negaliu nekęst

virš negimusio miesto langų,
mėnulis dainuoja už du...
ji nemokėjo, tik kartojo:
(taip tamsu. kur lietus?
juk negyvas dangus)...
o jis šaukė:
(viskas puiku, pagaliau mes kartu)...

tik gaila, kad karštas vienam.
netilpsim visi, teks ilgiau palaukt.
tai gal kol kas į šulinį? vis geriau.
o ji ne. tikrai ne.
(tik spjauk į akį, ir iškart pasikark)...

pagaliau prie upės dviese, su virve žuvų medžiot.
anksti iš ryto, dar ir su rasa ant pirštu...
jis buvo pats laimingiausias.
o ji beveik į dugną su akmeniu po kaklu.

jis dovanojo jai praktiškai nieko:
tik meilę.
o ji jam atidavė viską:
kūną raukšlėtą.
taip ir baigėsi istorija:
vienam teko su kilpa.
kitai su akmeniu į dugną.
buvo gražu.