Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies

Aš iš karto noriu pasakyti, kad mano rašinyje nebus tikrų faktų, kad visas šis pasakojimas – vien tik mano fantazijos vaisius, atsiradęs galbūt spekuliatyvinės filosofijos įtakoje. Tai atsitiko 1995 m., tuoj po visiško Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Mes sėdėjome apytamsiame kambaryje, keli iš mūsų nebyliai juokėsi. Sulipo gerklė, nebeliko žodžių, kuriuos būtume norėję ištarti vieni kitiems, nebeliko net sveikų minčių, nebuvo apie ką galvoti ir svajoti. Dabar nepamenu, kas pirmas tai pasiūlė, bet mes, juokaudami kaip ir visada, karštai pritarėme naujos partijos kūrimo idėjai. Mes nemėgome ilgai laukti ir iš karto pasiskirstėme pareigas. Man teko partijos ideologo pareigos. Išsiskirstėme netikėdami, kad tame, ką sugalvojome, būtų kas nors rimta. Tą naktį aš ilgai negalėjau užmigti ir kažkokio keisto, juokingo įkvėpimo pagautas parašiau partijos Statutą, Programą ir Bendruosius Veiklos Principus. Rytą mes susitikome anksčiau nei įprastai. Sėdėjome penkiese prie išskleisto sudedamojo stalo ir juokdamiesi dalinomės vakarykščiais įspūdžiais. Pasirodo ne aš vienas tą naktį buvau apsėstas tos idėjos. Aš perskaičiau savo Programą, mes padarėme kai kurias pataisas ir visi jai pritarė. Partijos tikslai buvo Lietuvos valstybės galingumo atgaivinimas radikaliais metodais, lietuvių suvienijimas kovai už kilnų tikslą. Kadangi viena iš veiklos krypčių buvo laukinės Lietuvos gamtos atkūrimas, mes savo organizaciją pavadinome Nacionalžaliųjų partija. Tą pat dieną mes susitikome su patikimais draugais ir partijai vakare priklausė jau dešimt žmonių. Po poros dienų aš, kaip partijos ideologas, paskleidžiau tarp Vilniaus Universiteto, kuriame aš mokiausi, studentų idėją, kad bus kuriama ultradešiniosios pakraipos nacionalistinė grupuotė. Ta žinia sukėlė didelį susidomėjimą. Po savaitės mes gavome iš universiteto vadovybės leidimą surengti savo organizacijos steigiamąjį susirinkimą vienoje iš universiteto salių. Mano parašytuose atsišaukimuose, kuriuos mes išklijavome visame mieste, aš rašiau: „Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio, parodyti, kad krūtinėje dar dega tautiška ugnis, pratęsti mūsų didvyrišką protėvių darbą tėvynės galybės ir klestėjimo labui. “ Į susirinkimą atėjo apie 300 žmonių.  Aš sakiau kalbą, kuri turėjo patraukti žmones į mūsų pusę. Ją pradėjau kreipiniu „broliai“, išdėsčiau visas Lietuvai padarytas skriaudas, pabrėždamas, kad dabar galbūt yra vienintelė proga atsiteisti savo skriaudėjams, nupiešiau trypiamos, niokojamos Lietuvos gamtos vaizdą, praeityje lietuvių garbintos, o dabar paverstos kloaka. Kalbėdamas vis labiau karščiavausi, mosikavau rankomis ir galiausiai taip trenkiau kumščiu į stalą, kad su siaubu pagalvojau, jog turbūt pamišau.  