Esme ne ten kur jos ieskai, o ten kur ji yra

I VEIKSMAS

Vokietijos ligoninė. Reanimacijos dvivietė palata. Lovose guli jaunas žmogus ir mergina.
ŽMOGUS. Sustok akimirka!.. Sustok ir niekad nesibaik.. Tu dabar esi tokia brangi man ir reikalinga. Nors ir žinau, kad vėliau aš to labai gailėsiuos, bet ne man viso to atsisakyti!.. Tai ne mano jėgoms ir ne mano valiai.
ZIGMA SIURBĖLAITĖ. (vos palenkusi galvą) . Tu nusidėjeli, tu pats įklimpai į tą liūną, tu pats to norėjai ir pats esi dėl visko kaltas.
ŽMOGUS. Ne! .. Nesutinku aš su tavim ... Gal (sukandęs dantis) Gal šiek tiek (praranda sąmonę)
ZIGMA SIURBĖLAITĖ. (susijaudinusi). Jaučiu jau, abu mirsime: ir mane, ir tave pasiims Dievas į savo karalystę ir nusiųs kur kam vieta. Bet kur tiesa, kur ji pasidėjusi šiame pasauly? Kodėl turi žūti nekalti žmonės, kaip aš? Kodėl Visagalis nepasigaili nuskriaustų sielų ir nedovanoja joms gyvenimo? Kas žaloja savo kūną ir žlugdo gyvenimą, tuos galėtų Dievas smerkti, bet ne nekaltus ir bejėgius žmones!.. Kur tiesa šiame pasaulyje? Kur ji? (garsiai suklinka. Į palatą įbėga Onutis)
ONUTIS. Brangioji mano, kas tau?.. Laikykis!.. Tu negali manęs dabar palikti! Palikti vienio ir apleisti. Seselę! Seselę! Greičiau neškit raminamųjų! Paskubėkit. (seselė suleidžia vaistus)
ZIGMA SIURBĖLAITĖ. (nusiraminusi). Brangusis Onuti... Turte mano ... Tu vienintelis likai man ... Tu vienintelis esi mano paguoda ir stiprybė tam žiauriame gyvenime. Tačiau jaučiu, išseks tuoj paskutinės mano jėgos ir išdžius kraujas gyslose. Jau regiu Dievo pasiuntinius, laukiančius manęs prie rojaus vartų. O Dieve! Ten ne rojaus vartai! Ten gi pragaras!.. Nenoriu mirti! Už ką mane tenai?! Už ką gi, pasakyk!
ONUTIS. (ryžtingai). Nesijaudink brangioji Siurbėlaite! Nesijaudink tu, nes nebūsiu aš vyras, o gal ir nesu, jei tau aš leisiu mirt. Tegul manęs negerbia niekas, jei aš leisiu tau numirt. Tegul pragaro liepsnų liežuviai laižys mano subinę, per amžių amžius  Jei aš nesurasiu sprendimo palankaus! Tegul, kentėsiu skaudžiai ir tas skausmas varstys mano kūną, plėšys iš vidaus, jei aš leisiu tau numirt!..
ZIGMA SIURBĖLAITĖ. Nekvailiok, Onuti mano! Tu man niekuo gi jau nebepadėsi! Geriau neprisidaryk bėdos tu dėl manęs ir ramiai gyvenk, vis tiek mirsiu… tu dar jaunas, o pasaulis plačiai atsivėręs į tave rodo, kas dar nematyta, nepatirta, nepajausta. Man nereikia prisiekimų, kad tu būsi ištikimas visą laiką! Aš pažįstu tave ir nenoriu varžyt tavo jau ir taip sunkaus gyvenimo…
ONUTIS. Tylėk lerva! (sumišęs) Oi, atleisk, netyčiom man išsprūdo. Pataupyk geriau brangioji mano, pataupyk jėgas, ir tik šiukštu nemirk, kol aš negrįšiu!
ZIGMA SIURBĖLAITĖ. (net bando atsikelti). Nedaryk klaidos. Nežaisk su likimu, ir nepykdyk dvasių savo pramanytais žiauriais veiksmais.
ONUTIS. (išeina iš palatos). Kaip pagelbėti man jai? Kaip ištraukti man ją iš mirties gniaužtų? (ilgai galvoja) O kam man viso to gi reikia? Galėčiau mesti ją ir palikti likimo valiai. Juk ji net ne gražuolė. Ir tos protezuotos kojos grožio jai neprideda. Ak, tiesa, juk ir aš ne princas… O gaila! Bet juk niekam nemaišo ta trečia ranka, išaugusi man vietoj dešinės akies, ir tas plaukuotas apgamas, išsidriekęs po visą nugarą. Turbūt tie nežymūs išsigiminai atsirado todėl, kad jau ir tėvas akies vietoje turėjo trečią mažą ranką, o motina nuolat gėre, rūkė, vartojo narkotikus ir ištvirkavo su visais. Su vyrais ir moterimis. Ak, dar kiek pamenu iš tėvo pasakojimų, kad aš buvau pradėtas tada, kai jie laimėjo kažkokiame žaidime kelionę į Černobilį. Nepraėjus nei dviem savaitėms po avarijos… Oi, kur nukrypo mano mintys!? Kaip padėti man savo brangiajai Zigmai? Juk vis skylė! (beeidamas pamato neonacių barą) Tiesa, aš galiu pagalbos paprašyti kitų jėgų, Adolfas yra būtent viena galingiausių jėgų, gyvenusių kada nors žemėje! Atkasiu jį iš kapo ankšto ir paprašysiu jo pagalbos! (Onutis grįžta namo ir įdėmiai naršo po sandėliuką.)
ONUTIS. O kiek turto guli šitam sandėlyje. Kažkada tie daiktai buvo prasmingi, reikalingi ir visų vertinami. Bet tik kadaise – dabar jie yra paprasčiausias bevertis šlamštas. Kaip ir mano senelis su savo boba. Kol davė pinigų, tol ir gyveno pas mus ir buvo vertinami, bet sumanė pasilikti viską sau ir išleisti savo reikmėms, tuoj sukišo juos tėvai į senukų prieglaudą. Gal ir geriau taip. Nuo to laiko nebesmirdi namai senelio šūdais ir alkoholiu. Kur tas kastuvas prakeiktas! Gal kirtiklį pasiimti, vis nauda bus, kapot galėsiu. O! Štai ir kastuvėlis, nelabai geras, bet tiks. Pasiskubint reikia, nes sutems tuojau. (išeina į kapines, susiranda Adolfo kapą ir pradeda kasti). Ak koks didingas tu anksčiau buvai! Tavo šlovės dar ir dabar niekas neužmiršta, tačiau ne iš gerosios pusės mini tave vardu. Kad tu žinotum ko prikūrusi apie tave spauda, kad tu žinotum, kaip mane patruliai mušė. Kai per tavo gimtadieni iškėliau vėliavą… O kaip spardė galvą, pamenu lyg tai būtų buvę vakar… Oi, tiksliai, tai ir buvo vakar. Na bet nesvarbu, kasiu aš toliau. (staiga visą šį veiksmą pamato kapų sargas Šūminas)
ŠŪMINAS. Saugau kapines ilgai, gal jau 60 metų, bet tokio įžūlumo dar regėt neteko. Ką darai, nelaimėli prakeiktas?! Kam niokoji vado kapą! Užsitrauksi Adolfo rūstybe, kada to mažiausiai  to tikėsies! Bėk šalin, arba būsi perduotas teisingumui!
ONUTIS. (užsimojęs kastuvu) Nesikišk, seni. Nes kastuvas visada pasiruošęs perskelti tavo galvą pusiau ir ištaškyti tavo smegenis be vingių po visą svietą! Dink greičiau ir nugyvensi savo likusias dienas gražiai ir laimingai!
ŠŪMINAS. (išsitraukė mobilųjį telefoną) Mano Nokia 3310 pagelbės visada ir bet kokioj bėdoj! Ką daryt gi man? Siųst žinutę SMS ar paskambint – iškilo dilema sunki!
ONUTIS. (šmaikštauja). Gali dar rinktis pirmą raidę arba rinktis vieną iš dviejų.
ŠŪMINAS. Ka daryti gi man? Ak, dar tik pusę aštuonių ir nakties planas dar neįsigaliojęs. Gal siųsiu aš žinutę ilgai nedvejojęs! Sutaupysiu pinigų, liks šiektiek dar cigaretėms ir pakeliui arbatos, kad galėčiau pasidaryti čefyro.
ONUTIS. Na ir užknisai mane tu, seni nedadarytas! (kerta Šūminui per galvą). Keliauk tu į dausas, tave aš gi perspėjau! (Šūminas krenta negyvas. Jo smegenys išsitaško ant Adolfo paminklo). Kasiu aš toliau, ir man niekas nebesutrukdys! Gal galėjau senio nežudyt? Būčiau geriau suspardęs prie paminklo. Ai, bet kas padaryta, tas padaryta ir nieko jau nebepakeisi. Nekvaršinsiu sau galvos dėl tokių niekų. O kaip nuostabu. Kastuvas palietė kažką! (dar pakapsto). Taip, tai karstas! Gražus karstas, galėsiu jį padovanoti babai gimimo dienos proga. Oi apsidžiaugs, gavusi tokią nuostabią ir vertingą dovaną nuo mylimo vaikaičio Onučiuko. Tai būtų pirmoji dovana gyvenime, kurią padovanočiau aš. Tuoj atversiu karstą, nekantrauju aš labai. (pakelia karsto viršutinę dalį). Nuostabiai išsilaikę ir skylė kaktoje ne tokia susenusi atrodo, lyg tu būtum žuvęs vakar. (staiga Adolfas pakelia galvą ir griebia už Onučio 3 rankos, kuri buvo akyje). Ai, koks siaubingas skausmas! Kas per siaubas! Negi tu gyvas! Gelbėkit, padėkit! (Onutis iššoka iš duobės) Įmesiu Šūminą aš tau, tu valgyk jį o ne mane! (klykdamas nubėga į miestą) Pareigūne, gerbiamasai. Gelbėkite mane ir kvieskite pastiprinimą tučtuojau! Adolfas nelauktai prisikėlė ir ivykdė žmogžudystę… (po paros Onutis atsibunda beprotnamyje). O viešpatie, kokį aš košmarą sapnavau ir kokias baisybes aš regėjau. O kurgi po velnių dabar esu aš? Kas man atsakys ir nuramins tą širdį plazdūnę. (į palatą įeina du žmonės) Kaip gerai kad jūs užėjot gerbiamieji, gal galit pasakyt, kur aš randuos. Jūs nuramintumėt mano sielą ir būčiau aš dėkingas visados!
