Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







- Nusiimk šliapą, idiote, - sušvokščia brolis ir mano kepurė nulekia prie pat karsto. Kažkas suprunkščia. Sumišus čiumpu kepurę, pabučiuoju žandan vėlionį ir maunu iš salės. Prieš užverdama duris dar išgirstu brolio kostelėjimą:
- Looser! E-ehm…

*

Lauke šalta. Gal ir gerai. Praeiviai susimąstę ir ta jų rimtis, atrodo, - gyvybiškai svarbi, maišosi su deguonimi ir plūsta man plaučiuosna. Taip. Gerai.
Pirštai įraudę. Nesirausiu kišenėse ieškodama pirštinių – sėdžiu ir spoksau į stingstančias rankas.
Svajojau turėti tokį senelį, koks prižiūrėjo anūkus kažkokiam keistam filme. Mano senelis turėjo būti panašus į “Diedą Marozą”. Nebūtinai storas ir barzdotas, bet privalėjo turėti amžinai nuo nosies slystančius akinius ir lazdą, be kurios negalima niekur eiti. Į lazdas parduotuvėse spoksodavau taip pat, kaip kiti vaikai žvelgdavo į tikrus tikrų policininkų ginklus, įsivaizduodami jų svorį ir metalo vėsą.
Mano senelis neutrėjo lazdos, tad kai kartą rašiau laišką Laplandijon, paprašiau Kalėdų Senio “ilgo pagalio pasiremti, kai sunku eiti”. Tos Kalėdos buvo pačios nelaimingiausios mano gyvenime.
Dieduška neturėjo barzdos, jo akiniai baisiais rėmeliais visada tvirtai laikydavosi ant nosies. Jam nereikėjo LAZDOS. Vaikystėj tai mane labai erzino. Tomo senelis vaikščiojo pasiramščiuodamas LAZDA, Eglės senelis turėjo net kelias LAZDAS, o manajam LAZDOS taip ir neprireikė – “Jei kas nutiks, pasiremsiu į skėtį”, - atsakė, kai paklausiau, ar jam tikrai tikrai nereikia LAZDOS.
- Verki? - prisėdęs šalia klausia kažkoks tolimas giminaitis. Jam ant žando – šlykšti karpa. Pasakau, kad neverkiu.
- Neverki? - nustemba. Pažiūrėčiau jam į akis ir pakartočiau savo atsakymą, bet ta karpa… Tiesiog papurtau galvą ir pajuntu kelis trinktelėjimus per nugarą.
- Tai šaunu.
Karpuotasis dingsta tarp mašinų.
Mano draugas turėjo daug karpų. Visa ranka buvo jomis nusėta. Jos nekėlė TOKIO šleikštulio – net atrodė gražiai – simpatiški rožiniai taškeliai ant gelstelėjusios odos. Norėjau turėti karpų ir mano džiaugsmui nebuvo ribų, kai nuostabų vasaros rytą ant delno vieną aptikau. Ji greit nusibodo ir buvo nukrapštyta. Mano karpa buvo pilkšva.
- Kaip tu?
- Gerai, - atsakau mamai.
- Tuoj važiuosim į kapines.
Linkteliu, mama perbraukia ranka man per plaukus ir lėtai nueina. Iš troleibuso išlipęs “alkašas” suklinka:
- Ей, катафалк, возьми и меня покататься!
Trūksta tik klouno su balionais ir cukraus vata. Gyvenimas šaiposi iš šitų laidotuvių.
- Ką sakei?
- Nieko aš nesakiau, - pasipiktinus atšaunu.
- Sakei. Girdėjau, nū.
- Tai ką aš sakiau?
- Kažką apie gyvenimą. Visai „pačiuožei“ po to, kai gavai galvon.
„Pasiunčiu“ brolį ir toliau spoksau į savo plaštakas, kurios jau pradėjo mėlynuoti.

