Pasirinkimas

- Kelkis, lekiam į darbą! – vyresnėlis kumštelėjo miegantį brolį. – Šiandien algų diena.
Jaunėlis sunkiai pramerkė akis. Tačiau vos suvokęs, ką pasakė brolis, tučtuojau pašoko rengtis. Po poros minučių abu jau leidosi laiptais žemyn, o dar po minutės skriejo mašina.
- Užsuksim pas mano porininką ir lėksim tiesiai paimti algų.
- Gerai būtų, kad šiandien man nereiktų dirbti, - tingiai ištarė jaunėlis.
- Tai jau taip. Tau vilties yra. O mano savaitgalis pasmerktas.


- Na, pinigų yra. Belieka nuspręsti – kur lekiam?
- Šokam į „centrą“, ten matysim. – Jie tryse sulipo į mašiną: du broliai ir bendradarbis. Bevažiuojant jaunėlis sušuko:
- Žiūrėk, čia tas bičas, kuris išeina iš darbo! Stok, paimsim kartu. – Sužviegė mašinos ratai, jaunėlis iškišo galvą pro langą ir pašaukė:
- Eikš čia, lekiam į „centrą“. – Po akimirkos jie važiavo keturiese.


- Klausk, biče, - jau bare prakalbo vyresnysis. – Išeini iš darbo?
- Taip.
- Vadinasi, šiandien statai – darom išleistuves.
- Teisingai, - pritarė kiti du.
- Jokių problemų. Ko paimti? Alaus?
- Man šiaip ko atsigerti – aš už vairo. – Niūriai šyptelėjo vyresnėlis.
- Mums juk dar dirbti šiandien, - priminė porininkas.
- Nuo butelio nepasigersi, - atsiliepė išleistuvininkas. – O tu alaus? – Kreipėsi į jaunėlį.
- Aišku. Šiandien man nereikės į darbą. – Jis šypsojosi.


Ketvertas sugarmėjo į biliardinę. Išleistuvininkas užsakė alaus, kolos ir biliardo stalą.
- Pralaimėję stato! – jaunėlis linksminosi. Jie su broliu buvo poroje.
Bežaidžiant vyresnėlis apsidairė. Bare sėdinti publika jam nepatiko. Tačiau jis nuvijo šias mintis šalin. Partija baigėsi brolių pergale, tačiau porininkas žvilgtelėjo į laikrodį ir suniurzgėjo:
- Metas šiaušti – darbas laukia.
- Jūs eikit, o mes dar nebaigėm. Na, ką – vienas prieš vieną? – Jaunėlis mėgavosi gyvenimu.
Prieš išeidamas vyresnėlis pažvelgė į jaunėlį – viduje kirbėjo kažkokia bloga nuojauta, tačiau jis susitvardė ir palinkėjo:
- Sėkmės!


Naktis darbe neprailgo. Viskas sukosi puikiai, nepaisant to, su kiekviena valanda augančio, nerimo, tos slegiančios nuojautos, jog kažkas negero turi įvykti. Ryte važiuojant namo nerimą užgožė mieguistumas. Jis vos porą kartų neužmigo prie vairo. Tik artėjant prie namų miegai išsilakstė.
Vos peržengus slenkstį tapo aišku, kad kažkas tikrai atsitiko – namai buvo tušti, tik ant stalo paliktas raštelis: „Mes ligoninėj. Mama. “ Bei ligoninės telefono numeris.


Jaunėliui neblogai sekėsi raičioti biliardo kamuolius, o išleistuvininkas tuo negalėjo pasigirti. Abu gėrė alų. Išgėrė tikrai nemažai. Galiausiai biliardas nusibodo ir jie nusprendė nueiti į klubą pašokti.
Paėjus kiek nuo biliardinės jaunėlis timptelėjo už rankovės draugą:
- Klausyk, biče, mane reikalas prispaudė. Lendam už kampo.
- Gera idėja.
- Kaip manai, dar šį vakarą pasiausim? – užklausė jaunėlis.
- Be problemų. Čia šis tas dar yra, - atasakė draugas tapšnodamas per kišenę.
- Tuo, kas ten yra, gali pasidalinti su mumis. – Draugai staigiai atsisuko. Už jų stovėjo ketvertas vaikėzų.
- Ot, laikai atėjo – nė nusimyžt neduoda. – Sumurmėjo jaunėlis.
- Greitai kratom pinigines ir tada greitai išsiskirstom. – Sušnypštė vienas iš ketverto.
- O gal tu apsisuk ir greitai mink iš čia? – atrėžė išleistuvininkas.
- Šauniai pasakei, žmogau. – Šyptelėjo jaunėlis. – Duosim garo tiems šikniams. – jis žingtelėjo ketverto link, tačiau driokstelėjo šūvis, antras, trečias ir du kūnai sudribo ant žemės.