BITĖ. Aš - Bitė o jis - Tranas ir mes gyvename šiame didžiuliame avilyje, čia daug kitų bitučių ir tranų. Jie skrajoja čia laisvi. Kadaise tavo koryje gyveno Bitė motinėlė, kuri duodavo…
ONUTIS. Debilai jūs, o ne bitės! O aš nenoriu būt pamišėliu dar vienu… Šiame pasaulyje jų taip daug esama, kad dėl savęs jau neramu. Spruksiu iš čia kuo greičiau ir neatsigręždamas, kol pats tranu nepavirtau.
BITĖ. Iš avilio išskristi mes tau neleisim! Užkirsim kelią tavo kėslams nedoriems. Čia tik vienas tranas bandė kažkada kitur išskrist ir mes visi jį gėlėm, kol jis neatlaikė ir išsipūtęs sprogo.
ONUTIS. Nebijau aš jūsų! Ne tokie mane baugino ir nepešę nieko iš mano gyvenimo dingo. (atsargiai paėmė šaukštą ir puola Bitę su Tranu). Išlupsiu jums akis ir negalėsit nieko jūs matyt. Nutrauksiu jums rankas ir negalėsit jūs skraidyt (tai sakydamas nulaužo jų rankas ir sumeta į unitazą). Štai sparnai brangiausieji jūsų, tegul būna kur jiems vieta! Nesulaikys manęs nei šimtas tokių bičių, tranų ir aš spruksiu lauk negrįžtamai! (belipantį per beprotnamio tvorą Onutį pamato Išminčius.)
IŠMINČIUS. Kodėl tu bėgi iš čia? Nesuprantu tavęs visai. Kad tu žinotum, jog tie namai galėjo tau išgelbėti gyvybę.

II VEIKSMAS

ADOLFAS. Nieko nebesuprantu, kas čia dedasi? Nejaugi aš prisikėliau iš numirusiųjų? Kas čia per dievų pokštai! Reikia atkasti keletą kareivių. Gal jie man pasakys, kur aš ir kas čia vyksta. O! Štai „Nežinomo  kareivio kapas“. Įdomu, nuo ko jis mirė? „ Palaidotas 1943 m. “ Kaip dabar atsimenu tuos metus. Būriai žygiuodavo grakščiai, bėgdavo visi kaip pasiutę į mūšį. Ko gero šis kareivis mirė nuo priešo rankos. Garbingas kovotojas man visuomet pravers. Reikia jį atkasti (pradeda kasti). Čia kastuvas ar nosinė?! Snargliui šluostyti skirtas daiktas! Kaip dabar aš su juo atkasiu nabašniką? Kad jį kur Josefas griebtų. Atleisk, kareivėli, bet tavęs nekasiu. Per daug jau giliai įsitaisei. (Adolfas atsisėda ir susimąsto). Kaip tai šaltoka darosi. Vėjelis džiaugsmo nekelia. O dar ta skylė galvoje! Meningitą dar pasigausiu ir bus mano dienos kaip šventė. Užteks mąstyt. Jeigu jau pradėjau kasti tą berazumį, tai reikia pabaigt. (Vėl pradeda kasti). Vienas... du.. pagaliau! Jau galvojau niekad nebeprisikasiu. Ei! Ar kas nors yra šiame karste? Reikia atidaryti ir pamatysiu. (Atidaro karstą).  Kaip suprasti tai? Laiškas. Reikia paskaityti: „Labas, dabar manęs nėra namuose. Šildymas kapinių gyventojams labai pabrango, tad su kaimynu nutarėme naudotis vienomis patalpomis. Kadangi žiemos metu kirminų nebūna, neturiu kam parduoti savo mėsos. Šiuo metu esu pas kaimyną gretimame kape. Grįšiu tik per vasaros sezoną. Nuoširdžiai jūsų, Daivutis. “Kad jį kur pekla griebtų! Kažkoks marazma skudutis sumanė persikelt į kitą kapą. Aš jam parodysiu! Na ir kuriame kape jis apsistojo? Gretimame? Bet juk aplink keturios kapavietės. Kurioje yra jis? „Rikis tikis“ – ne, tikrai ne čia. „Abraomas Levinskis“ – hmm, ko gero ir ne čia. „Nuomuoju patalpas 1, 5 metrų gylyje. Kreiptis į Edmuką“ -  Kad jį kur galas tą Edmuką žydruoliuką. „Mylimas tėvas Marytis ir jo kaimynas iš gretimo kapo. “ – pagaliau. Ko gero, čia. Mano rankos jau pamėlynavo nuo šalčio, o dar keturias valandas teks kasti. Kad jiem kur akys išvarvėtų! Jie dar atsiims kai juos atkasiu. (po 3 val.). Kandžiai nematyti! Priderktos špokinyčios! Už ką man tokia kančia... (dar po vienos val.). Na nacionalieji krikščionys saugokitės. Beliko keli centimetrai ir „pergalė“ bus pasiekta! Štai jau kastuvas atsitrenkė į grabą. Karste, įsakau tau atsidaryti! (pasigirsta žodžiai iš karsto vidaus).
KAREIVIS1. Girdėjai, Daivuti?
DAIVUTIS. Taip, girdejau. Kas čia galėjo mus atkasti?
KAREIVIS1. Nežinau. Gal atėjo mokesčių surinkti?
ADOLFAS. Vištos jūs perekšlinės! Greitai lįskit laukan!  Arba užkūrensiu aš jūsų buveinę pragaro liepsnomis!
KAREIVIS1. Mūsų dabar nėra namuose. Mes išėjome pas Daivutį.
ADOLFAS. Jūs dar ginčisytės? Aš jums tuoj parodysiu! Turite lygiai 5 sekundes išlįsti.
DAIVUTIS. Gerai jau gerai. Tik nereikia nervintis, pone mokesčių rinkejau. Lendu lauk. (Daivutis atidaro karstą ir išlenda lauk.) O... koks grynas oras! Tik gaila, kad plaučių nebeturiu. Per praeitą išpardavimą pardaviau. Labai šalta buvo.
ADOLFAS. Tylėk! Kalbėsi tik tada, kada aš tau leisiu! Kur tas kitas nabašnikas?
KAREIVIS1. Akių protezus pamečiau. Va. Jau radau. Už rožančiaus buvo nukritę.
ADOLFAS. Dabar manęs įdėmiai paklausykite, kareiviai. Aš gavau misiją. Mes čia esame ne be reikalo. Man prireiks 10 karių savo misijai įvykdyti, supratot? Tad dabar eikit ir iškaskit dar 8 kareivius.
DAIVUTIS. O kas jūs esate, tamsta su skyle smilkinyje?
ADOLFAS. Aš? Nejaugi nepažįstate didžiojo Adolfo?
KAREIVIS1. Jūs Adolfas didysis? Tai jūs užėmėte pirmą vietą šaudyme į stovintį taikinį pasaulio čempionate?
ADOLFAS. Na, tavo informacija ne visai tiksli. Aš tik buvau komandos treneris. O jie dalyviai.
DAIVUTIS. Šlovė tau, Adolfai! Mes nuolankiai, lyg sarginiai šunys tavęs klausysimės.
ADOLFAS. Malonu tai girdėti iš jūsų vaikinai.
KAREIVIS1. Bet žinai, Adolfai...
ADOLFAS. Na, kas yra?
KAREIVIS1. Jūs labai smirdite. Čia nuo puvimo ar šiaip tik...?
ADOLFAS. Tu snargly neraliuotas, ožkos ragais sušukuotas. Tuoj aš tau kaip dėsiu į maumenėlį (Adolfas trenkia pirmąjam kareiviui į veidą. Iš nosies jam pradeda bėgti kraujas). Nedrįsk niekad taip kalbėti su manimi.
KAREIVIS1. Atleiskit, pone Adolfai. Niekad nenorėjau jūsų įžeisti. Dar kartą dovanokit man. Daugiau tai nepasikartos.
ADOLFAS. Tylėk! Dabar, Daivuti, pasiimk šitą kirmėlių maistą ir šliaužkit atkasinėt kitų.
DAIVUTIS. Klausau, o didingasai. (abu išėjo).
ADOLFAS. Vanagai apsiputoję. Kas per lavonai. Nuosėdos jie, o ne savanoriai. Eisiu pamiegot, kol tie skalikai atkas visus aštuonis kareivius. (Daivutis ir kareivis ieško potencialių savanorių).
DAIVUTIS. Žiūrėk. „Ragana senoji. Paminklą pastatė Jonukas ir Grytutė“. Po galais! Negalvojau, kad ragana turėjo pažįstamų.