*

- Man bloga, - garsiai pasakau.
- Man irgi ne gera. Galėčiau dabar miegot, bet ne, kur tau, - „nepagaunu“ brolio intonacijos.
Kepure užsidengiu akis ir bandau įsivaizduoti sniegą. Juo kvepėdavo drabužiai, parnešti iš balkono. Aišku, taip būdavo tada, kai žiemą snigdavo ir reikėdavo kumštinių pirštinių ir ilgo, storo vilnonio šaliko.
Pasiilgau sniego. Keista prieš Kalėdas neštis namo eglutę ir trypti žolę, purvą – bet ką, tik ne sniegą. Pasiilgau pavasariškos pliurės, kuri jaukiai žliugsėdavo po kojom. Noriu pamatyti didelį varveklį, kažkur senamiesty lekiantį nuo stogo arba nusilaužti mažą varvekliuką ir laikyti rankoj kol ištirps.
Kumštelėjimas pašonėn. Kepurė nubloškiama šalin.
- Kvaile, atvažiavom jau. Kepešdinkis lauk.
Myliu brolį. Šiandien – ypač. Ir, ak, argi tai ne miela?, jaučiu didelę jo meilę man. Pasiunčiu broliukui oro bučkį ir sugaunu piktus tėvų žvilgsnius. „“Take a deep breath“, - sakė juodaodis gydytojas, prieš suvarydamas storiausią adatą pacientui į šoną. So I take a deep breath, įsikimbu broliui į parankę ir mes pažliugusiu nuo lietaus takeliu einam vartų link. Brolio ranka pulsuoja begalinė meilė man.

*

Kunigas niekaip nebaigia kalbos. Karpuotasis snūduriuoja, kažkokia bobelė jau baigia sueikvoti antrą pakelį popierinių nosinaičių. Negi visose laidotuvėse žmonės taip kankinasi?
Timpteliu brolio striukės rankovę:
- Laidotuvių kalbos visada tokios ilgos?
Brolis gūžteli. Nudelbiu akis į žemę. Stoviu baloj.
Dažnai sėdėdavau seneliui ant kelių. Pamenu, praėjusią vasarą per Jonines taip įsitaisiau ir mudu ilgai mąstėm, kaip Santa Clouse‘ui pavyko priversti elnius skristi. Aš sakiau, kad ant elnių kanopų yra daug mažyčių motoriukų (kaip pas Karlsoną), kurie įsijungia Santa‘i surikus „hoho“. Senelis paneigė šitą hipotezę sakydamas, kad „hoho“ – Clous‘o mėgstamiausias priežodis. Todėl jei jis dažnai kartoja „hoho“, vargšeliai elniai net paėst kaip reikalas nespėja.
- Iš tiesų tie elniai – kaip paukščiai. Jų kaulai tuščiaviduriai. Visai kaip mano, - suvapėjo senelis ir sugipsuota ranka pamojo tėčiui, iš verandos atnešusiam obuolių sulčių.

*

- Laidojimo namai „Šviesios sielos“ – nuomojant dvi šarvojimo sales, trečia – nemokamai, - tarsteli brolis ir aš pastebiu kitą laidotuvininkų grupę. Ant ką tik atvykusiųjų katafalko ta pati emblema, kaip ant to, kuris vežė senelį. Tik iš vėliau atvykusio ištraukė mažytį karstelį. Taip, bagažinėj vežti vaiką – nekas.

*

Išsmukau iš svetainės, kur valgo/rauda/kalbasi/gieda svečiai. Pro nedidelį langelį duryse matau plikas medžių šakas. Jos tokios pat negyvos, kaip ir visa ši diena, tokios pat sustingusios, kaip senelio lūžęs pirštas, taip ir nespėjęs sugyti. Ir viskas aplinkui yra šlykščiai negyva. Gal net ir aš.
- Einam parūkyt?
- Ne. Metu.
- Juokauji.
- Juokauju, bet tikrai neisiu.
- Neik iš proto čia tupėdama. Pala... Ką, šitas kniaukimas jau geriau nei „The killers“? Rimtai, šitos bobos juos pranoksta?
- Nieks nieko nepranoksta. Nenoriu – neklausau – negirdžiu.
Brolis garsiai nusižvengia. Bobučių choras už sienos nutyla.
- Pusproti tu prakeiktas! - sušvokščiu ir sprunku lauk.
- Tai rūkysi ar ne?
- Ne, - čiumpu cigaretę ir maunu ežero link, - tupėk čia, bukaproti.
Cigaretės dūmai, kuriuos išpučiu, sklaidosi ore. Mano senelis kažkada sugalvojo užkurti laužą prie ežero. Buvo vakaras, uodai zyzdami skraidė aplink ir sujudėjus lėkė šalin, sklaidėsi visai kaip mano cigaretės dūmai. Mes valgėm lašinius su duona ir agurkais ir skaičiavom plentu pravažiuojančias mašinas. Kai pravažiavo šimtoji, buvo jau visiškai sutemę, kaimynai miegojo. Senelio laikrodis sustojo pravažiavus aštuoniasdešimt trečiai mašinai. Valandinė rodyklė nebepajudėjo nuo skaičiaus 12.
Niekada nepamiršiu, kaip kankinausi kitą dieną – negalėjau nustoti kasytis. Popiet buvau visa žaizdota.

