trumpas sustojimas

<... > ir jo paklydimu save auksuoti.
(F. Nietzsche)


vėl lyg pro vienutės langą
lyg per įstiklintas balas
prašviesėja:

kažkas velka per grįstkelį
įpintą į tvarstį kruviną
raumenį

trumpalaikiai naktiniai
miražai, kinematografė
sudegina

mėgėjiškus Lūksto tvirtovės
kadrus, šiluma pasidabina
egzodišku šypsniu

visad eilės teorija pamins
imperinę empiriką

raumuo išsivija, kažkas
apsipina tvarsčiu galvą

į tylą įbėga būgštavimai:

visad bus tų
vienintelių.