- Tėti. Mama. Kas nutiko? – vos įžengęs į laukiamąjį tarė vyresnysis.
- Kažkas į jį šovė. Dvi kulkos – į krūtinę ir galvą. – Atsakė tėvas.
- Kaip jis?
- Operuoja. – Dar kart tyliai atsakė tėvas, motina sėdėjo nieko nesakydama, žiūrėdama priešais save į vieną tašką.
- O kaip kitas?
- Mirė.
Staiga operacinės durys atsidarė ir į salę įėjo chirurgas. Visų akys nukrypo į jį. Kurį laiką patylėjęs prabilo:
- Jis gyvas, - ir nelaukdamas, kol visi iškvėps palengvėjimo atodūsį pratęsė. – Tačiau jam koma.
- Kiek ji truks? – Tėvo žodžiai vos girdėjosi.
Chirurgas tik truktelėjo pečiais.


Jaunėlis nejuto skausmo. Nejuto nieko. Matė save gulintį ant žemės kraujo baloj, matė, kaip ketvertas paėmė jo ir draugo, gulinčio tokioj pat kraujo baloj, piniginę. Jaunėlis paliko savo kraujuojantį kūną ir nusekė paskui ketvertą.
Staiga vėl pasijuto savam kūne. Tačiau vis tiek nieko nejautė. Po akimirkos vis tik pajuto kažkieno buvimą šalia. Puikiai suprato, kad tai jo šeima, tik nežinojo, kaip pas ją grįžti.


Vyresnysis brolis lankydavosi ligoninėj kiekvieną dieną. Visą savo laisvalaikį praleisdavo prie jaunėlio lovos. Tėvai taip pat ateidavo, bet praeidavo pro vyresnįjį sūnų, kaip pro tuščią vietą. Jam buvo skaudu. Jis suprato, kodėl jie taip elgiasi, tačiau skausmo supratimas nemažino. Kai vieną kartą jis pabandė taisyti padėtį, bet išgirdo klausimą:
- Kodėl tavęs nebuvo šalia?
Slinko dienos. Savaitės. Mėnesiai. Tėvai nebesilankė ligoninėj. Jie jau palaidojo... abu sūnus. O vyresnysis kasdieną sėdėdavo šalia lovos – tylėdavo, kalbėdavo, skaitydavo.


Jaunėlis galėdavo palikti savo kūną ir vėl į jį sugrįžti, tačiau kūno valdyti jis nepajėgė. Palikęs kūną jis klajodavo po miestą, stebėdavo žmones, mašinas, gyvenimą. Kiekvieną kartą pamatęs pažįstamą veidą jis puldavo artyn... ir kiekvieną kartą skausmas ir praradimas užliedavo smarkesne banga.
Vis tik dažniausiai jis nuklysdavo į tą nelemtą biliardinę. Jis nekentė tų vaikėzų. Kas kart juos pamatęs tą neapykantą dar labiau kurstė. Galų gale jį apėmė manija – jis sekiojo juos visur. Sužinojo apie juos viską – kur gyvena, ką veikia, kuo užsiima, kuo gyvena...


Vyresnysis laukė. Jam nieko daugiau nebeliko. Jame dar ruseno viltis, kad jaunėlis gali atsigauti bet kurią akimirką. Tą akimirką jis norėjo būti šalia.



Jaunėlis troško keršto. Tačiau nežinoji kaip tą padaryti. Tad jis klajojo ir klajojo po miestą. O šalia keršto troškimo stiprėjo ir neviltis.
Vieną dieną prie jo priėjo žmogus. Jaunėlis pajuto jo žvilgsnį. Negalėdamas suprasti ar jį tikrai mato jaunėlis pabandė paklausti:
- Kas tu? – žodžių nebuvo. Tačiau keistas žmogus jį suprato.
- Tai neturi reikšmės. Aš čia tam, kad tau padėčiau.
- Kaip? Kuo?
- Galiu padėti tau sugrįžti į gyvenimą.
- Tikrai? – jaunėlis negalėjo patikėti.
- Tau tereikia – atleisti.
Jaunėlis tapo vienu ištisu juoku. Galiausiai pratarė:
- Dink iš akių, suknistas angele.