*

Džiauguosi, kad gedulingi pietūs – senelio sodyboj. Nebereikės čia grįžti, kad atsisveikinčiau su prisiminimais. Su ta manimi, kuri užsikonservavo ant laiptelių į palėpę. Pro cigaretės dūmus matau ją su lėle vienoj ir kankorėžiu kitoj rankoj. Nuo kelių ji ima geltoną siūlą ir vynioja aplink kankorėžį. Tada buvau sugalvojus padaryt seneliui kalėdinių papuošimų rinkinį ir apsalusia nuo pasitenkinimo savo puikia idėja širdim eikvojau patį gražiausią kokį radau – geltoną – siūlą. Įsivaizdavau, kaip senelis mano kankorėžį kabina ant eglės. Pačiam viršuje – kad visi pamatytų. Gaila, kad mano kantrybės užteko tik vienam.

*

Labiausiai mėgstu sėdėti ant suoliuko po sena liepa. Kažkada čia buvo mano sūpynės.
- Sūpynės, - ištarė senelis ir padavė lentutę, - čia – kad virvė užpakalio nepjautų.
- Kam man jos? - buvau kiek susierzinus. Senelis gūžtelėjo ir nuėjo kapoti malkų.
Tada man buvo keturiolika. Skaičiau meilės romanus ir svajojau apie gražuolį, kiekvieną vidurnaktį mėtantį mažyčius akmenukus į mano kambario langą, kad pažadintų mane ir pasiūlytų eiti prie ežero stebėti mėnesienos. Kartais naktį atsibusdavau ir laukdavau stuktelėjimo į stiklą. Belaukdama užmigdavau. Ryte atsikeldavau pikta ir nusivylus gyvenimu.
- Labryt, zuiki, - sakydavo senelis.
- Senmergėms joks rytas ne labas, - atšaudavau aš.

*

- Vat tu man dabar pasakyk: kam tie žmonės ten dainuoja?
- Tokia tradicija, žioply, - jei nežinočiau, nepatikėčiau, kad vyresnis brolis gali būti toks kvailas.
- Ne, KAM? Seneliui? Kur jis?
- Nežinau. Močiutė sakė, kad danguj. Bet aš nežinau.
- Taigi, - tarsteli brolis.
Jei senelio nėra gyvo, jo nėra niekur. Dingo, išgaravo. Mes palaidojom kaulų maišą. Tą maišą dabar ir aprauda davatkos. Ir jų raudų klauso žemė, kurion užkasė karstą. Ir jų balsai lekia ne dangun – ten niekam jų nereikia. Raudos leikia į žemę.
2008-03-18 09:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-21 12:33
Si bilė Sibire
*jaučia
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-03-21 12:31
Si bilė Sibire
geras tekstas.
gerai, įtikinamai vaizduojami sesers ir brolio santykiai, tam tikri paaugliški marazmai, bet jie labai žavūs.
kai kurie sakiniai ypač patiko, pvz: "Į lazdas parduotuvėse spoksodavau taip pat, kaip kiti vaikai žvelgdavo į tikrus tikrų policininkų ginklus, įsivaizduodami jų svorį ir metalo vėsą."

bet čia: "Praeiviai susimąstę ir ta jų rimtis, atrodo, - gyvybiškai svarbi, maišosi su deguonimi ir plūsta man plaučiuosna." , - sakinys nenatūralus, ne todėl, kad blogas, o todėl, kad jaučiasi autoriaus (-ės) pastangos "pasakyti vaizdingai". skaitytojas labai jautrus, jis jaučiasi, kur autorius tarytum stengiasi, o kur kalba plaukia natūraliai.

dar noriu paminėti, kad vietomis per daug detalizuojama.

ir dar. nežinau, kaip čia geriau pasakius... na, laidotuvės - taip - gieda - rauda - kur dingo senelis - atsisveikinimas - atsiminimai - lazda, - bet už viso to turi būti kažkas giliau, tarytum kita dirva po tekstu, už teksto, giluminis klodas, tekste jis silpnas.
parašyta pakankamai neblogai, todėl norėčiau, kad autorė imtų galvoti apie tai, kas yra po tekstu, už teksto, o ne vien tik apie dokumentiškai, vaizdingai tikslių vaizdavimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą