Klasėje tyla

(Jei dar esate kiek nors protingi - neskaitykite. Įvykis per istorijos pamoką)







Kai mokytoja įžengė į klasę, šurmulys nutilo. Kai kas dar tarpusavyje tebesikuždėjo, tačiau tyliai, kad negautų pastabos. Mokytojos bateliai skaudžiai stuktelėjo į neseniai dažytas grindis ir nurimo. Mokinių akys baukščiai susižvalgė ir sustingo mirtinoje tyloje. Mokytoja garsiai vartė žurnalą, kol pagaliau surado reikiamus puslapius. Patogiai atsisėdusi, ji atsilošė, užkėlė koją ant kojos ir pažvelgė į klasę. Jos griežta šukuosena pabrėžė plonas, kietai sučiauptas lūpas ir nedideles akis, kurios staiga sublyksėjo. Klasėje vyravo mirtina tyla, užčiaupta lyg jos burna.
- Tai ar pasiruošėte šiandienos pamokai? - pikdžiugiškai paklausė ji. - Kur buvote praėjusį kartą, atsakykite, Dinai!
Iš sustingusiųjų sujudėjo vienas, už nugaros slepiantis suvarstytas rankas ir pirštus. Baugščiai didelės akys susiaurėjo ir įsitempė.
- Mokytoja, atleiskit... labai skaudėjo rankas... - tyliai paaiškino jis ir nuleido akis.
- Argi tai priežastis, Dinai? Kitą kartą BAUSIU.
Klasė, kiek atsipalaidavusi, vėl įsitempė, regis įsiklausė į mokytojos žodžius, spėliodama, kokia bus toji BAUSMĖ. Moteris susirado savo rankinėje sidabrinę adatėlę ir padėjo ant stalo.
- Pamoką pradėsime! - dar kiek pažiūrėjo į sąrašą ir, paėmusi adatėlę, smeigė į vieną iš pavardžių.
Kažkas skaudžiai suaimanavo
- Nereikia... nereikia, prašau!.. - pasigirdo mergaitės balsas.
- ... m m m... - nudžiugo mokytoja. - Vika! Eik prie lentos! - įsakė ji.
Mergaitė lėtai pasikėlė nuo suolo ir žengė mokytojos stalo link.
- Ateik, ateik! Drąsiau... na! Ar pasiruošusi šiandieninei pamokai? - priartėjusią nužvelgė nuo kalvos iki kojų.
- Taip, - jau drąsiau atsakė Vika.
- Taigi, - atsistodama pradėjo mokytoja, - žmogaus anatomija. Kalbėsime apie žmogaus kūną, iš ko jis sudarytas ir kam tinkamas.
Klasė, kaip ir visuomet, užjaučiamai žvelgė į iškviestąją, taigi į Viką, šviesių, trumpų plaukų, nedidelio ūgio, plačių lūpų mergaitę. Ją visi mėgo dėl draugiško būdo ir švelnumo. Daugelis pažinojo jos mamą, kuri, vos įžengus kam pro duris, puldavo vaišinti saldainiais. Vika labai gražiai piešė, todėl klasiokai, artėjant kurio nors gimtadieniui, bėgdavo pas ją į namus, kad ką nors nupieštų, na, kad ir atviruką.
- Na, Vika, nusirenk, - garsiai įsakė.
Visi nuščiuvo ir įsistebeilijo į klasiokę.
- Renkis, ar girdi? Ar nori, kad būtų kaip ir Dinui? O gal dar blogiau?
- Tuojau, mokytoja, - išlemeno ji ir ėmė segtis mėlyną suknutę su juodom sagom. Vikrūs pirštukai judėjo kaip meškos letenos, atšalusios lyg ledas.
Mokytoja dar kartą pasirausė rankinuke ir sudaro didelius akinius juodais rėmeliais. Užsidėjo juos ir pažvelgė į Viką.
- Viską nusirenk, kalyte! - tarė geležiniu balsu.
Klasėje ėmė šnarėti sąsiuviniai, ant stalų atsirado pieštukai. Vika, praradusi bet kokią viltį, ėmė tyliai verkti. Mokytoja pakėlė nuo stalo degtukų dėžutę ir, pradariusi ją, ištraukė trumpą, susuktą cigaretę.