Praslinko dar pora dienų. Jaunėlis toliau degino save neapykanta ir keršto troškimu. Žmogus, kurį sutiko vėl, buvo lygiai toks pat, kaip ir pirmas sutiktas, tačiau tuo pat metu ir kitoks. Nuo jo dvelkė grėsme.
- Tu sugrįžai? Juk pasiunčiau tave velniop!
Žmogus nusišypsojo.
- Matau, jog mano brolis dvynys buvo užsukęs.
Jaunėlis nieko nesuvokė.
- Galiu tau padėti... – pradėjo žmogus, bet jaunėlis neleido baigti:
- Kuo? Atleidimu? Aš nenoriu atleisti.
- Labai gerai. Aš nenoriu, kad atlesistum. Tu nori keršto? – Jaunėlis pritariamai sumurmėjo. – Prašau.


Jaunėlis pasijuto sėdys mašinoj. Vėl turėjo kūną. Ne savo – policininko kūną. Šalia sėdėjo kitas policininkas. Staiga per raciją pasigirdo pranešimas:
- Visiems ekipažams! Banko apiplėšimas...
Užkaukė sirenos ir jie nurūko. Jaunėlis stengėsi apsiprasti su nauju kūnu, nors nelabai suvokė, kam jis jam. Tada pažvelgė į ginklą prisegtą prie šono ir tyliai prabilo:
- Ach, štai kas. Na tada aš pasiruošęs.
Partneris pažvelgė į jį:
- Sakei ką nors?
- Sušikta diena bus, drauguži.
- Ko gero tu teisus.
Jie privažiavo banką. Čia jau buvo du ekipažai.
- Kokia padėtis? – Kol kas jaunėlis čia buvo vyriausias pagal laipsnį.
- Prasti reikalai – keturi ginkluoti užpuolikai.
- Įkaitų yra?
- Trys kasininkės. Laimė nebuvo klientų.
Jaunėlis pakėlė galvą. Tuo metu lange šmėkštelėjo veidas.
- Kalės vaikas, štai kur tu... - sušnypštė jaunėlis.
Jis išsitraukė ginklą ir pasuko link banko.
- Ei, žmogau, ką darai? Grįšk čia! Spec. būrys jau pakeliui...
Tai nepadėjo. Jaunėlis traukė pirmyn. Keli policininkai bandė sekti iš paskos, tačiau iš banko pasipylė šūviai ir jiems teko slėptis už mašinų. Viena kulka kliudė jaunėlį, bet jis to nejautė – ėjo kaip robotas.
Banke jo laukė džiugi staigmena – visas ketvertas buvo čia. Jų ginklai buvo nutaikyti į jį. Kasininkės buvo suklupdytos ant kelių.
- Eik, fare, po velnių! Arba mes ištaškysim, šioms kalėms galvas. Leiskit mums išeiti – tada niekas nenukentės.
- Aš jus išleisiu. – Jaunėlis išsišiepė. Ginklas iššovė lygiai keturis kartus. Keturios sutrupintos galvos. Keturi lavonai smunkantys žemėn.



Jaunėlis išlėkė iš svetimo kūno taip pat greitai, kaip į jį pateko. Jis apsidairė.
- Na, ką gi – aš tavo... – be jokio palengvėjimo tarė prieš jį stovinčiam žmogui.
- O kas sakė, kad man reikia tavęs?



Vyresnysis brolis snaudė palatoj. Staiga jis atsimerkė pajutęs žvilgsnį. Brolis žiūrėjo į jį.
- Labas, - ištarė jaunėlis.
- Labas... Sugržai.
- Paskambink tėvams, - jaunėlis patylėjo, o paskui pridūrė. – Ačiū, kad manęs laukei, bet būk geras... išeik. Nenoriu tavęs matyti.
Vyresnysis brolis lėtai apsisuko ir patraukė durų link. Lyg sapne jis paskambino tėvams. Šie nenorėjo juo tikėti, tačiau apsidrausdami pažadėjo atvažiuoti.



Tėvai įėjo į palatą. Jaunėlis gulėjo taip, kaip ir daugybę dienų iki tol. Jie susižvalgė ir apsigręžė išeiti.
- Sveiki... – silpnas balsas vos girdėjosi.
Praėjus pirmam džiaugsmo antplūdžiui jaunėlis paklausė:
- O kur brolis?



Brolis sėdėjo ant namo stogo. Aukštai danguje švietė žvaigždės. Rankoje jis laikė beveik tuščią butelį degtinės. Vyresnysis lėtai atsistojo, išgėrė paskutinį gurkšnį, pažvelgė į žvaigždes ir išrėkė:
- Nebenoriu jūsų matyti! – tada švystelėjo butelį tolyn ir pats pasileido iš paskos.