Pretyvas

Bendrumo atvejis prikeliantis sąmonę
Raiškių žodžių klaviatūroje ieškojmu:

"palinkęs ties žudančiu aukščiu
atiduodi dalį savęs tam bauginančiam atstumui -
minties akseleravimas baime ir neapykanta."

I.

- Niletai, Niletai, tarp sienų be stogo
Sudeginti šventyklą - tavo svajonė.
Savo rankomis dūmais paleisti, išleisti
Tą kurs, kaip sakai, išjudina pasaulį.

Varpo skambesy protėvių motyvas,
Kaip po trečiu akmeniu lauko pievoje -
Pasisekė, jei tas, kurį radai - gyvas.
Ir kas, po galais, yra  pretyvas?

II.

Už netikrų durų ašaros lyg sparnai
Laukia tavęs tarsi ženklo.
O prieš mane tik paprastas nežinojimas
Kur nusitrina nuo odos lyg dangaus mėlis.

Ir katino kantrumu matyti
Kaip šešėliai degina randus mėnulyje
O šviesa kurion kritai
Dabar taip toli ir tyli.

Vis tiek niekas neaišku.

III.

Ir štai dingęs iki mėnulio pilnaties
Jis grįžo su keistais žodžiais.

- Niletai, ieškantis šviesos
Ir norintis rytojaus,
Štai tu čia, matau tavo gyvenimą -
Sekti tave lyg pamiršti tolius.

Niletas:
- Dabar suprantu, kodėl dangus vienišas.