Grįžtant prie lizdų

Mieli peizažai ištrypti, išvaikščioti, išgulinėti...
Nėra ramybės jiems ir, regisi, nebus -
Vis eisiu, trypsiu juos ir - patikėkit! -
Kad niekada, o niekada nepanorėsiu,
Kad  jiems taip neskaudėtų be manęs,
Kaip skauda man be jų.
Man sako:
- Tu nutilk!
Užmiki kaip naktis, pasūpauta sapnų,
Tai, ką reikėjo pamatyti- jau praėję, -
Tačiau aš  moku megzti ir mezgu
Iš viso to, ką kažkada regėjau.
Ir vėl į veidą pučia išbučiuoti vėjai,
Ir vėl, išmokus iš žvaigždžių mirksėti,
Atsiverčiu net po vokais akių,
Gražiausius mezginius vaizdų -
Per sniegą į pavasarį  brendu,
Kepurę nuo galvos aukštai metu,
Ir grįžta paukščiai iš visų kraštų.
Tuomet ir aš su jais
Dangum!
            dangum!
                      dangum!...
Net klykteliu kaip gervė užsimiršęs:
- Mano kepurę, paukščiai, pasiimkit
Už dovanotą skrydį grįžtant prie lizdų.