"Aš - vanduo, tu - ugnis, tu mane gesini... param param..." (ar atvirkščiai, dėl to jau persiprašome). Dantės pragaro ratas? Hip hip valio! Bet toks nieko. "Iš ryto nepadarau - nepaskrendu" kaip sakant.
tiesą sakant, nesupokšėsiu. nes čia tik momento pajautimas, įsijautus į muziką atsiradusios eilės. paskutinis kodėl? nes taip įdomiau. neužbaigta tyčia, trūksta vienos eilutės - vieta interpretacijoms, nes žmonėms, kai yra toks nutrūkimas pasąmoniškai norisi užbaigti ir atsiranda ta eilutė. kokia ji bus - nežinau, bet manau, kad gera. dabar kai skaitau, tai tikrai matau, kad galėjo būt vietų, kur geriau parašiau, bet nebebūtų tada staigus įspūdis.
mane tavo eilius išgąsdino. rimtai.
žinau, kad pasirodys kvaila, bet prisiversk palysti po šaltu dušu
- aš visada taip darau, kai būna žiauriai sunku,
ir akurat, patikėk, geliantis kūnas nukreipia mintis ;)
ir žiūrėk tu man, kad tavo ateisiantys eiliai nesupokšėtų,
kaip prognozuoji ;/
pirmam posme neturiu prie ko prikibt - žavu. antram - vengčiau vandens motyvo pasikartojimo, būtų galima ir ką kita įdomesnio sugalvoti. na, o paskutiniajame norėtųsi, kad paskutinė eilutė tikrai užbaigtų kūrinį, tiek rimo atžvilgiu, tiek konteksto. ;)