- Šiandien rūkysime naują cigaretę, kurią vakar susisukau iš vorų kojelių. Tuos vorus parsivežiau iš šalies, kurioje jie auginami specialiomis sąlygomis. Užauga ypač dideli ir sultingi.
Čia ji išsitraukė žiebtuvėlį ir prisidegė. Iš cigaretės galiuko išlindo plonas lyg sliekas dūmas. Vika stovėjo ir galvojo, ką jai daryti, tačiau atsiminusi kas vakar įvyko Robertui, o užvakar Dinui, nusprendė klausyti tos moters. Lengva suknutė jau buvo atsegta ir tyliai nukrito ant klasės grindų.
- Sakiau viską nusirengti! - priminė ir pasiuntė smilkstančią cigaretę klasei. Visi traukė po dūmą ir siuntė toliau. Tuo tarpu Vika nusimovė ploną, baltutį apatinuką, už kurio pasirodė graži, jauna krūtinė, čia pat nuo šalčio sustangrėjusi. Mergaitė mėgino pridengti ją rankomis.
- Nusimauk kelnaites ir nuleisk rankas žemyn! - išgirdo.
Po minutės prieš klasę ji stovėjo nuoga. Draugai, bijodami pažvelgti į ją, sėdėjo nunarinę akis. Kai kas dirsčiojo į laikrodį.
- Štai - mes matome Žmogaus kūną. Prašau pakelti akis, pažvelgti į šį jauną kalytės kūną. Pakelkite akis!
Mokiniai iš lėto kėlė galvas. Akys smigo į Viką, kuri stovėjo, šalo ir neturėjo kur dingti. Patenkinta mokytoja paėmė sidabrinę adatėlę.
- Ai... - sudejavo Kostas.
- Kostai, prieik prie tos kalytės ir papasakok apie ją.
Berniukas atsistojo ir nusvirduliavo.
- Pradėk vardinti, - pridūrė, - atsistok šalia!
Kostas atsistojo ir pradėjo pasakoti.
- Dabar paliesk ją ir pasakyk, koks jos kūnas! - užsimanė.
Klasė negalėjo padėti nei Kostui, nei Vikai, kurie buvo lyg vergai. Kostas pridėjo ranką jai prie pilvo.
- Šis kūnas šiltas...
- Koks dar?... Švelnus, a?
- Taip... šiltas, švelnus, gražus... sudarytas iš odos.
- Paliesk jos krūtinę!
Mergaitė atsitraukė ir užsidengė ją rankomis. Gailiai pažvelgė į klasę ir mokytoją. Jis nedrąsiai uždėjo ranką.
- Pasakok! - pasigirdo.
- Ji didelė... dar šiltesnė ir švelnesnė...
Mokytoja apsidžiaugė ir net sudrebėjo nuo susijaudinimo. Vika verkė. Sūrios ašaros byrėjo per Kosto ranką.
- Ar nori šitos kalytės!? - suklykė. - Atsakyk, kad taip! Na! Atsakyk!..
- Ne, - atsakė.
- Meluoji! Pažiūrėk žemiau! Nori?
Klasė tylėjo. Daugelis mergaičių irgi ėmė verkti.
- Pasakyk, kad nori!
Kostas jautė besikilnojančią Vikos krūtinę ir, regis, tikrai pajuto nesutramdomą norą. Jos raudonos lūpos buvo panašios į rožę. Vika drebėjo nuo visko, tai buvo šlykštu!
- Laukiu atsakymo! - sušuko. - Gal nori BAUSMĖS?
- Jau geriau bausmė! - atsakė garbanotų plaukų Kostas.
Klasė atsiduso. Pasigirdo šnabždesiai. Vika suprato, kad dabar bus blogai...
- Na, gerai, - supyko mokytoja, - štai tau BAUSMĖ! BAUSMĖ bus tokia: išprievartauk ją! - sušnypštė.
Visus išpylė prakaitas. Vika, netekusi jėgų, krito ant grindų.
- Greičiau! - įsakė mokytoja ir nebaigė...
Nuskamėjo skambutis.
Tai buvo išgelbėjimo skambutis, pats laimingiausias skambutis koks begali būti. Jis skamėjo, skambėjo, skambėjo... be paliovos, be atsikvėpimo, rodės net klasės grindys drebėjo.
Po minutės klasė liko tuščia...
Tačiau patirtas siaubas - nepamirštamas mokyklos gyvenimas, ne.