KAREIVIS1. Čia dar ne viską perskaitei. Matai naujai iškaltas raides? „Šiuo metu čia apsistojęs Dima. Kritęs mūšyje“. Man atrodo, šitas tiks.
DAIVUTIS. Gerai. Kasam šitą bomžą. (po 2 val. pagaliau prisikasė iki jo).
KAREIVIS1. Chu... Seniai taip bedirbau.
DAIVUTIS. Ei tu, ten viduje! Ar girdi mane?
KAREIVIS2. Kas drįstate mane kalti?
DAIVUTIS. Čia aš, Daivutis.
KAREIVIS2. Aaa.. Atsimenu tave. Per praeitą žiemą buvai atėjęs pasiskolint degtukų. Sakei dujų karste daug prisikaupė, tai norėjai sudegint viską.
DAIVUTIS. Ne, ten buvau ne aš. Aš buvau užsukęs pasiteirauti apie naująjį kaimyną Kirvį. Klausiau, kodėl jis visada nešiojasi kirvį ir ir kartoja žodį kirvis, „tau kirvis“. Na, bet tai nėra svarbu.
KAREIVIS1. Užteks jums plepėt. Kareivi, lįsk lauk. Turime daug ką nuveikti. Vėliau paaiškinsiu ką. (taip prabėgo 9 val., kol visus atkasė. Adolfas pradeda nerimauti).
ADOLFAS. Kur manosios beždžionėsprapuolė? O, štai jau ir visa komanda susirinko.
DAIVUTIS: Taip, Adolfai. Mes padarėme tai, ko prašei.
ADOLFAS. Gerai vaikinai. Laikas judėti į priekį. Matot, jau ir sutemo jums čia bekasinėjant. Einam apžiūrėsim apylinkes, nes šitie medžiai mane jau varo iš proto. (išeina į miesta).
KAREIVIS6. Jūs tik pažiūrėkite. Namai nutiesti lyg dangaus.
DAIVUTIS. Kvaily tu! Koks Žmogus tau statytų tokį namą. Iškart visa valstybė bankrotuotų.
ADOLFAS. Tylos, aborigenai! Geriau apsidairykite aplink, ar nematote kokios nors užeigos.
KAREIVIS4. Štai! Žiūrėkite ten! „Metal Party“ – skamba labai solidžiai. O ir žmonių eilėje nedaug, gal einam ten?
ADOLFAS. Bandom. Jeigu ten bus alaus, kodel gi nenuėjus. (įeina į barą).
DAIVUTIS. Dievuli, susimylėk! Kas čia vyksta? Gal skerdynės ar kas panašiai?
KAREIVIS1. Iš kur toks triukšmas? Žiūrėkit! Scenoje raitosi kažkokios moterys ir staugia nežmonišku garsu.
ADOLFAS. Čia gal kokia nors moderni opera? Bet geriau einam iš čia!
KAREIVIS3. Žiūrėkit. Ten matau „30+“. Gal ten normali smuklė?
ADOLFAS: Pabandom. (įeina i tą barą).
DAIVUTIS. Pagaliau. Normali smuklė.
ADOLFAS. Tik šiukštu nedarykit nieko blogo. Juk mes nežinom, ko galima tikėtis iš šitų žmonių. Juk matėte, kaip jie elgėsi aname pastate.
DAIVUTIS. Barmene! Ei tu ožy, tau sakau!
BARMENAS. Bachuriukai, ko nors užsisakysite?
ADOLFAS. Man pradžiai keptos mėsos.
DAIVUTIS. O aš norėčiau dviejų kekšių.
KAREIVIS5. Taip taip, ir man vieną.
BARMENAS. Tuoj bus (ateina Atanera ir Adera)
ATANERA. Mes jūsų paslaugoms, senukai. Norėjot ko nors iš mūsų?
ADERA. O kodėl jūsų oda tokia suirusi?
DAIVUTIS. Taip taip. Prašom sėstis brangioji!
ADERA: Galima, aš jums ant kelių atsisėsiu.
DAIVUTIS. Prašom prašom, mieloji Adera.
DAIVUTIS. Todėl, kad 50 metų po žeme pragulėjau. O tu mažiau klausinėk!
ADERA. Pone, atsakykite, prašau, kodėl pas jus galvoje skylė?
ADOLFAS. Tu baidykle neraliuota. Griebk! (Adolfas meta bokala Aderai tiesiai į veida)
KAREIVIS1. Vajė! Kraujas užtiško man ant akių protezų. Nieko nebematau!
DAIVUTIS. Tu, boba, prakeikta, einam laukan. Aš tau parodysiu! (išsiveda Aderą i lauką).
ADOLFAS. Negaliu. Pyktis ima. Na o ko tu į mane žiūri?
ATANERA. Nieko nieko.
ADOLFAS. Barmene!
BARMENAS: Taip pone. Ko nors norėjote?
ADOLFAS. Atnešk man bokalą alaus, tik nestipraus. Nes skrandis dar suplyš ir poto teks apsišlapinusiam čia sedėti.
BARMENAS. Tuojau bus.
ADOLFAS. Koks malonus žmogus.
KAREIVIS4. Taip, labai malonus šitas barmenas. (tuo tarpu į barą įbėga vėžliukai nindzės)
KAREIVIS3. Žiūrėkit! Tai vėžliukai nindzės! Gelbėkitės, kas galit!
BARMENAS. Ne, prašau nežudykit manęs!
ADOLFAS.  O dieve, brangiausias, kiek kraujo turėjo tas barmenas.
KAREIVIS1. Bet kaip gražiai kardas perskrodė jo kaklą.
ADOLFAS. Jie žudo visus. Bet mes juk seniai mirę! Tai kodel mes jų bijome?  (visi vėl susėda į savo vietas)
KAREIVIS2. Ar jūs matėte, kaip jie išlupo muzikantui akis?
KAREIVIS1. O gaila. Galėjo man jas atiduot.
KAREIVIS6. Žiūrėk, tas su lazda baigia negyvai uždaužyt senutę.
KAREIVIS4. Taip, o tas matai, kur su pagaliukais, mušasi su tuo skustu.
ADOLFAS. Kas per jaunimas  šiais laikais! Na tai kuo mes pabaigėm?
VĖŽLIUKAI. Štai dar viena kekšė liko!
ATANERA. Ne, prašau, Adolfai, apsaugok mane.
VĖŽLIUKAI. Paragauk mano ašmenų. Jei patiks - antras kartas irgi bus nemokamas.
ATANERA. Ne! (vėžliukas nukirto Atanerai galvą ir ši nukrito ant stalo)
ADOLFAS. Meskite lauk šitą puveną! Na štai, taip jau geriau.
DAIVUTIS. O štai ir aš! Kas čia ivyko? Kodėl visi guli ant grindų su raudonu kilimu?
ADOLFAS. Nesvarbu. Eikš arčiau. Na pasakok. Kur padėjai Aderą?
DAIVUTIS. Mes abu išėjome laukan. Ji man sako. Einam pas tave į namus. Na tai aš ją ir nuvedžiau į kapines. Tada ji pradėjo dainuoti. Prižadino visus kaimynus. Ignacijus atsikėlė ir dėjo savo kauline ranka Aderai į kuprą. Ta užsikosėjo ir nugriuvo. Liepiau Ignacijui ją pasiimti, jeigu jau ją užmušė, bet jis atsisakė. Tai šiaip ne taip nuvilkau ją į sąvartyną. O ji sumanė atsikelt. Aš greitai pabėgau iš ten. Ir nebežinau kas buvo toliau, tik girdėjau kad jinai sušuko: „ Kas tu? Kirvis? Koks Kirvis? “ . Po to ji nutilo. Tiek težinau.
ADOLFAS. Juk sakiau, kad patvarkytum ją. Reikėjo palaidot gyvą, o tu ką padarei, kvaily! (tuo tarpu įeina išminčius į barą)
IŠMINČIUS. Sveiki. Gal galėčiau prisėsti prie jūsų?
ADOLFAS. Kodėl gi ne. Žinoma, prisėskite, senasis žmogau.
IŠMINČIUS. Iš kur jūs žinote, jog aš senas? Tegul jūsų neapgauna mano išvaizda. Mano mintys gali būti labai jaunatviškos.
ADOLFAS. Na aš tik pamaniau ...
IŠMINČIUS. Tai manykite iš naujo. Jūs galvojate, jog aš nesuprantu jaunųjų žmonių? Nesuprantu šiuolaikinių problemų?
ADOLFAS. Na, jeigu jau taip sakote...
IŠMINČIUS. Išankstinis požiūris. Tai yra jūsų bėda, Adolfai.
ADOLFAS. Iš kur jūs žinote mano vardą?
IŠMINČIUS. O iš kur jūs žinote, kad aš senas? Pasaulis sudarytas ne tik iš paaiškinamų ir realių dalykų. Daug ko mes nesuprantame ir negalime to paaiškinti. Keičiasi metai, dienos, keičiasi ir visas pasaulis. Nieko juk nėra pastovaus, pone Adolfai. Viskas juda į priekį. Visuomet, kai žmonija sukuria vieną nuostabų dalyką, tuo pačiu sukuria jai priešpriešą. Sukūrę mainų sistemą, mes sukūrėme luomus. Mes pradėjome mokyti žmones, o kai kurie iš jų tą mokslą atsuka prieš pačius mus. Taigi, brangusis Adolfai.  Nesistenkite suprasti, ką aš jums bandysiu pasakyti, tiesiog stenkitės pajusti ar tai yra blogai ar gerai. Tik šie jausmai išliko nepakitę nuo žmonijos raidos pradžios. Visa kita yra laikina. Vienu metu mokslas gali rodyti vienaip, o kitu laiku kitaip. Kaip jau minėjau nėra nieko pastovaus. Dažnai mes negalime pateisinti žmogaus elgesio, bet juk mes pamirštame tą vieną žodį „ žmogus“, o ne robotas. Žmonės valdomi emocijų, o ne statistikos. Kas iš to, jeigu žmogui pasakysi nedaryti vieno ar kito darbo, bet jei jis pasiduos savo jausmams, mes to pakeisti negalėsime. Nejaugi mes galime paukščiams įsakyti kur jiems skristi? Nejaugi bangos gali neatsitrenkti į krantą? Ne, pone Adolfai. Mes bejėgiai tai padaryti. Mums belieka tik stebėti šį procesą ir jį kritikuoti bei vertinti, stengtis jį kontroliuoti. Bet niekada mums jo nepavyks sustabdyti. Mes patys save sunaikinsime. Ir tai yra tiesa, pone Adolfai. Ne kas kitas, kaip mes patys.
