Mūsų meilė pagrįsta giliom mintim,
Mūsų naktys čia nebylios ir mįslingos.
Dienomis lakstysim pievomis basi
Ir išties būsim žmonės nemirtingi.
Mes neturim dušo – tam yra rasa.
Ir žibintu nėra – kam? juk saulę turim.
Už dienų jau greitai vasara karšta,
Mes jos laukiam nors ir vargas bus didžiulis.
O vėliau užgrius žiema šalta,
Ims spindėti nebe saulė, o mėnulis.
Sniego pusnyse pažaisime vaikus,
Jugi taip dar neseniai su sniegu žaidėm.
Prisiminsim vėl senus gerus laikus,
Kaip kadaise susitikdavom palėpėj.
Vieną dieną nužingsniuosim į svečius.
Pas žiogus, kiškius, žirafas mes nueisim.
Ten su jais arbatą gersim – gera bus,
Naktį žaisime po lovomis slėpynių.
Kitą dieną bėgsim tiesiai į laukus,
Nusiprausim ryto rasoje kaip visad,
O kaip snigs neišsigąsim sniego, juk.
Negi tai ką aš sakau – tik pramanystės?
Tarsi rojaus vaisiai, mes – kaip apelsinai,
Sunokinti savo Motinos ir Saulės.
Mums gyvenimas kaip nuostabi vaikystė,
Kaip aušra arba rasos lašelis.
Kažkodėl aš iki šiolei dar svajoju,
Kaip mes tapsim rojaus apelsinais.