Odė raudoniems bateliams

Kai tėvai pabunda
Ir žvilgteli į šaldytuvą
Ten nėra sviesto
Jie skelbia pasaulio pabaigą
Jie pamiršo
Kaip šokti raudonų batelių šokį
Kad galima pašėlti erdvėje

Kai mūsų mielos mamos
Maldauja tylos
Jos trokšta stebėt pasaulį
Įrėminta į 21 colių plastmasę
Jų žvilgsnis užgesęs
Jos nesuvokia kad ilgisi
Savo ugnies šokio
Plastmasėje nėra net raudono segtuko

Mano seses skaito
Tuščių žodžių prognozes
Jos nupieš ir apibūdins jų busima laimingai turtingą gyvenimą
O dabar?
Kur tavo šokanti laisve?
Kažkur ten tu paslėpei raudonus batelius
Pas kažką kam pardavei svajonę

Aš mačiau juos slypinčius gražioje
Modernioje spintoje
Priėjus prie kurios
Net negalima tarti “batelių” žodžio
Jie man per maži, per vaikiški,
Aš iš jų išaugau, jie nebedera, jie per seni
Žinoma
Jiems jau 30 000 metų
Kaip galima išaugt iš savęs?

Tu žiūri į mane išmintingom
Bet kažkodėl smerkiančiom akim
Tie batai tik kvaila forma
Nusipirkai juos tuštybės mugėje
Neturiu tam atsakymo
Argi šokis – atsakymas?
Tu gi bijai užsidėjęs savo raudonus storus batus
Šėlti kaip 3 000 velnių
Sušokti net iki Argentinos
sužinoti daug daugiau nei tu manai kad galėtum

Kai tvyrojo mano džiaugsmas
Skubėjau šokti
Judėti kaip pašėlusi
Kad šoktų mano nosis ir net nosies plaukai
Truputi uždelsiau
Gal būt iš tingumo
Gal būt iš drovumo
Taip ir pamečiau savo raudoną batelį
Nuo kaires kojos
Teks šokt su vienų
Teks paskubėti
Kol nepamečiau visų žodžių


Raudonų batelių šėlsmas
Kaip šiluma
Kaip pasitikėjimas
Kaip gyventi neapsimetinėjant

Priesagos prie odės

Pakalbėjus su savo mielom draugėm

Sakai: 2 vaikai, irzlus vyras ir amžinai verdantys puodai
Tavo šokis man kaip įžeidimas.
Suprantu tave, brangioji.
Nereikėjo eit į tą operetę
Kur išmokai dainuot
“Sugriovei mano gyvenimą” ariją.
O tu pagalvojai, kad tavo vaikai ir surūgęs vyras kaip ir tu
Svajoja išmokti šokti su raudonais bateliais?

Sutikau gražu ir jausmingą vyrą
Jis dovanojo man gėles ir rūpesti
Puošė ir lepino
Tik neleido šokti
Sutikau, nes mylėjau
O jis paliko mane
Kodėl?
Sutikau guru
Jis mokė mane išminties ir ramybės
Jis sakė kad galėsiu
Skraidyt virš debesų
Tik prašė nebešokti
Sutikau, nes pasitikėjau
Jis išvarė mane
O Dieve, kodėl?