ADOLFAS. Atleiskite, senasis žmogau, bet aš ne viską suprantu.
IŠMINČIUS. Pone Adolfai. Juk sakiau, nesistenkite manęs suprasti. Ar jūs galite mirti nušokęs iš 20 aukšto, jeigu vaikštote tik žeme? Ne pieną gėręs ne nuo pieno ir mirsite ...

III VEIKSMAS

IŠMINČIUS. (vaikštinėja po miegantį miestą). Jau tamsoj paskendo miestas, o iš ryto rūkas jį padengs. Jis dabar atrodo ir toks paslaptingas, ir toks niūrus bei vienišas. Miestas miega, tačiau tuo pat metu jis regi ir visą blogąją pasaulio pusę. Štai, dvylikametis berniukas kažko ieško akimis tamsoje. Jis nors ir nieko nemato, tačiau atras kas jam yra reikalinga. Reikalinga jam, bet visiškai nenaudinga man, o jei nenaudinga man, tai kam išvis visa tai reikalinga. Atsakymo į šį klausimą aš gal ir niekad nesurasiu, tačiau svarbu ne atsakymo suradimas, o pats jo ieškojimas. Ieškojimas – svarbiausias veiksnys siekiant užsibrėžto tikslo... Jis nebūtinai turi būti konkretus ir aiškus, jį reikia atrasti ir suprasti, jog tai ir yra, ko tu ieškai. Ne visiems tai pavyksta, tačiau neturi kiekvienam pavykti. Ne gabumai yra svarbiausia žmogaus gyvenime, o geležinė valia, tiems gabumams igyti. Talentingais negimstama – jais tampama. Jei atėjęs į pasaulį vaikas susidomėjo gaidomis ir muzika, o vėliau vedamas smalsumo bei noro sukurti ką nors savo, pradėjo domėtis savąja sritimi, tai nereiškia, kad jis gimė genijumi. Jis tapo genijumi, tad, vadinasi, genijais galime tapti mes visi: ir tu ir aš, ir jis, ir jo draugas bei to draugo draugės motinos sesers vaikai. Tačiau yra daug blogiau, kai žmogus neugdo savęs ir užauga buku, bei neįsitvirtinusiu žmonijos tarpe. Juk mes gimėm visi vienodi, tačiau mus supanti aplinka, ir, aišku, savoji valia nulėmė, kuris prasimušė gyvenime, o kuris pavirto laukiniu, gyvenusiu dar tada, kai žmogaus smegenų tūris buvo ganėtinai mažesnis už dabartinio homosapiens. Tad kam žmogui yra duota tiek smegenų, jei jis nesugeba jomis pasinaudoti? Gal užtenka žmogui turėti nervinį rezginį, kuris būtų atsakingas už pagrindinius refleksus? Ne. Tada žmogus nebūtų žmogus. Nes žmogus tuo ir skiriasi nuo mamuto, kad jis gali mąstyti ir reikšti savo mintis. Mintis, kurių žmogus per visą savo gyvenimą sugalvoja labai daug. Juk kai mes nekalbame, tai mes galvojame, o jei galvojame, tai reiškia, jog mes visą tai norime ir pasakyti. Dar geriau, jei mes ir kalbame, ir galvojame, nes jei mes sugebame vienu metu veikti du darbus, tai rodo, jos mes sugebame mąstyti, o jei sugebame mąstyti - tai esame gabūs. O jeigu mes dar galime į tą sistemą įjungti ir trečią veiksnį, tai reiškia, kad mes genijai, bet genijų šiame paslaptingame pasaulyje nėra daug, ir dėl to esame kalti tik mes... (išminčius susitinka Onutį) Graži naktis, ponaiti, kuris nerandate vietos šiame pasaulyje.
ONUTIS. Ne tau, seni, žinoti apie mano vietas!
IŠMINČIUS. Jei žmogus pagyvenęs ir patyręs, tai nereiškia, kad jis senis. Šiais laikais jaunimas visiškai nebevertina vyresnių žmonių ir jų neįkainojamos patirties. Jie mato tiktai save, tokį galingą ir iškilusį virš visų kitų. Jaunimą paveikė komunikacijos ir visi kiti XXa. išradimai, kurie ir pagelbėjo, bei kartu ir pakenkė žmonijai.
ONUTIS. Nu, senis, tu ir pavarai! Gan iškalbingas esi. Tu man palikai ne įprasto apsisnarglėjusio nabago, įsikandusio dantyse „primą“, o gan išmintingo senolio įspūdį. Gal galėčiau pasiteirauti kuo tu vardu?
IŠMINČIUS. Ne tu, o jūs. Ir ne vardas – esmė. Žmonėms vardai yra duodami kai jie gimsta ir kai dar nebūna aišku kuo taps, tad vardas neturėtų būti svarbiausias faktorius bendraujant su žmogumi. Žmogų svarbu suprasti ir pažinti jį, kad jis turėtų atramą šalia savęs ir nesijaustų toks vienišas šiame pasaulyje. Tu vadink mane kaip tu nori, vis vien tavo pasirinkimas neturės jokios reikšmės.
ONUTIS. Na, tai būsi tu man Zigmas.
IŠMINČIUS. Aš jau sakiau tau, ne tu, o jūs reikia kreiptis į nepažįstamą, o tuo labiau į vyresnį žmogų. Na bet kaip žinia, iš šūdo vaško neišspausi ... bet pabandyti visada galima, nes jei nebandysi, negalėsi viskuo įsitikinti, o jei nebūsi įsitikinęs - tai negalėsi ir teikti viso to.  O mane pavadinai Zigmu ne be reikalo. Tavo balsas atskleidžia daugybę paslapčių, kurias, tikiuosi, man pavyks įminti.
ONUTIS. Seni, jei tu sugebėsi iššifruoti šio vardo reikšmę, aš būsiu nuolankus tavo tarnas ir gerbsiu tave.
IŠMINČIUS. Kas man iš to, ar tu gerbsi mane ar ne? Niekas nuo to nepasikeis ir neturi pasikeisti. Tačiau vardo kilmę aš vis tiek pabandysiu įminti, nes tai man išbandymas, o kaip žinia, išbandymai stiprina žmogaus dvasią.
ONUTIS. Na, greičiau!
IŠMINČIUS. Gerai jau gerai ... (atsidūsta). Zigmas – tai ne tavo tėvo vardas, nes vaikinui nešaus į galvą vadinti kitus tėvų vardais. Aišku, ir ne draugų, nes tokie kaip tu, iš vis neturi tokių,  o kadangi tu, nė kiek tuo nesuabejoji, kad tas vardas tau yra labai reiškiantis. Koks tavo mėgstamiausias skaičius?
ONUTIS. (nei kiek nesuabejojęs). Penki.
IŠMINČIUS. 5... ZIGMAS – šešios raidės, tad jei numesim S, tai liks 5 raidės ir vardas ZIGMA. Raidė S yra visiškai nereikšminga, kai ji būna žodžio gale, nes mintis jau vis tiek yra pasakyta. Tad Zigma... Ji tikrai ne tavo motina – ji tavo draugė. O sprendžiant iš tavo išvaizdos, ji yra neišvaizdi, ir jus suvedė tiktai gyvuliški instinktai. Ar netiesa, ponaiti Onuti?
ONUTIS. (labai nustebęs). Taip – tai gryna tiesa, ir aš lenkiu galvą prieš jūsų galybę.
IŠMINČIUS. Na matai, mes tik pažinę žmogų galime nuspręsti, kas jis per žmogus, tad nešvaistyk laiko veltui, ponaiti Onuti, o kaupk patirtį iš vyresnių žmonių. O jei nori su jais suartėti, turi būti mandagus ir pagarbiai žiūrėti į juos. Na aš jau neturiu laiko su tavim dalintis mintimis. (pasisuka į šalikėlę).
ONUTIS. Palaukit, nepalikit manęs dabar, kai pirmąkart gyvenime sutikau protingą žmogų.
IŠMINČIUS. Ieškok ir surasi, tik labai įdėmiai ieškok. Kiekviename žmoguje galime įžvelgti protingų bruožų, būdingų tik jam vienam...
