Laimės akimirka

Galbūt spindinčios akys pravers tas duris,
Už kurių vandenynas ramus.
Kai šešėliai nakties prirakina mintis,
Tik ugnis širdyje kelią rodo.

Kai tiki, jog žvaigždę pasieksi ranka,
Jog sparnai net į saulę nuneštų,
Kai jautiesi valdovas visatos plačios,
O laimė ateina kaip tarnas...

... vat tada pasitraukia tamsioji naktis
Ir drąsos nebekursto ugnis,
Protas pabudęs ant žemės nuleis:
Juk skristi nemoki, kvaily!