vakarietė

kartojo vis sau nenori mylėti,
numojo, atjojo šviesi vakarietė,
įsižiebė nuotaika ją glamonėti,
nutilus balsams, vis nenori mylėti

užstrigo gerklėj pažadai ištesėti,
pabėgo pasislėpė valty vienvietėj

ji buvo poetė, nėra čia ko slėpti,
apnuogintom kojom ir klubais kerėti,
pajutus vienatvę mėgo tyliai išrėkti
„aš gundančios pozos šviesi vakarietė! „
turėjo jis tokią, ir kurgi ją dėti?
gundančios pozos šviesi vakarietė...