienų gegužinė, norėjo spėti laiku. Už antrosios atmetimo zonos trumpam stabtelėjo pailsėti. Atsisėdo prie elektroninio laužo krūvos ir susimąstė. Ne taip viskas ir paprasta. Spėjo, kad nišoje sukrauto lobio kartu su dvynių padovanotu katalizatorium užteks pakankamai, kad gyvenvietė pratemptų bent keletą metų. O kas po to? Keliautojai į slėnį nebeis, jiems čia nebėra ko keliauti. Nejaugi teks apleisti vietą, kurioje gyveno jo protėviai? Pabandė tai įsivaizduoti, bet nepajėgė. Namo. Greičiau namo, sukosi vienintelė mintis galvoje. Pašoko ant kojų ir išgirdo ploną zvimbimą. Garsas palaipsniui stiprėjo kažkur iš šiaurės. Charonas sunerimęs klausėsi iki šiol negirdėto garso, ir kai visai žemai iš už uolų išniro keistas disko formos aparatas, o po to dar keli, nejučiom susigūžė ir kažkodėl nėrė į nišą. Skubėdamas įsirausė į elektroninio laužo krūvą ir iškišęs galvą stebėjo. Jautė, kad nieko gero šie aparatai virš slėnio nereiškia. Trys diskai palengva plaukė kokių penkiasdešimties metrų atstumu nuo žemės. Akivaizdu, kad Naikintojai pasidarbavo ir slėnis nebeteko apsaugos iš oro. Vienas diskas sustingo virš antrosios atmetimo zonos. Iš jo centro tvykstelėjo pluoštas žalsvų spindulių ir plačia vėduokle pradėjo slinkti uolų ir žemės paviršiumi. Kai spinduliai pasiekė nišą, Charonas sulaikė kvapą, bet jie tik čiūžtelėjo išorine nišos dalimi, lengvai sukibirkščiavo keletas iškritusių laukan prietaisų. Spindulys akimirksniu sustojo, grįžo atgal ir kelias sekundes klaidžiojo ties niša. Po to nuplaukė toliau. Dar po kelių minučių tyliai zvimbdami diskai nusklendė šalin.

Charonas išdrįso palikti savo priedangą tik gerokai vėliau. Genamas blogos nuojautos atstumą iki pirmosios atmetimo zonos įveikė per rekordiškai trumpas tris valandas. Uždusęs įbėgo į kanjoną ir tik pamatęs jo žiotyse taikiai stovintį namelį, apsuptą žalios vejos, sulėtino žingsnį ir atsikvėpė. Viskas atrodė taip pat, kaip ir paliko. Bent jau iš tolo. Atsargiai prisiartino žvalgydamasis aplinkui, bet nieko įtartino nepastebėjo. Namie buvo tylu. Kambariai neseniai išvalyti, galėjo pasakyti iš pakalnučių kvapo, kuris likdavo po to, kai Lina darydavo generalinį namų valymą. Apėjo visus namus, bet nerado nė gyvos dvasios. Stingdančio nerimo genamas buvo bebėgantis į gyvenvietę, ir tada, atsitiktinai žvilgtelėjęs ant terasos sienos, pamatė šešėlį. Baltos sienos fone buvo aiškiai matyti siluetas, iškėlęs ranką, lyg nuo ko nors gintųsi. Trumpi ragučiai virš galvos, plona plevesuojančios uodegos juostelė su kutu. Virš gyvenvietės nuaidėjo Charono riksmas.
---------------------------------------------------

Džo grįžo kitos dienos vakare. Jį pasitiko tamsūs gyvenvietės langai ir gūdi tyla. Stebėdamasis apvažiavo visą gyvenvietę ir nerado nė gyvos dvasios. Nusikeikė, sumurmėjo, kad negalėjo juk visi imti ir išsidanginti lyg niekur nieko. Jau buvo besukąs link savo namo, kai išgirdo smuklėje kažkokį triukšmą. Išjungė variklį ir lėtai įėjo į vidų. Šalia baro tysojo Charonas, aplink voliojosi tuzinas viskio butelių iš neliečiamų Džeiderio atsargų. Džo nustebęs sustojo tarpdury.
- Charonai, drauguži, kas čia nutiko?
Charonas sunkiai pakėlė galvą. Pamatęs Džo išsižiojo, veide šmėkštelėjo girta nuostaba, suvebleno:
-Džo? Čia tu, tas pats Džo?
- Ne, po velniais, kitas Džo. Gerai prisisiurbei, Charonai. Kokia proga? Lina iš namų išvarė? – subambėjo Džo ir priėjo prie Charono, - o kiti kur?
Charonas mostelėjo ranka, kviesdamas jį arčiau. Džo pritūpė ir suraukė nosį:
- Seniai laki…
- Nesvarbu, Džo… - žagtelėjo Charonas, - Naikintojai visus juos…
- Kokie naikintojai? Tu, Charonai, kvanktelėjai nuo to slėnio galutinai, - susiraukė Džo.
- Užsčipk, p‘velniais, - riktelėjo Charonas, - a..., - numojo ranka ir susmuko. Džo atsistojo, išėjo į smuklės tarpdurį ir apsidairė. Velniškai tylu. Uždarė duris ir atsisėdo ant suolo laukti, kol išsiblaivys jo draugas ir galės papasakoti, kas čia galų gale įvyko.

Po dviejų dienų Charonas su Džo sėdėjo visureigyje ir lėtai stūmėsi siauru labirinto taku link antrosios zonos. Charonas niūrus stebėjo kelią ir ženklais rodė, kur sukti.
- Ar tu tikras, kad mums reikia pradėti nuo miesto? – paklausė Džo, - juk žmonės nieko nežinos apie tą kvailą projektą. Mums reikia į šiaurę, ten, kur gyvena Simbiotai.
- Užsičiaupk ir vairuok, - niūriai atsakė Charonas, - mieste mes parduosim visą šitą elektroninį šlamštą ir bent ką nors sužinosim apie šitą sumautą pasaulį. Tada ir nuspręsim, kur toliau traukti.
2008-03-18 20:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-04-04 20:13
Žalioji Žaloji
fantastika.... visomis prasmėmis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-31 23:11
zirzule
ZB.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-23 14:50
Vilktakis
Liūdna pradžios pabaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-20 09:19
Flax
Lef eye, čia nedidelė įvadinė dalis. Tam, kad būtų galima apžvelgti dekoracijas scenoje. Pačioje pradžioje rašiau, kad sumanytas istorijų ciklas. Dvi istorijos yra - "Slėnis" ir "Ergo Sum".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-20 08:34
Left Eye
Na, Flax, tu tikras šaunuolis. Perskaičiau vienu prisėdimu, tik va pabaiga šiek tiek suglumino.
Kalis' svolačiau, pabaiga čia ar ne? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-19 20:14
Vaikštantis Pilnaty
oooo, pasirodė, skaitom
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą