[...]

mano ritualai seni lyg laikas kalendoriuje,
užsimirštu perversti puslapius kai nesiseka
prekyba mintimis ar rašmenimis,
tuomet skolinuosi įvaizdžius apie žuvį,
tyliai, paslapčia, kad niekas nesuvoktų,
jog visa tai kitų sugalvota,
tyčia išskiemenuoju netaisyklingais kirčiais.

tokios paprastos rodosi septynios dienos:
Ryte- kava, per pietus- darbas, vakare- miegas,
kartais paskęstu avies vilnos pagalvėje,
visiškai neatmindamas skaudžiai kentėjęs,
nemylimas dėl keisto kūno kvapo,
liekančio net švariai nusiprausus.

ir kam  visa tai pasakoju, juk jums
neįdomios nei šitos istorijos, nei tai
kaip aš mirsiu, pasidėjęs galvą ant
nutirpusios rankos, o po mirties
iš manęs seilėmis ištekės ramybė.