ONUTIS. Ieškojimas? Na, gerai. (ryžtingai). Pasitikėsiu aš tavim. Ieškosiu teigiamų bruožų pačiame pirmame sutiktame žmoguje. Nesvarbu, ar jis bus senas, ar jaunas, aukštas ar žemas, gudrus ar debilas, šlykštus ar gražus, vokietis ar ne vokietis – nesvarbu bus man. Gal tai padės man išsikrapštyti iš beprotybės liūno? Gal tai padės man tapti nauju žmogumi? (staiga pamato kažkokio žmogaus siluetą) Štai jis, ateina. Prieisiu aš prie jo ir pasiteirausiu, kas domina mane labiausiai. Oi ne! Tai Adolfas, kurį aš atkasiau seniau.  Bėgsiu aš iš čia neatsigręždamas greičiau, nebenoriu aš bėdų daugiau. Nors ne – pats jį išlaisvinau iš požemių gniaužtų, pats jį ir perprasiu. Jis juk buvo labai protingas kažkada. Juk ne kiek vienas galėtų šalį taip valdyt, kaip jis valdė. Juk ne kiekvienas gali turėti tokios drąsos ir beprotiškumo taip pasielgt. Taip, jis pati įdomiausia asmenybė, kokią šiąnakt aš galėjau rasti. (Adolfas su savo kareiviais visiškai priartėja). Garbė per amžius tau, pone Adolfai, ir tegul apšvieta tavęs niekad neapleidžia. (nusilenkia).
ADOLFAS. (labai nustebęs). O kaip malonu tave matyti šiandien! Mėgstu žmones, kurie nardo man po subinę! O ypač tuos, kurie prikelia mane antram gyvenimui. Aišku, galėčiau tau dabar perskelti galvą ir ištraukti tą šlykščią ranką iš akies, bet būtų įdomu susipažinti su tavim. Gal užsukam į  naktinį filmą pažiūrėt ir ten galėsim apie daug ką pakalbėt.
ONUTIS. Kokia garbė man, pone Adolfai. Su malonumu didžiausiu eisiu su jumis. (po gero pusvalandžio užsuka į teatrą)
ADOLFAS. Ak, koks filmas įdomus. Apie tikrus vyrus – jie man labai patinka. (susėda į vietas, netoli keliolikos juodai vilkinčių vyrukų).  Ką, Onuti, manot apie filmą šį? Aš niekad nesupratau, kodėl žmonės smerkia tuos, kurie yra kitos orientacijos. Aš pats, kol gyvenau savo pirmąjį gyvenimą, labiau mylėjau vyrus negu moteris. Ir niekas man neprieštaravo.
ONUTIS. Gal visi bijojo žodį tarti.
ADOLFAS. Nemanau... ar ne?...
DAIVUTIS. Taip pone, mes visiškai nieko prieš jūsų orientaciją.
ONUTIS. O aš prieš. Dabar įteisinsim, kas bus vėliau? Įteisinsim zoofiliją ir nekrofiliją? Na jau ne . Aš nesutinku! (tai buvo paskutiniai Onučio žodžiai).
ADOLFAS. Na, matai Onuti, jie nieko prieš mane neturi ir nieko neturėjo, nes jie buvo mirę kaip ir tu dabar. Bet palaukit... šššš.... (įsiklauso) įdomu, apie ką tie juodarūbiai šneka?
TERORISTAI. Na, dar keliolika minučių ir užimsime mes pastatą šį. Paimsim įkaitais visus žiūrovus ir juos išgelbės tik mirtis ...
ADOLFAS. Ak, kokia gi nuostabi mintis. Kaipgi aš apie tai nepagalvojau? Kareiviai, puolame šiuos vyriškius, o poto ir visą teatrą paimti bus lengviau. (pašnibždomis) Pasiruoškit ginklus ir kai pasakysiu „duona“ - tada pulsim. Supratot?
KAREIVIS1. O kodėl būtent „duona“?
ADOLFAS. Ai, pats sugalvojau. Daugiau klausimų bus? (šiek tiek patylėjęs). Tai gerai... „DUONA“!! (visi kareiviai šoka iš kėdžių ir puola teroristus).
KAREIVIS1. Žūk, pace, juodabarzdi! (suvaro apkabą į teroristo kūną).
KAREIVIS2. O!... Boba ... Bobas žudyti negarbinga, bet kas sakė kad mes garbingai elgemės.
ADOLFAS. Nebešmaikštauk, kareivi, o greičiau suskaldyk galvą jai.
KAREIVIS2. Klausau vade! Žūk kale! (teroristės galva pasipildo papildomais 30 šovinių, jos smegenys išsitaško po visą salę)
ADOLFAS. (Įpykęs). Ak, velnias, apsitaškiau visą kostiumą tos niekingos kalės kraujais ir smegenimis. O! Ir akys į kišenę įkrito! Dar perdaug nesumaitota. (apžiurinėja teroristės akį). Reikės užsišaldyti ir pasilikti ateičiai.
KAREIVIS3. Pone, nebeliko šovinių, o dar liko vienas teroristas.
ADOLFAS. Nebenervink manęs nors tu. Uždaužyk su šautuvu.
KAREIVIS3. Klausau, pone (užsimoja).
ADOLFAS. Mulkis! Ne už to galo laikai! Šautuvą yra geriau laikyti už vamzdžio, nes ta pusė, kur yra rankena, yra daug sunkesnė ir smūgis pavyksta daug geriau. Duok šautuvą! Parodysiu aš tau, kad ateityje nedarytum tokių grubių klaidų.
TERORISTAS. Nežudykit, prašau, aš viską padarysiu ...
ADOLFAS. Nesijaudink mes tavęs ir nežudysim. Mes tave užgydysim kokiais 20 smūgių į galvą iš automato. (įnirtingai pradeda daužyti teroristą. Po gerų 5 min.).
ADOLFAS. Na ir pavargau. Nebuvau taip pavargęs nuo to laiko, kai atkasinėjau, jus, kareiviai. Bet, kaip sakoma, šaknys karčios, o vaisiai saldūs. Matot, kaip susmulkinau kūną. (rodo į kraujo, kaulų ir mėsų krūvą).
KAREIVIS3. Puikiai, vade! Bet yra viena problema.
ADOLFAS. Kokia dar problema?
KAREIVIS3. Kol mes kovojom su teroristais, beveik visi žmonės pabėgo iš teatro...
ADOLFAS. Velnias... Žalia rūta... Kaip mes taip neapgalvojom?.. Visvien paimsim įkaitais likusius!
KAREIVIS1. Bet vade, tai tik trys senukai, be kojų ir be rankų invalido vežimėliuose!
ADOLFAS. (labai supykęs). Tai užmuškit juos!
KAREIVIAI. Klausom, pone!
ADOLFAS. Bet palaukit, gal vis dėlto juos pakankinam. Vistiek jie ir taip jau sužaloti.
KAREIVIS4. (nedrąsiai). Gal nereikia, pone...
ADOLFAS. Kažką ne taip išgirdau? Ką? Kažką ne taip pasakei?! Šlykštus išdavikas. (išsitraukė peilį ir smeigė jį į smilkinį. Šis krenta negyvas.) Jums visiems bus tas pats jei drįsit prieštarauti. Na, prie reikalo. Nukankinkim invalidus negyvai!
INVALIDAS1. Šlykštus maniake. Tu kentėsi pragare, kaip dar niekas nekentėjo. Neprašysi pasigailėjimo, nes mano išdidumas neleidžia maldauti tokio šunsnukio kaip tu! Tau vis tiek bus atlyginta!
ADOLFAS. Neklausysiu tavo paistalų ir pats savom rankom ištrauksiu tau liežuvį! (griebia už gerklės ir ištraukia kalbėjimo dovaną). Kareiviai, išlupkit liežuvius ir kitiems, kad per daug neklalbėtų! Na, o dabar apsistosim ties tavimi. Ka, malonu kentėti? Ak, tiesa. Kentėti niekad nebūna malonu, bet reikia. Ką čia tau žiauriau padarius? (susimąsto). Ištrauksiu gyslas aš iš tavo kūno. Pasiimsiu peilį ir perpjausiu venas. Na va, visai neskaudėjo, o dabar, po truputėlį ištrauksiu visas gyslas iš tavo kūno. (apsivynioja venas ant rankos ir pamažu pradeda traukti)... Na va, jau pirmas metras gyslų! Galėsim šį vakarą išsikepti gyslinių vėdarų! Manyčiau, turėtų būti labai skanu, ar ne, kareiviai?
KAREIVIAI. Taip pone!
ADOLFAS. Ak, velnias, nutrūko gyslos! Visada taip atsitinka kai užsikalbi! Nesvarbu kokį darbą bedirbtum, jei užsikalbėsi - tai ir nepastebėsi, kaip ištiks nesekmė! Na tiek to, liko dar du invalidai... (tik staiga į teatrą įbėga vėžliukai nindzės).
DONATELAS. Kavabanga! Niekadėjai paragaukit vėžliukų įniršio!
ADOLFAS. Ne, tik ne vėžliukai! Reikia sprukt!
LEONARDAS. Neskubėk, niekše!
ADOLFAS. Kareiviai! Pulkit tuos išsišokėlius! (visi vėžliukai puola kareivius, tuo tarpu Adolfas iššoka lauk)
MIKELANDŽELAS. Vyručiai, kur Adolfas!?
LEONARDAS. Tikriausiai paspruko niekšas! Na, bet kareiviai tai tikrai atsiims už tai, ką padarė... (po gerų 15 min. teatre belieka tik žuvusių kareivių dalys)
ADOLFAS. (eina gatve) Ak, ką gi aš dabar darysiu? Buvau taip arti triumfo ir šlovės, tačiau dabar nebeturiu nieko, išskyrus dvi kojas ir vieną ranką. Gerai, kad jau esu miręs, nebejaučiu skausmo, nes kitaip išprotėčiau. Aišku, kartais skausmas geriau, nei baisus pažeminimas, bet nieko, Adolfas taip lengvai nepasiduos! Dar ne tokie bandė mane sužlugdyti, bet vis vien kažką sugalvosiu. Na, bet kaip sakoma, rytas protingesnis už vakarą. Nusnūsiu gi šiek tiek ir rytoj bus matyt viskas aiškiau.