Nustebęs pamačiau: mano kalba padarė didžiulį įspūdį. Visi atsistojo ir ilgai plojo. Tą dieną mūsų partijos narių skaičius išaugo iki 200. Vakare mes surengėme eiseną Vilniaus gatvėmis, dainuodami lietuviškas patriotines dainas ir skanduodami įvairius šūkius, krūtinėje sklido maloni šiluma, kurią jaučiau tik pirmaisiais Sąjūdžio metais vykusiuose mitinguose. Žmonės būriavosi ant šaligatvių ir su nuostaba stebėjo mus. Nors aš su panieka žiūrėjau į visus tuos žmones, kuriems vienintelė egzistavimo Žemėje prasmė yra sočiai pavalgyti, gražiai apsirengti ir kuo daugiau uždirbti, bet širdies gilumoje tikėjau, kad ir jie gali atgimti ir, nusimetę varganą apsiaustą, pasiimti rūbą mintimis išaustą. Laikraščiuose mūsų susirinkimas ir eisena buvo aprašomi, kaip sensacingas įvykis, nes Vilnius jau buvo atpratęs nuo entuziastingų, uždegančių kalbų ir triukšmingų eisenų. Kairiosios partijos apskelbė mus fašistais, avantiūristais, nesigėdinančiais spekuliuoti šventais tautos jausmais. Nepaisant to, į kambarį, kurį mums perleido Tautininkų partija, plūdo ir plūdo žmonės, norintys įstoti į mūsų partiją. Mano vadovaujamam ideologiniam partijos skyriui jau priklausė apie 50 žmonių. Visi jautėme, kad atėjo metas rimtesnei akcijai.  Vieną rytą paskambino žmogus, kuris pasakė, kad netoli jo gimtojo Latežerio kaimo melioratoriai pradėjo sausinti pelkę, kuri žinoma Juodojo Raisto vardu, apie ją pasakojama daugybė padavimų, tikrų ir išgalvotų atsitikimų, kad apylinkės be jos netektų savo paslaptingumo ir kerinčio grožio. Jis buvo nusivylęs, sakė, kad ir mes negalime padėti. Ilgai negalvoję mes sukvietėme pusantro šimto žmonių ir išsiruošėme į Latežerio kaimą.  Kaimą pasiekėme vakare. Kaimiečiai žiūrėjo į mus atsitraukę pagarbiu atstumu. Prisiartino vyras juodomis judriomis akimis ir nuvedė prie raisto. Ūkanotoje vakaro prieblandoje trimitavo gervės, ir aš pajutau, kad man nėra nieko svarbiau, kaip išsaugoti šį Lietuvos gamtos kampelį. Juodas vanduo šniokštė didžiuliais melioracijos grioviais į ežerą ir galima buvo pagalvoti, kad tai teka pelkių kraujas. Surinkę turbūt visus kaime esančius kastuvus, pradėjome dirbti. Paryčiui beveik visi grioviai buvo užversti ir vanduo sruveno plonais latakais. Kaimo žmonės visą naktį stebėjo, kaip mes dirbame, ir dabar pasakojo mums apie tas apylinkes. Atvykę melioratoriai, pamatę niekais nuėjusį jų darbą, baisiai perpyko ir ėmė burnoti bei stumdyti susirinkusius. Kaimiečiai negalėjo nuslėpti susikaupusios nuoskaudos ir keli melioratoriai nukentėjo. Vėliau atvyko policija ir valdžios atstovai. Mūsų buvo daug, ir jie negalėjo nepaisyti mūsų reikalavimų. Buvo nutarta nutraukti melioravimo darbus ir sudaryti komisiją padėčiai ištirti. Mūsų veiklos dėka Juodasis Raistas išliko. Taip prasidėjo mūsų organizacijos kova už Lietuvą. Mes visi kartu nuveikėme Lietuvos labui labai daug ir visada jautėme širdy tą virpantį jaudulį, neaiškią šilumą, verčiančią širdis plakti greičiau. Ir dabar, 2008 metais, aš prisimenu tas dienas kaip prasmingiausias mano gyvenime. Vieni mes nieko negalime nuveikti; tik veikdami kartu, mes galime pasiekti kažkokį tikslą. Tik tada galima jaustis tikru žmogumi, o ne beprasmiškai egzistuojančiu padaru. Todėl norisi šį rašinį baigti tokiais žodžiais, parašytais didžio lietuvio poeto B. Brazdžionio: „Šaukiu lietuvį burtis prie lietuvio ir gyvą širdį prie gyvos širdies“.