Ilgisi.

Jie žaidė slėpynių. O saldumas bėgo jų žvilgsniais lauk ir glostė kitus. Dalino. Negailėjo. Tarsi karamele nutįso viskas aplink juos, jausmai tapo becukriais. Kaip suglamžytam pakelyje kramtomoji guma, kurią jie mėgo abu. Kramtydami jausmą jie ilgėjos senojo skonio. Gausiai saldinama arbata nebepadėjo, nes vienas slėpėsi, o kitas - neieškojo. Žaidimo taisyklės keitėsi. Abu žaist mokėjo. Bet viskas greitėjo, kaip kelio linijos laižančios pravažiuojantį automobilį ar kino kadrai. Prancūziško filmo. Nes tokie Jiems patiko. Vis dar patinka.

Vyno lašais bandė nutupdyt geismą ant savųjų lūpų. Bet iliuzijų menas ne Jiems, nes baigiantis pusiau saldžiam gėrimui, seko ir jausmas. O šokoladas iš Jo rankų tapo karčiu. Jausmą bandė prisiviliot, kaip laukinę katę. Bet pajutęs laisvę, jis nebenori būt prijaukintas. Net jei siūlai viską. Kartais net save. Nebuvo nieko skaudesnio kaip ilgesys praeičiai...

Jie įkvėpdavo kartų skonį, kuris vydavo lauk kitus jutimus. Karamelė grįždavo pas Juos, bent trumpam. Gramais skaičiuojama laimė. Ramybė. Pilnatvė.
Apgaudinejo save.
Iki šiol apgaudinėja...
Atsirado nepaprastai skaudus ilgesys Jų ateičiai...
Nes dabarties nebebuvo.