IV VEIKSMAS

(Vyksta teismas. Adolfas padavė į teismą vėžliukus už jų žiaurų elgesį, žudynes)
POLICININKAS. Stot, teismas eina.
TEISĖJAS. Prašom sėstis. Byla numeris 20029116. Ponas Adolfas kaltina vėžliukus: Rafaelį, Leonardą, Donatelą ir Mikelandželą įvairiais tvarkos pažeidimais. Ar teisingai jus supratau, pone Adolfai? Jūs kaltinate juos nužudžius daugelį jūsų draugų?
ADOLFAS. Taip, pone teisėjau. Jie nužudė mano draugus.
TEISĖJAS. Tai nuspręsiu aš ir prisiekusieji, o ne jūs, pone Adolfai.
ADOLFAS. Atsiprašau, jūsų Ekselencija.
TEISĖJAS. Nieko nelaukdami pradėkime svarstyti bylą. Pone Adolfai, kas atstovaus jums teisme?
ADOLFAS. Išminčius, jūsų Ekselencija.
TEISĖJAS. O kas jums, ponai kaltinamieji?
VĖŽLIUKAI. Gemadijus.
TEISĖJAS. Jeigu visi esate pasiruošę, galime pradėti. Ei, sekretore! Prašau nemiegoti.
SEKRETORĖ. Atsiprašau, pone. Vakar buvo sunki dienelė.
TEISĖJAS. Išminčiau, galite pradėti įžanginę kalbą.
IŠMINČIUS. Ačiū, teisėjau. Taigi mieli žiūrovai, prisiekusieji,  kaltinamieji ir visi kiti dalyviai. Šiandien mes visi susirinkome teisti vėžliukų už jų neapgalvotus veiksmus. Tik drįsčiau suabejoti, ar mes tokie galingi, jog juos teistume. Jūs man parodykit žmogų, kuris kiaurai permato žmogaus protą. Ne, mielieji. Mums nė kiek nuo to nepagerės, jeigu juos nuteisime. Mums pagerės tik tuo atveju, jeigu juos nuteis ne žmogus. Kitokiu atveju, mes susidursime su šališkumo sistema, į kurią aš ir įsivėliau. Ponas Adolfas kaltina vėžliukus įvykdžius daugelį siaubingų žmogžudysčių. Bet, argi tai tikrai yra tiesa? Jeigu mes į vieną kambarį įleisime 10 pelių ir 4 kates. Ar mes padarysime kažką blogo? Nemanyčiau. Juk pelės - tik graužikai – kenkėjai. O jeigu tos katės, tai mutavusios pelės? Ar tai bus blogai? Nemanyčiau! Nesvarbi tų kačių kilmė. Svarbu, kad jos atlieka tą pačią funkciją. Bet jeigu aš pasakyčiau, jog tos pelės tai mes – žmonės? Katės taipogi mes? Juk tuomet viskas verčiasi aukštyn kojom. Juk jeigu mes esame mažos pelytės, mūsų likimas būti graužikais ir kenkėjais aukštesnių būtybių už mus atžvilgiu. O katės? Galbūt katės nėra jau tokios blogos. Juk jos naikina kenkėjus. Deja, tai nėra taip paprasta. Jeigu tos katės būtų sutvertos aukštesnių ir teisesnių jėgų negu mes - viskas būtų nepriekaištinga. Bet kadangi tomis katėmis tapti gali daugelis pelių - tai jau yra neteisinga. Tokį savavališką pasivertimą į „dievus“ mes privalome stabdyti ir galų gale teisti. Juk mes nepaliksime krepšyje supuvusio obuolio drauge su sveikaisiais.
TEISĖJAS. Atsiprašau, pone išminčiau, bet aš truputėlį pasimečiau.
SEKRETORĖ. Tau gerai, tu tik pasimetei, o aš nabagė, vargšė, niekur nerandu klavišo su „i“ nosine! Kaip dabar man užrašyt tą visą nesuprantamą jo kalbą? (pradeda verkti)
TEISĖJAS. Na, baik verkti. Grįšim namo, viskas bus gerai. Paimsiu lygintuvą ir užlyginsiu tau veidą jei dar žliumbsi.
IŠMINČIUS. Atleiskite man, pone, bet aš neturiu daugiau ką pasakyti (išeina iš teismo salės).
TEISĖJAS. Kaip čia suprasti? Pareigūne, sulaikykit išminčių.
POLICININKAS. Kaip sakėt? Atsiprašau, buvau užmigęs. Kurį sakėt skubiai išvesti iš salės? Aaa. Šitą kekšę? Gerai. Tuojau tą raštininkę patrauksiu nuo vaizdo. (prieina prie raštininkės). Na, lepše, dabar tau raguolis... (išbėga, kartu išneša ir raštininkę)
TEISĖJAS. Ei tu, ka darai? Palik mano žmoną ramybėje. Ot, velnias. Paspruko. Atsiprašau, mielieji dalyviai, už nesklandumus. Galime tęsti toliau.
ADOLFAS. Galas dabar manęs laukia. Likau vienas it pirštas. Mano advokatas išėjo. Na, bet tai ne bėda.
TEISĖJAS. Prašau laikytis tylos teismo salėje. Ponai kaltinamieji, pristatykite mums savo advokatą.
DONATELAS. Mes čia su vaikinais pasitarėme, jog mūsų advokatu bus Genadijus. Jis ką tik pabaigė žemės ūkio mokyklą. Tiksliau jį iš ten ką tik išmetė. Studijavo žemės apdirbimo techniką, bei mokinosi važinėti traktoriumi. Turi kelis medalius, kuriuos pavogė iš kažkur. Teistas 16 kartų, taigi mes manome, jog jis turi nemažai patirties šioje srityje. Beje, jis neturi šiuo metu darbo. Mes jį radome sėdintį karceryje. Paprašėme pareigūno, kad jį paskolintų kelioms valandoms. Tiek mes težinome apie jį.
TEISĖJAS. Gerai. Jūsų advokatas įrašytas į protokolą. Genadijau, galite pradėti įžanginę kalbą.
GENADIJUS. Nu tai kad aš nežinau, kaip sakyt tas įžangines kalbas. Mane teisdavo labai paprastai. Paklausdavo, koks mėgstamiausias mano skaičius. Aš atsakydavau kad 6. Tai jie uždarydavo mane 6 metams. Po to tapau gudresnis ir pasakiau, kad 0. Tą sykį jie pasimetė ir mane paleido. Kai kitą sykį sugavo, liepė pasirinkti dviženklį skaičių. Tai va. O mano galvoje sukosi tik draugų telefono numeris, tai aš jiems ir pasakiau du pirmus skaičius 86. Tiek aš ir težinau apie teismus.
TEISĖJAS. Labai jums ačiū, Genadijau, už jūsų įžanginę kalbą. Maždaug mes supratome jūsų kalbos esmę. Taigi, pone Adolfai, galite kviesti pirmąjį liudininką.
ADOLFAS. Liudyti kviečiu Daivutį. Jis smarkiai negaluoja, nes buvo sužeistas vėžliukų.
POLICININKAS. Štai jūsų pirmasis liudininkas.
TEISĖJAS. (Daivučiui) Bulbulbul bulbulbul. Ar supratote liudininkas Daivuti?
DAIVUTIS. Mmm.. Atleiskite, teisėjau, bet nesupratau.
TEISĖJAS. Bulbulbul bulbulbul. Ar supratote?
DAIVUTIS. Mmm.. Taip, jūsų Ekselencija. Supratau...
TEISĖJAS. Gerai. Prašom sėstis. Pone Adolfai, galite eiti apklausti liudininką.
ADOLFAS. Taigi. Pone Daivuti, ar galite pasakyti kas jus taip sužeidė?
DAIVUTIS. Žinoma galiu, bet nesakysiu.
ADOLFAS. Daivuti! Kodėl?
DAIVUTIS. Jūs ką, gal pamišėliai, kad liudytumėt prieš juos? Na jau ne, aš gyventi dar noriu. Ghu.. (nusikosėja kraujais)
ADOLFAS. Tai gal jūs galite pasakyti, kas įvyko? Kodėl jūs sužeistas?
DAIVUTIS. Aš ruošdamas valgį netyčiomis susižeidžiau. Ghu..
ADOLFAS. Jūs pats į save dūrėte? Tai man atrodo truputėlį nelogiška. Gal galite pasakyti kodėl?
DAIVUTIS. (tyli)
ADOLFAS. Prašau atsakyti!
DAIVUTIS. (tyli, užsimerkęs ir išsižiojęs guli paslikas)
TEISĖJAS. Daivuti, jeigu jūs neatsakysite į pono Adolfo klausimus, jums gresia bulbulbul. Juk pats sutikote liudyti.
DAIVUTIS. (tyli)
ADOLFAS. Pone teisėjau. Man atrodo, kad jis mirė.
TEISĖJAS. Tai nepasiteisinimas išsisukti nuo teismo. Pareigūne! Suimkite šitą žmogų ir įkiškite jį į kamerą.
POLICININKAS. Klausau, pone teisėjau. (išvelka Daivutį)
TEISĖJAS. Situacija truputėlį susikomplikavo. Pone Genadijau, dabar jūs galite kviesti savo liudininką.
GENADIJUS. Liudyti kviečiu Donatelą.
TEISĖJAS. Sėskitės, pone Donatelai. Genadijau, galite pradėti apklausą.
GENADIJUS. Ar jūs kaltas?
DONATELAS. Ne.
GENADIJUS. Ačiū. Daugiau klausimų nebeturiu.
ADOLFAS. Aš norėčiau užduoti jums vieną klausimą. Kodėl jūs nužudėte tiek daug žmonių, pone Donatelai?
DONATELAS. Mano šuns vardas – Rikis, o mano mėgstamiausia spalva - raudona.
ADOLFAS. Ačiū. Daugiau klausimų nebeturiu. Norėčiau liudyti iškviesti Rafaelį. Jis vienas iš keturių vėžliukų.
TEISĖJAS. Leidimas suteiktas.
ADOLFAS. Pone Rafaeli. Kodėl jūs laikote save dievais ir žudote visus iš eilės?
RAFAELIS. Mmm.. Aš renkuosi salės pagalbą.
SALĖS PAGALBA. Rafaeli, Rafaeli ...!!!
ADOLFAS. Kas čia per komedijos? Nejaugi visi palaiko juos? Pone teisėjau, ar galėčiau prieiti prie jūsų?
TEISĖJAS. Su sąlyga, jeigu nesispjaudysite.
ADOLFAS. Gerai. (prieina ir šnibžda į ausį)
TEISĖJAS. Taigi. Norėčiau paskelbti nuosprendį. Kaltinamieji, prašom stot. Rafaeli. Už jūsų darbus nuteisiu jus 3 metams lygtinai. Pone Donatelai, jūs būsite nuteistas mirties bausme sušaudant. Mikelandželai. Jums skiriu viešuosius darbus iki gyvenimo pabaigos. Na, o jūs, pone Leonardai paleidžiu į laisvę. Toks mano galutinis ir neginčijamas nuosprendis. Visi, kurių vardai nebuvo paminėti, galite eiti. (visi išeina iš teismo salės. Adolfas taipogi susimąstęs išeina laukan. Pradeda lyti. Jis stsisėda ant suolelio šalia teismo rūmų ir pradeda mąstyti)
IŠMINČIUS. Dar kartą labas, pone Adolfai. Ar galėčiau prie jūsų prisėsti?
ADOLFAS. Sėskitės...
IŠMINČIUS. Argi nenuostabus orelis? Geresnio nei nebereikia laukti.
ADOLFAS. Geras oras? Pažiūrėkite atidžiau, juk lyja!
IŠMINČIUS. Žinau, pone Adolfai. Juk gi sakau: nuostabus orelis.
ADOLFAS. Atleiskite išminčiau, bet aš nemanau, jog tai nuostabus orelis.
IŠMINČIUS. Lietus visuomet atgaivina mano sielą. Jūs niekad, pone Adolfai nepasijusite taip pakiliai, kaip tik per lietų. Niekad neieškokite fizinės ar materialinės naudos lietuje. Juk iš vištos kiaušinio žąsiukas neišsiris. O kodel jūs toks nusiminęs?
ADOLFAS. Nežinau. Man pasaulis staiga pasidarė per daug neįdomus. Ir joks lietus man nepadės.
IŠMINČIUS. Pone Adolfai, kodėl teisėjui pasakėte, kad vėžliukai nužudė jo dukterį Aderą? ... aš jus suprantu, jog teisingumo beveik nebeliko šitame niūriame pasaulyje, bet juk buvo ir kitų būdų tai įrodyti. Melu neįmanoma pasiekti dangaus. Ne visuomet teisingumas turi pradžią ir pabaigą. Kartais viskas gali užsitęsti iki begalybės, o kartais nebūna nei pradžios nei pabaigos, tik vidurys. Pone Adolfai, ar jūs gyvenate tik dėl pačio gyvenimo ar siekiate ko nors daugiau?
ADOLFAS. Šiuo metu aš gyvenu tik dėl pačio gyvenimo su viltimi, jog kadanors pasieksiu daugiau, negu gyvenimo man skirta..


V VEIKSMAS

ADOLFAS. Kur tu mane vedi? Atsakyk. Prašau netylėk.
NIMFA. Prašyčiau tylos, pone Adolfai. Aš jūsų niekur nevedu. Beje, jūs tuoj viską pats pamatysite.
ADOLFAS. Tai galbūt galėtumėte pasakyti ar dar ilgai mes eisime šiais laukais? Dėl dievo meilės, čia juk kukurūzų laukai, mes po juos galime klaidžioti valandų valandas ir nerasti jokio išėjimo!
NIMFA. Būkite ramus, Adolfai. Išėjimą mes rasime. Mes tiktai dar nežinome jo formos.
ADOLFAS. O kaip man žinoti, kad jūs nenorite manęs paklaidinti?
NIMFA. Manyčiau, kad jūs jau senai paklydote ir prašyčiau suprasti mane netiesiogiai.
ADOLFAS. Tai jūs trokštate atkeršyti man? Kodėl? Už ką?
NIMFA. Kantrybės, Adolfai. Niekas jums nekeršys. Tiesiog truputėlį pakentėkite. Tikslas jau nebetoli.
ADOLFAS. Tai mes einame vedini kažkokio tikslo? Tai kažkas naujo. O kodėl staiga pasidarė labai tylu? Net vėjelis nebepučia. Ei! Kur jūs. Kur jūs pasislėpėte? Prašyčiau nebežaisti ir išlysti! Ar girdite mane? Kas nors! Tiesiog nuostabu. Likau vienas kukurūzų lauke. Ir ką gi man dabar daryti?
BALSAS. Nedarykite nieko. (kalba labai tyliai). Ar jūs bandėte kada nors keliauti?
ADOLFAS. Tiesą sakant nelabai daug.
BALSAS. Gal jūs galėtumėt pasakyti ką matote?... Apsidairykite aplinkui ir papasakokite.
ADOLFAS. Aš matau labai daug kukurūzų.
BALSAS. O dabar užsimerkite ir gerai įsiklausykite į šią tylą. Ką gi girdite?
ADOLFAS. Hmm... Girdžiu žiogus.
BALSAS. Neatsimerkite, pone Adolfai. Lėtai ištieskite rankas į šonus. Ką gi jūs jaučiate?
ADOLFAS. Labai keista, bet jaučiu kad skrendu. O dabar jaučiu medžius ir girdžiu paukščius.
BALSAS. Atsimerkite, Adolfai. Pabuskite iš realybės. Dabar eikite.
ADOLFAS. Kaip tai suprasti? Kodėl aš miške? Kodėl aš nebe kukurūzų lauke? Kas čia per paranormalijos?
BALSAS. Pasistenkite išgirsti savo širdį.
ADOLFAS. Na taip. O tai kur dabar man eiti?
BALSAS. Keliaukite ne kojomis o mintimis...
ADOLFAS. Gerai. Man nesunku pamėginti. Užsimerkiu. Kodėl aš vis dar miške?
BALSAS. Keliaudamas klausyk širdies o ne proto. Stenkis negalvoti apie nieką.
ADOLFAS. Dabar aš virstu į šešėlį. Bet aš nenoriu virsti į šešėlį!
BALSAS. Jei tavo širdis tau liepia taip daryti, vadinasi kito kelio tu neturi. Tai bus tyriausias tavo virtimas.
ADOLFAS. Tai tu sakai, kad aš privalau likti šešėliu?
BALSAS. Šešėlis, Adolfai, tai bus tavo keliavimo forma. Pasistenk to neprisiminti, tiesiog keliauk.
ADOLFAS. Aš, aš ... po truputį keliauju... dabar matau parkelį miško vidury... ar turėčiau čia užsukti?
BALSAS. ... nepamiršk ką aš tau sakiau...
ADOLFAS. Aaa. Taip taip. Stengtis nemąstyti ir daryti taip, kaip sako širdis.
BALSAS. Teisingai...
ADOLFAS. Aš einu ten. Čia stovi namas. Aš įeinu į jį. Ant stalo stovi knyga. Ją atverčiu. Bet aš nemoku skaityti to rašto. Bandau jį pajusti. Šios raidės labai apvalios. Jos verčia mane dar labiau pasinerti į trancą... Aš krentu... Aš nenoriu kristi. Noriu išnykti šitoje tylos muzikoje... bet ... Ne!!! (atsipeikėja vėl kukurūzų lauke).
BALSAS. Kodėl? Kodėl jūs nutraukėte kelionę?
ADOLFAS. Bekeliaudamas kai ką supratau, balse. Jūs bandėte atiduoti mane mano jausmams, o jausmai mano nėra patys tyriausi. Valdomas jausmų, aš galėjau pražudyti save. Man protas ir yra duotas tam, kad galėčiau valdyti savo jausmus. Juk tuo mes ir skiriamės nuo orangutango pagavusio kablį. Nesistenkite manęs sugundyti ir vesti ten, kur pražūtis. Aš pats pas jus ateisiu ir be mistikos pagalbos.
BALSAS. Labai įspūdinga, Adolfai. Tikrai nesitikėjau, jog taip greitai įminsite mano kėslus. Bet mano valdovas įsakė jus atvesti pas jį. Ir jo valia bus ivykdyta.
ADOLFAS. Aš pats pas jį nueisiu. Manęs nereikia tampyti už ūsų.
BALSAS. Gerai. Daugiau aš jūsų nebetrugdysiu. Sudie pone...
ADOLFAS. Sudie? Tai mes jau nebepasimatysime?
BALSAS. Sudie, Adolfai, sudie...
ADOLFAS. Na ir keistas tas padaras. O ką gi aš girdžiu? Ar tik ne medžių ošimą? Taip!  Tai pušys. Nimfa buvo teisi. Mes buvome prie pat išėjimo. Palaukite  truputį. Nedrįsčiau tai pavadinti išėjimu. Čia juk tas pats miškas ir štai ten toliau prasideda jūra. Nesuprantu savęs visiškai! Ar tai gali būti tik dežavu? Mano siela nekantrauja numesti nežinomybės naštą. Reikia atsipalaiduoti ir sutikti savo lemtį. (Dievas pasikviečia velnią Skeltanagį ir kalbasi)
DIEVAS. Kviečiu tave, šėtone, aplankyti mano baltuosius rūmus. Turi išspręsti kilusią dilemą.
SKELTANAGIS. Ar tu mane šaukei, baltasparni drugeli? Ir ko tau iš manęs reikia? Sušalai taip aukštai besedėdamas? Nori nemokamų atostogų mano pirtyje?
DIEVAS. Tylėk, plikašikni! Aš tave kviečiau ne malonumų vedimas. Man iškilo didelė dilema. Po pasaulį klaidžioja žmogus – pabaisa. Ar tai tavo darbas?
SKELTANAGIS. Jeigu kalbi apie arabus - tai ne mano darbas. Jie baisesni už patį mane. Su jais patariu tau nesusidėti. Praeitą savaitę jie užgrobė pagrindinį katilų cechą. Turėjau labai daug bėdų, kol  įkalbėjau juos nusiraminti. Patyriau milžiniškus nuostolius. Jų dėka, pabėgo keletas sielų ir, jeigu neklystu, tai dabar jos grįžo į savo kūnus ir klaidžioja po pasaulį.
DIEVAS. Mane domina tik viena iš jų.
SKELTANAGIS. Na ir kuri?
DIEVAS. Didysis niekadėjas Adolfas.
SKELTANAGIS. Oi ne, didysis Adolfas, seniai pas mane nebegyvena. Jis prieš kelis metus šturmavo pagrindinius rūmus ir ten gyveno visą laiką. Jo dėka, nebuvo rinkimų per tuos du metus. Tai aš, be rinkimų jau 3 kadenciją dirbu velnių vadu. Tik štai, neseniai, jis su keliais savo sėbrais dingo! Ko gero prisikėlė.
DIEVAS. Bet jis juk prisikėlęs negali nieko atsiminti, tikiuosi.
SKELTANAGIS. Taip. Tai tiesa. Jis, ko gero, dabar geras, normalus žmogus.
DIEVAS. Deja, Skeltanagi. Jis niekuo nepasikeitė. Pieštuku galima piešti tik ant popieriaus lapo, mašina juo nenudažysi.
SKELTANAGIS. Na gerai. Užteks tau nesąmones kalbėti. Sakyk, kodėl mane kvietei?
DIEVAS. Mes privalome jį sugrąžinti, kol dar nevėlu.
SKELTANAGIS. Jis pas mane negali gyventi. Aš nebeiškęsiu!
DIEVAS. Baik žliumbti. Nejaugi nerasi jam jokios vietelės pragare iš kurios jis negalėtų pabėgti?
SKELTANAGIS. Na yra viena vietelė. Aš ją vadinu „ nabašnikas viedre“. Ten toks gilus šulinys be dugno. Ten įkritęs - niekas neišlipa ir nenukrenta. Tiesiog paskęsta erdvėje ir per amžius joje klajoja. Diena iš dienos juos lydi tamsa ir  nebūtis. Bet šį nabašnikų viedrą naudoju tik labai išskirtinais atvejais
DIEVAS. O kaip mes jį ten galėtumėme nusiųsti tiesiogiai? Tikiuosi, yra tiesioginis kelias į tą šulinį iš žemės?
SKELTANAGIS. Taip. Yra keletas būdų. Bet dažniausiai prie pragaro vartų išduodami siuntimai keliauti ten.
DIEVAS. Tai sakyk, koks tai būdas?
SKELTANAGIS. (išsitraukia lėkštelę su kažkokiomis dulkėmis). Štai. Tereikia užberti šias žoleles  jam ant akių.
DIEVAS. Bet tai juk tik paprastos žolelės. Nejaugi jos padės?
SKELTANAGIS. Akys, tai sielos langai. Išdaužk juos, ir jų siela bus pasmerkta per amžius klajoti „nabašniko viedre“
DIEVAS. Tad nieko nebelaukime. Pažiūrėkime kur yra Adolfas ir ką jis veikia... O, štai ir jis. Ką jis veikia atsiklaupęs prie raganos? Pasiklausykime ką jis kalba.
ADOLFAS.  O maloningoji ragana. Aš daug klajojau beieškodamas net pats nežinau ko. Dabar stengiuosi,  tai ką radau suvokti. Gal galėtum man padėti šitame klaidžiame kelyje?
RAGANA. Na ką, aš tau galiu pasakyti, na.. na nėra to darbo. O ką daryt? O ką daryt, tu man pasakyk. Na nėra to darbo, na nėra ir tiek ... (išskrenda)
SKELTANAGIS. Taip. Adolfui jau visai blogai. Ko gero, pradėjo irti kūnas. Kaip sakoma: „ namas stovi, o stogas važiuoja“.
DIEVAS. Eime pas jį. Pabaigsime šitas jo beprotystes visiems laikams.
SKELTANAGIS. Einam.
ADOLFAS. Aš jau viską praradau. Nebeturiu nieko. Netgi protas manęs jau nebeklauso. Gerai, kad dar siela liko. Nors širdis jaučia, jog išmušė mano paskutinioji valanda.
DIEVAS. Tavo širdis naklysta. Tau liko gyventi labai nedaug.
ADOLFAS. Kas jūs tokie? Iš kur jūs atsiradote? Ko jūs iš manęs norite? Aš neturiu pinigų. Ar jūs pabėgote iš smegenų plovimo ligoninės?
SKELTANAGIS. Kodėl tavo klausimuose nėra jokio konkretumo?
ADOLFAS. Tylėk kiaule! Kodėl tu neapsirengusi?
DIEVAS Cha cha cha ... kiaulė...! ...
SKELTANAGIS. Tylos, botanikos sodo vienetini skrajuti!
ADOLFAS. Na,  jūs tikrai truputėlį nesveiki. Tai kaip čia jūs atsiradote?
DIEVAS. Atskridom!
SKELTANAGIS. Jis tai gal ir atskrido, bet aš tai pėsčiom atėjau.
ADOLFAS. Cha cha.. Tas drugelis tikrai nesveikas?
SKELTANAGIS. Ha ha...
ADOLFAS. Nors ir tu, nudiste, proteliu nepasižymi!
DIEVAS. Viskas. Užteks kalbėt vėjus. Mes čia atėjome ne šiaip sau pakalbėti .
SKELTANAGIS. Juoksis tas, kas juoksis paskutinis...
DIEVAS. Dabar prašyčiau tylos,  šėtone. Aš bandau susikaupti. Taigi. Adolfai. Prieš pradėdamas, norėčiau, kad rimtai pagalvotumėte apie savo praėjusį gyvenimą ir pasakytumėte savo paskutiniąją valią ... (po 3 valandų)  Na? Gal jau apmąstėte savo gyvenimą?
ADOLFAS. Atleiskite, aš susimąsčiau, kur padėjau kirvį, mat galėčiau jus abu nugalabyti.
DIEVAS. Aš galiu jums duoti bet kokį ginklą, bet tu mūsų nenugalabysi.
ADOLFAS. Duok!
DIEVAS. Štai imk, kalaviją. Bet perspėju. Jei bandysi mus užmušti - tave nutrenks žaibas.
ADOLFAS. Surizikuosiu.
SKELTANAGIS. Truputėlį palaukit. Man skamba telefonas. Reikia atsiliepti... Skeltanagis klauso. Kas nutiko pragare? Revoliucija? Tai jau išrinkot naują vadą? Aišku... Atleiskite ponai, bet aš kątik pavirtau į mirtingąjį, nes ...
ADOLFAS. Paragauk dievo tėvo ašmenų...
SKELTANAGIS. Ne, ne... man darosi silpna... gerai kad pinigus palikau namie... (krenta negyvas)
DIEVAS. Kur tai matyta. Tu užmušei patį velnią!
ADOLFAS. Nebežinau kas man daros. Mano pasaulis jau kelias savaites apvirtęs aukštyn kojomis. Susipainiojo išorė ir vidus...
DIEVAS. Tavo kančioms atėjo galas. Šios dulkės - tai paskutinis tavo matytas vaizdas. Tu nebematysi nieko, tik tuštumą. Sveikas atvykęs į „nabašniko viedrą“.
ADOLFAS Nee!!! Kas darosi mano akims. Aš nieko nebematau! Man darosi silpna... Padėkite man, prašau. Kur jūs? Aš jūsų nebematau, kur jūs? Kur aš? Kas nors!!! Padėkit!!
DIEVAS. Ilsėkis ramiai, Adolfai, amžinybėje.
ADOLFAS. Geriau sunaikinkite mane, bet neleiskite man čia likti, prašau, kas nors ar girdite mane!!?
      (Adolfas pradeda verkti klajodamas didelėje tamsioje erdvėje - „nabašniko viedre“. Jo kūnas sukniubęs lieka klupėti pušynėlyje. Pamažu lovoje gulintis žmogus paskutinį kartą pramerkia akis. Mato tuščią Siurbėlaitės lovą ir pats užsimerkia. Adolfas mirė. Kartu mirė ir žmogus. Tai buvo paskutinioji žmogaus kelionė, į kurią jis jau niekad nebesugrįš. To niekas nematė ir nematys, nes po šios kelionės eina mirtis. Tai trunka tik vieną sekundę, ir tai vadinasi - tranzas. Po jo, iškart sekė žmogaus gyvenimo pavasaris – nirvana. Kiekvienas šiuos dalykus pasiekiame skirtingu metu, skirtingomis aplinkybėmis. .. tranzas...).

PABAIGA